Kultūra

2020.11.29 10:31

Nuo Siono išminčių iki COVID-19 kaip ginklo: ką apie visuomenę byloja plintančios sąmokslo teorijos?

Donatas Puslys, Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas2020.11.29 10:31

„Tie, kuriems teko privilegija susipažinti su Didžiąja Paslaptimi, buvo apstulbinti: jiems tapo permatomas Europos istorijos kažkur nuo pat Prancūzijos revoliucijos klostymasis“, – savo apsakyme „Karalių ir kvailių knyga“ rašo Danilo Kišas.

„Viskas, kas anksčiau atrodė tiesiog kaip atsitiktinumas ar dangiškosios machinacijos išdava, kilnių principų ir likimo kova, viskas – visa drumzlina istorija, kaprizinga kaip Olimpo dievai – staiga tapo akivaizdu: kažkas čia tampė visas vadeles“, – rašo D. Kišas. Apsakyme „Karalių ir kvailių knyga“ jis nagrinėja vadinamųjų Siono išminčių protokolų sukurpimą ir prigijimą įaudrintoje ir vykstančių pokyčių sutrikdytoje europiečių vaizduotėje.

„Džentelmenai, jums tereikia visa tai perskaityti ir viskas taps aišku – ne tik mano paties gyvenimo išeivijoje priežastis, tačiau ir beprecedentės infliacijos priežastys, ir skandalingas viešbučių aptarnavimo kokybės nuosmukis“, – taksistams, liftininkams, padavėjams ir kitiems dalydamas pamišusio vienuolio Sergejaus Niluso knygą, įtraukusią ir minėtus protokolus, argumentuoja Kišo aprašytas princas Joachimas Albrechtas.

Ir viskas tampa permatoma

Kišo apsakymas kviečia susimąstyti ne tik apie tai, kaip Holokaustui dirva buvo rengiama štai tokiais apie pasaulinį žydų sąmokslą skelbusiais pramanais, tačiau apskritai apie patį sąmokslo teorijų fenomeną. Kodėl jos dar ir šiandien sugeba rasti derlingą dirvą? Juk pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

COVID-19 pandemija apauginta spekuliacijomis, esą virusas buvo specialiai sukurtas kaip ginklas siekiant pakeisti galių pusiausvyrą pasaulyje ar valstybių viduje, o gal tiesiog buvo pramanytas siekiant primesti visuomenės griežtos kontrolės formą, perskirstyti turtą ir panašiai. O kaipgi 5G ryšio, „žmonių čipavimo“ klausimai? O kur visos sąmokslo teorijos, kad už visko, kas negero nutinka mūsų visuomenėse, stovi George`as Sorosas ir jo dosniai finansuojami sėbrai?

Savo knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ istorikas Raoulis Girardet argumentuoja, kad norint pažinti sociopolitinę tikrovę nepakanka vien domėtis idėjų istorija, kuri padėtų suvokti mūsų laikus formavusių ideologijų, doktrinų kilmę, jų prigijimą ir vystymąsi tam tikroje aplinkoje. Šalia to būtina tyrinėti kolektyvinę politinę vaizduotę, kurioje įsitvirtinę tam tikri mitai, suteikiantys šablonus efektyviai susidoroti su tikrovės sudėtingumu.

Vienas tokių jo dėmesį patraukusių mitų ir yra sąmokslo teorija. Anot jo, visoms sąmokslo teorijoms yra būdinga ta pati architektūra, peržengianti jas įkvėpusių ideologijų skirtumus. Kitaip tariant, ar analizuotume senąsias teorijas apie jėzuitų ar masonų sąmokslus, ar nagrinėtume šiandien skleidžiamas teorijas apie COVID-19, galime remtis tuo pačiu jas dekonstruoti įgalinančiu skaitymo tinkleliu, kaip kad teigia Girardet.

Sekuliarizuoti religiniai prietarai

Anot jo, sąmokslo mitologijos branduolyje visada slypi galingos slaptos organizacijos, savo čiuptuvais siekiančios užgriebti kuo plačiau, vaizdinys. Apie tai savo knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ kalbėjo ir Karlas Popperis teigdamas, kad, remiantis sąmokslininkų mentalitetu, kiekvieno socialinio fenomeno paaiškinimas susideda iš atradimo žmogaus ar jų grupės, kuriai toks nutikimas būtų naudingas ir kuri, vadinasi, susimokė, kad taip ir nutiktų. Toks požiūris remiasi įsitikinimu, kad viskas, kas nutinka visuomenėje, yra tiesioginis padarinys tam tikrų galingų individų bei jų grupių veikimo. Popperis vadina tai padariniu sekuliarizuotų religinių prietarų. Pastarieji anksčiau piršo mintį, kad nieko pasaulyje nenutinka be Dievo piršto krustelėjimo, o štai dabar Dievo vietą užima žmogus.

Antras svarbus dalykas, anot Girardet, yra tai, kad gijas laikančius asmenis esą motyvuoja besaikis galios troškimas ar net noras pasiekti pasaulinį dominavimą. Kitaip tariant, galia nėra traktuojama kaip instrumentas apibrėžtam tikslui pasiekti, o pati yra laikoma tikslu savaime, taip kuriant nežaboto troškimo, nepaisančio jokių kliūčių, įvaizdį. Kadangi troškimas yra nežabotas ir nepaisantis nieko, tai ir veikiama per visus įmanomus kanalus, tad sąmokslininkų, kaip juos piešia konspiracijų kūrėjai, manipuliacijų laukas nuolat plečiasi apimdamas ir ekonomiką, žiniasklaidą, švietimo sistemą bei kitas kolektyvinio gyvenimo sritis.

Esą sąmokslininkai siekia didinti savo galią skatindami moralinį visuomenės nuosmukį, vertybių sistemos irimą, tradicijų nykimą ir panašiai. Kaip pabrėžia Girardet, svarbiausiu taikiniu čia tampa vaikas ir būtent tai leidžia suvokti, kodėl tokios audros kyla kalbant apie švietimą, vaiko teisių apsaugą. Juk sąmokslo teorijos šablone visa tai yra ne pokyčiai, vykdomi vaiko ar visuomenės gerovės labui, o niekšingi bandymai paveikti ir demoralizuoti silpniausiuosius. Taip ir padarytos klaidos imamos atvaizduoti ne kaip nenumatyti, netyčiniai dalykai, atkreipiantys dėmesį į taisytinas sistemos spragas bei ydas, o kaip akivaizdi blogų ketinimų išdava, užčiuoptas siūlo galas siekiant išnarplioti visą sąmokslininkų tinklą.

Sąmokslo teorijos kaip signalizacija

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Girardet kalbėdamas apie tai, jog sąmokslo teorijos „gali būti interpretuojamos kaip atsakas į tam tikrą grėsmę ar bent kaip kvaziinstinktyvi reakcija į grėsmės nuojautą“, ragina skaitytojus priimti jų plitimą kaip perspėjimą, kaip įsijungusią signalizaciją, kviečiančią skubėti į įvykio vietą, kad būtų išsiaiškinta situacija.

Tą patį teigia politologas, populiarios tinklalaidės „Talking Politics“ („Kalbant apie politiką“) kūrėjas Davidas Runcimanas. Savo knygoje „Kaip baigiasi demokratija“ jis teigia, kad demokratijos plėtrą 19 ir 20 amžiuose nuolatos lydėjo nesiliaujantis įtarimas, kad visa tai tėra akių dūmimas, kad iš tiesų viską ir toliau užkulisiuose tampydami virvutes kontroliuoja galingieji. „Įtarumą skatino faktas, kad atstovaujamoji demokratija įgalina elitus ir jie didžiąją dalį reikalų tvarko už uždarų durų. Bet kuri politinė sistema, kuri trimituoja apie atvirumo vertybę, tačiau laikosi savo paslapčių, neišvengiamai sukurs terpę, kurioje gali klestėti sąmokslo teorijos“, – teigia Runcimanas.

Anot jo, būdavo įprasta, kad tironijoje sąmokslo teorijų šaltinis yra valdžia, aplink save visur reginti disidentus ir sąmokslininkus. Tuo metu demokratijose properša tarp to, kas yra žadama kalbant apie tautai priklausantį suverenitetą, ir to, kaip demokratija iš tiesų funkcionuoja atsižvelgiant į jai kylančius tokius iššūkius kaip nepotizmas, klientalizmas, korupcija, suteikia amunicijos sąmokslo teorijų kūrėjams, kurie šiuo atveju dažniausiai atstovauja vadinamiesiems visuomenės pralaimėtojams – tiems, kurie mano, kad nepelnytai negavo to, kas buvo žadama. Būtent todėl neretai gali išgirsti pasakymą, kad sąmokslo teorijos yra pralaimėtojų, žargoniškai tariant, lūzerių ginklas. Ir būtent todėl jos gali indikuoti demokratijos problemas.

Runcimano teigimu, tikinčiųjų sąmokslo teorijomis būdavo visada ir naivu tikėtis, kad jos išnyks. Tačiau problema kyla tada, kai sąmokslo teorijos, užuot buvusios tik mažumos reikalas, tampa daugumos užsiėmimu, kai, kitaip tariant, tų, kurie esamomis demokratijos sąlygomis save laiko pralaimėtojais, pasidaro daugiau ne tų, kurie yra patenkinti sistema. Autoriaus teigimu, kaip tik dabar Vakarai ir yra atsidūrę ant tokio pokyčio slenksčio.

Politinės mobilizacijos įrankis

Be to, kaip aiškina Runcimanas, sąmokslo teorijos nustojo būti tik pralaimėtojų ginklu. Jas mielai pasitelkia ir esantieji galios pozicijoje. Sąmokslo teorijos tampa galingu populistų, skelbiančių, kad jų oponentai atėmė iš liaudies jai priklausantį suverenitetą, ginklu. Taip sąmokslo teorijos tampa ne tik nusivylusiųjų pastanga paaiškinti juos supantį atgrasų pasaulį, bet ir galingu politinės mobilizacijos ginklu.

Anksčiau demokratija, anot Runcimano, sugebėdavo išgyventi krizes plėsdamasi ir įtraukdama naujų, iki tol balso neturėjusių grupių, o dabar, anot jo, reformatorišką žvilgsnį į ateitį pakeitė nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, kur prisimenama tai, ko dabar esą netekome. Toks žvilgsnis nėra blogas savaime, tačiau kelia nerimą, kai pradedama ieškoti kaltųjų dėl to, kas nutiko. Visa tai ne naikina, o tik sustiprina konspiracinę pasaulėžiūrą.

Tad kas gi darytina? Pasiūlymų yra įvairiausių – nuo švietimo iki sąmokslo teorijų užkardymo socialiniuose tinkluose. Vis dėlto akivaizdu viena: neužtenka vien paneigti ar negirdomis nuleisti platinamas teorijas, nes, kaip teisingai savo jau minėtame kūrinyje „Karalių ir kvailių knyga“ teigė Kišas, nutylėjimas sustiprina įspūdį, kad paprasčiausiai neturime ko pasakyti apsigindami, o paneigimas tik paskatina manyti, jog neigiantieji iš tiesų turi ką slėpti. Sąmokslo teorijos, kaip ir dezinformacija, sąmoningai konstruojamos taip, kad kiekvienas paneigimas pasitarnautų tik kaip paskata dar labiau įtikėti sąmokslu ar melagiena.

Tad, man regis, svarbiausia yra kreipti dėmesį ne į tai, kas platinama, o į tai, kodėl platinama. Trumpai tariant, svarbiausia – ieškoti priežasčių, kodėl žmonės nusivilia demokratija, nebemato ateities ir nusigręžia nuo racionalių argumentų priimdami sąmokslo teorijas, suteikiančias apgaulingą žinojimo iliuziją, o kartu ir leidžiančias pateisinti savo pilietinį pasyvumą ar bejėgystės jausmą, – juk mano balsas nieko nelemia.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba