Kultūra

2020.11.29 13:57

Patyrusiam greitojo laiko terorą žmogui pandemijos iššūkiai gali sukliudyti atrasti lėtojo laiko prabangą

Juta Liutkevičiūtė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.11.29 13:57

Nuolat skubančiame ir besikeičiančiame pasaulyje dažnai žmogus taip pat yra priverstas neatsilikti nuo užduodamo ritmo. Koks gyvenimo ritmas žmogui tinkamiausias ir ar nieko blogo, jei iš greitojo laiko pereinama į lėtesnį? Sociologė Milda Pivoriūtė LRT RADIJUI sako, jog gyvenimo ritmą žmogui keisti būtina tada, kai jis nebesijaučia laimingas.

Tačiau kortas čia sumaišyti gali ir visų dabar išgyvenamas karantinas, jis pokyčiams ar refleksijai nepalieka daug galimybių.

Greitojo laiko užvaldyta visuomenė

Sociologės Milda Pivoriūtė ir Karolina Poškauskaitė moksliniame straipsnyje „Kai nebetenkina „per daug ir per kažkaip“: egzistenciniai pokyčiai kintant gyvenimo ritmui“ nagrinėja, kaip keičiasi žmogaus gyvenimas iš greitojo laiko perėjus į lėtąjį. Jų tyrimo dalyviai – jauni, darbingi ir pervargę žmonės, sąmoningai pasirinkę gyventi lėčiau.


M. Pivoriūtė kartu su kolege K. Poškauskaite pristato tyrimą apie tai, kokie egzistenciniai pokyčiai gali mus ištikti kintant gyvenimo ritmui. Kaip jos pačios sako, buvo tiriamas greitasis ir lėtasis laikas – dvi dimensijos, kuriose vieno ir to paties žmogaus gyvenimas gali atrodyti labai skirtingai.

Milda ir Karolina savo tyrime kalbino jaunus, darbingus žmones, kurie sėkmingai kopė karjeros laiptais, turėjo daug veiklų, tikslų – mokėsi, dirbo, savanoriavo. Jie greitojo laiko užvaldytoje visuomenėje tikrai buvo laikomi sėkmingais žmonėmis.

Vienintelis dalykas, kurio tie žmonės neturėjo, buvo laikas. O dažniausiai kuomet neturi laiko, tai nėra ir ramybės. Dėl įvairių priežasčių tyrimo dalyviai šiandien jau gyvena visai kitu režimu ir sąmoningai sulėtino savo gyvenimo tempą.

Gyventi tiek lėtuoju laiku, tiek greituoju laiku yra gerai, jei tai netrukdo gyventi pačiam žmogui.

„Mano vienas pažįstamas, kuris perėjo greitojo ir lėtojo laiko pokytį, pasakojo: „Tu važiuoji milžinišku greičiu greitkeliu. Tamsu. Lyja lietus. Tu vos matai, kas yra aplinkui už lango. Akys įbestos į kelią. Tavo šlapimo pūslė visiškai pilna – tu labai nori į tualetą. Važiuoti liko dar dvi valandos. Pavėluoti negali. Tu pravažiuoji benzino kolonėlę, tačiau nesustoji, nes reikia važiuoti dar ir dar.“ Kaip atrodo gyvenimas vairuojant šitą automobilį? Daugelis žmonių, deja, būtent taip gyvena savo gyvenimą“, – pokalbį pradeda M. Pivoriūtė.

Išsunkti iki jėgų neturėjimo

Sociologė tvirtina, kad gyventi tiek lėtuoju laiku, tiek greituoju laiku yra gerai, jei tai netrukdo gyventi pačiam žmogui. „Esu kalbėjusi su keliomis šeimos gydytojomis. Pas jas ateina vis daugiau jaunų žmonių, kurie prašosi pagalbos, – pasakoja pašnekovė. – Tokie pacientai skundžiasi energijos stoka. Jie taip pat skundžiasi neišsimiegojimu, nors miegui skiria 8–10 valandų per parą.

Pacientai skundžiasi, kad, ilgai išmiegoję ir atsikėlę, vis tiek dar nori miegoti. Šeimos gydytojų jie prašo tyrimų. Gal geležies, gal kokios dar medžiagos trūksta organizme? Tačiau po tyrimų paaiškėja, kad su paciento kūnu yra visiškai viskas gerai. O tai reiškia, kad reikia apsilankyti pas psichologą.

Taip jau išeina, kad greitojo laiko gyventojai, rodos, gyvena gerai, tačiau tas gyvenimo būdas juos išsunkia ir jie nebeturi energijos. Tai vis tik gal tas žmogus negyvena gerai? Galbūt tas greitis, nors ir patinka, išsekina žmogų.

Toks žmogus atranda dar didesnę motyvaciją įsisukti į tas veiklas, nes, žiū, mane mėgsta, aš esu vertinamas. Tačiau ar tikrai viskas yra gerai, net ir tuomet, kuomet žmogus nebeturi energijos?

Ypač greitas laikas suteikia pasitenkinimo, kai iš vykdomos veiklos yra gaunamas išorinės aplinkos pripažinimas. Tada toks žmogus atranda dar didesnę motyvaciją įsisukti į tas veiklas, nes, žiū, mane mėgsta, aš esu vertinamas. Tačiau ar tikrai viskas yra gerai, net ir tuomet, kuomet žmogus nebeturi energijos?“

Refleksija ar išgyvenimo klausimas?

Kaip bebūtų, per pandemiją visi daugiau ar mažiau sulėtinome savo greitį. Anot M. Pivoriūtės, karantinas žmogų tarsi pristabdė ir tai, pasak jos, yra visai geras laikas refleksijai. Tačiau, pasak jos, yra ir kita karantino poveikio žmogaus būsenai pusė.

„Ta refleksija galėtų inicijuoti kažkokius žmogaus pokyčius vėliau. Tačiau tas pandemijos inicijuotas karantinas turi ir kitą medalio pusę. Tyrimai rodo, kad per karantiną labai daug žmonių patiria didžiulį nerimą, nesaugumą, neužtikrintumą dėl ateities, dėl savo sveikatos, dėl darbo. Štai čia ir kyla klausimas, ar toks žmogus gali išnaudoti atsiradusį laisvą laiką egzistenciniams klausimams, apsvarstyti gyvenimo prasmės klausimus.

Tyrimai rodo, kad per karantiną labai daug žmonių patiria didžiulį nerimą, nesaugumą, neužtikrintumą dėl ateities, dėl savo sveikatos, dėl darbo.

Juk kai kuriems žmonėms kyla elementarus ir suprantamas klausimas „kaip man išsimaitinti iki kito mėnesio?“. Tuomet, žinoma, tie egzistenciniai klausimai nueina į antrą planą“, – tikina sociologė M. Pivoriūtė.

Pasmerkti būti įkalinti

Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į dar vieną aktualiją, kuri visai netikėtai paveikė dalį tų žmonių, kurie ilgai galvojo apie pokyčius darbo srityje, ilgai tam ruošėsi, o kai galų gale tam pribrendo, užklupo pandemija, ji gerokai sumenkino galimybes laisvai keisti profesiją ar darbo vietą.

Galbūt žmogus galvojo, kad jau reikia keisti darbo sritį, nes jau nebenori dirbti tame darbe, tačiau dėl pandemijos jam užsivėrė kitos galimybės ir dabartinis jo nemėgstamas darbas yra vienintelė išeitis pragyventi.

„Turbūt žiauriausias atvejis bus tada, kuomet kai kurie žmonės suvoks, kad kaip anksčiau gyveno, jie taip gyventi nebenori, bet galimybių gyventi kitaip ir kažką keisti dėl tos pačios pandemijos nebeturi. Galbūt žmogus galvojo, kad jau reikia keisti darbo sritį, nes jau nebenori dirbti tame darbe, tačiau dėl pandemijos jam užsivėrė kitos galimybės ir dabartinis jo nemėgstamas darbas yra vienintelė išeitis pragyventi.

Dar viena situacija. Žmogus, kuris galvojo, kad jo jau nebetenkina santykiai su antra puse ir reiktų juos nutraukti, galbūt [supranta, kad,] netekus darbo, gyventi kartu toliau yra vienas geriausių praktinių pasirinkimų. Tokiose situacijose žmonės tiesiog gali likti įkalinti“, – sako žmogaus gyvenimo ritmą analizuojanti sociologė M. Pivoriūtė.

Visas išsamus pokalbis su M. Pivoriūte – radijo įraše.


Parengė Vismantas Žuklevičius.