Kultūra

2020.11.27 18:42

Donatas Puslys. Apie tai, kiek sveria vienatvė, tiriamąją žurnalistiką ir prekybą poveikiu

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.11.27 18:42

Mano kelionės prasideda nuo knygų. Ką perskaityti, kad geriau pažinčiau miestą, į kurį keliauju? Ką pasiimti kartu su savimi į kelionę, kad pasivaikščiočiau veikėjų pėdsakais, lankydamas aprašytas aikštes, muziejus, gatves ar barus galėčiau dar kartą pasinerti į tekstą ir išgyventi ten vykstančias scenas?

Literatūra užkloja, įsiskverbia į miestą ir, perskaitęs kūrinį, miestą matau jau kitokį, o veikiausiai ir pats tampu kitoks nešdamasis su savimi tai, kas perskaityta, išgyventa. Taip po Oslą keliavau sekdamas norvegų rašytojo Jo Nesbo žymiojo detektyvo Hario Hūlės pėdomis, Londone ieškojau Šerloko Holmso pėdsakų, Krokuvos senamiestį supančiuose Plantuose ieškojau mylimų poetų ir rašytojų – Czeslawo Miloszo, Wislawos Szymborskos, Witoldo Gombrowicziaus – vardo suoliukų.


Tiesa, kartais toli keliauti ir nereikia. Štai, pavyzdžiui, klajojant Pavilniu galima skaityti apie Antrojo pasaulinio karo išvakarėse besiklostančią dviejų jaunuolių meilės istoriją, atskleistą Tadeuszo Konwickio knygoje „Meilės įvykių kronika“, pasivaikščioti Kaune su Inos Pukelytės „Panelėmis iš Laisvės alėjos“, nukeliauti į Šiaulius į kuprinę įsimetus Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ arba naujausią rašytojo romaną „Remyga“ ar lėkti dar tolyn į Klaipėdą su Dianos Latvės knyga „Memelio gaisras“.

Tiriamosios žurnalistikos užkulisiai

Vilniaus senamiestyje, Dominikonų gatvėje, kulniuojant nuo Universiteto gatvės aukštyn link Dievo Gailestingumo šventovės greta antikvariato, į kurio vitrinas mėgau spoksoti, maždaug prieš metus dar veikė itališka kepyklėlė. Šiandien jos langai aklinai užverti geležinėmis langinėmis. Tačiau dabar praeidamas pro šią vietą pagalvoju apie „Skarabėjus“.

„Skarabėjai“ – žurnalisto ir rašytojo Dovydo Pancerovo debiutiniame romane „Medžiojant tėvą“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, aprašyta žurnalistinių tyrimų komanda, kurios lyderiui Tomui Urbonui pavyksta užčiuopti politinės korupcijos gijas. Štai kaip fikcija įsiveržia į tikrovę.

Knygos veiksmas prasideda nuo to, kad vykdomam žurnalistiniam tyrimui svarbų interviu turėjęs duoti verslininkas Edvardas Dylertas randamas miręs savo namuose – švyturyje prie Uostadvario miesto. Žurnalistai ima narplioti mįslingos istorijos gijas, kurios veda į užsienio ofšorines firmas, neaiškius pinigų pervedimus iš Lietuvos į užsienį, o paskui atgal į įtartinus fondus. Tyrimo akiratyje artėjant Seimo rinkimams atsiduria ir viena politinė partija.

Romanas įtraukia ne tik siekiant įminti užduotą mįslę, į kokius gi reikalus buvo įsipainiojęs minėtasis verslininkas Dylertas. Kūrinys vertas dėmesio jau vien norint pažvelgti, kaipgi iki tol dvi publicistines knygas – „Kiborgų žemė“, kur pasakojama apie karą Ukrainos rytuose, ir „Kabinetas 339“, kur kartu su kolege Birute Davidonyte analizavo premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybės veiklą, – parašiusiam Pancerovui pavyko prisijaukinti naują žanrą.

Įdomus yra autoriaus sprendimas kaitalioti pasakojimo perspektyvą. Neutralaus pasakotojo perspektyvą kartais keičia pasakojimas žvelgiant į situaciją pagrindinio veikėjo Tomo Urbono akimis. Scenas, kur vieno dienraščio žurnalistas, pasiųstas iškapstyti kažką apie Urboną, ima interviu iš jo tėvo, skaitome kaip dramos kūrinį, kuriame pasakotojo apskritai nelieka, o po trumpo scenos aprašymo eina herojų dialogas.

Pancerovas daug dėmesio skiria aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, aprašymams. Jo pasakojimas tapybiškas, potėpiai smulkūs, siekiantys išryškinti detales ir taip ne tik nupiešti skaitytojui kuo aiškesnį scenovaizdį, tačiau ir atskleisti tai, kaip supanti aplinka atsispindi žmogaus psichologinėje būsenoje.

Siekis gilintis į žmogaus psichologiją yra dar vienas dalykas, kuriuo įtraukia romanas „Medžiojant tėvą“. Autorius bando aiškintis, kas gi pagrindinį herojų Tomą Urboną ir jo komandą motyvuoja sudėtingam ir rizikingam darbui. Gilinasi Pancerovas ir į individo bei jį supančios socialinės aplinkos santykį bandydamas ieškoti atsakymo į klausimą, kaip aplinka lemia asmens brendimą ir jo apsisprendimus. Šiuo atžvilgiu labai svarbus, nors iš pirmo požiūrio ir gali pasirodyti tik antraeilis, Olego Jeremėjaus personažas.

Kartu knyga analizuoja ir atminties fenomeną, t. y. kaip mes atsimename ir kokią istoriją pasakojame norėdami paaiškinti savo dabartinę situaciją – norėdami ją pateisinti, išreikšti nuoskaudas ar akcentuoti savuosius pasiekimus. Kartu tai ir transformacijos laikotarpio studija, kai atsikuriant nepriklausomai Lietuvai perėjimas prie demokratijos ir rinkos ekonomikos vyko ne kaip stebuklinėje pasakoje, kur fėjai užtenka mostelti burtų lazdele, tačiau su gausybe iššūkių, problemų, kuriomis dalis skubėjo pasinaudoti korupciniais tikslais. Tomo Urbono tėvo pasakojimas yra bandymas pažvelgti į transformacijos laikotarpį pralaimėtojo, neprisitaikiusiojo, to, kuris prarado savo socialinį statusą, akimis.

Taip pat Pancerovo knyga kalba ir apie mūsų žiniasklaidos iššūkius – sudėtingą tiriamosios žurnalistikos išgyvenimą, kai kurių įtakingų žiniasklaidos priemonių išsigimimą į institucijas, tiesiog prekiaujančias poveikiu. Viena iš man asmeniškai įdomiausių romano scenų vyksta televizijos studijoje, kur apie įtariamą politinę korupciją pasikalbėti susitinka jos gijas užčiuopęs Tomas Urbonas, po didinamuoju stiklu atsidūrusios partijos atstovas bei politologė. Scena puikiai atspindi viešojoje erdvėje gresiantį tuščiažodžiavimo pavojų, kai kalbėjimas neįsigilinus, rūpinantis ne pačia problema, o veikiau savo paties kaip eksperto ar, paprasčiau tariant, influencerio įtvirtinimu, ne padeda suvokti problemą, o kaip tik ją užglaisto, paskandina niektauzoje.

Pancerovo romanas primena skandinavišką detektyvą – tiek tuo, kokiais tamsiais atspalviais yra tapoma pati aplinka, tiek pagrindinio veikėjo portretu. Pastarasis, nors ir vykdantis kilnią misiją, vaizduojamas ne kaip superherojus, kylantis į kovą su tamsa, tačiau kaip savų silpnybių turintis, problemų kamuojamas žmogus, kuris savo kelyje visų pirma turi laimėti vidinę kovą su pačiu savimi.

Paskutinė vasara Romoje

Pancerovo romanas vedžioja skaitytoją daugiausia Vilniaus ir išgalvoto, pagal autoriaus gimtąją Šilutę sukurto Uostadvario miesto gatvėmis, o italų rašytojo Gianfranco Calligarichiaus 1973 metais parašyta debiutinė knyga „Paskutinė vasara mieste“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė Lina Gaučytė, nukelia mus į la dolce vita atmosferos persunktą Romą. Ši atmosfera kino gurmanams puikiai pažįstama iš režisieriaus Federico Fellinio filmų.

Tik Calligarichiaus knygoje regime ne tą įprastinę gyvenimo džiaugsmo, aistros, atsipalaidavimo ir lengvumo susitelkiant į šią akimirką, tarsi vakar diena jau būtų amžiams užverstas puslapis, o rytojus tik dar vienas džiaugsmingas ir intriguojantis nuotykis, persmelktą atmosferą. Matome išvirkščiąją la dolce vita pusę, kurioje tarpsta vienatvė, kurioje pagrindinio herojaus trisdešimtmečio Leo Gadzaros socialiniai santykiai, ir taip itin netvarūs, galiausiai vienas po kito sutrūkinėja kaip pertemptos gitaros stygos.

Dažnas susitikimas virsta paskutiniu kartu, įklampinančiu žmogų į dar gilesnę vienatvę. Aplink verdantis aktyvus socialinis gyvenimas, žmonių užpildytos kavinės tik dar labiau išryškina vienišumą ir paties pagrindinio veikėjo vidines dramas bandant rasti atsakymą į klausimą, o ką gi atsakytum trisdešimtmečio angelui, „kai jis išdygs tau prieš akis, užsimojęs liepsnojančiu kardu, ir paskutinį kartą paklaus, ką ketini daryti su savo gyvenimu?“

Gal vis tik teisus yra vieno iš nedaugelio Leo bičiulių Graciano tėtis sakydamas, kad negalima gyventi be idealų? Būtų pernelyg didelis supaprastinimas teigti, kad romane pasakojama apie kitą kartą, kurios jau nebeįkvepia ankstesnių kartų puoselėti idealai, kuriai sunkiai sekasi ieškoti prasmės, o rytojaus viltį pakeičia nostalgiškas žvilgsnis į praeitį ilgintis to, ko niekada neturėjo. Veikiau tai asmeninė konkretaus žmogaus drama jam pačiam bandant ieškoti atsakymo, kodėl šalia turėdamas paskutinį šiaudą užsikabinti, žaviąją femme fatale Arianą, jis vis tik lieka šaltas ir abejingas nerasdamas savyje nė lašelio šilumos, kuri jam leistų suartėti ir pasiekti tą moterį.

Kodėl Leo savo gyvenime renkasi tik stebėtojo, atsiribojusio nuo aplinkos, vaidmenį, kodėl turėdamas reikiamus gabumus jis tenkinasi paprasčiausiais padieniais darbais ir nepuoselėja didesnių ambicijų? Kodėl turėdamas šeimą – tėvus, dvi seseris – jis renkasi ne ieškoti ten atramos, o amžiams nukirpti siejančią bambagyslę? Kiek sveria vienatvė? Leo istorija kalba apie žmogaus tapimą tokio vienišo, kad kiekviena nauja diena tampa sunkiai pakeliama našta.

Romanas rekomenduotinas kiekvienam, kuris neabejingas Romai, – ir tiems, kurie sugrįžta ten vos pasitaikius galimybei, ir tiems, kurie dar tik svajoja šį miestą aplankyti. Knyga gali tapti puikiu palydovu lankant žymiąsias Romos vietas – Navonos ar Popolo aikštes, žymiuosius ispaniškus laiptus. Leo pasakojimas leidžia pajausti pilną gyvybės ir knibždančią nuotykių Romos dvasią, leidžia užuosti jos kvapus, net išgirsti, kaip sensta Amžinojo miesto pastatai.

Roma iškyla kaip galbūt vienintelis objektas, kurį pasakotojas tikrai mylėjo. Tačiau kartu miestas atsiskleidžia ir kaip kontrastas, žmogiškojo laikinumo, abejonės dėl gyvenimo prasmės ir savojo pašaukimo akivaizdoje kiekvienu savo šimtamečiu pastatu, gilią senovę menančiomis septyniomis kalvomis bylojantis apie tai, kad ilgoje ir didingoje savo istorijoje jis paprasčiausiai yra abejingas pavienių sutrikusių žmonių likimams, skęstantiems užmarštyje.

Kartą perskaičius Calligarichiaus knygą, galima vis grįžti prie paskirų jos scenų – vienos jų žavi savo kinematografiškumu bei gebėjimu atkurti miesto gyvenimo dvasią, kitos sužavi savo filosofiniais apmąstymais, o dar kitos – savo dialogais. Štai kad ir vienas iš jų, kuriame Leo aiškina Arianai, kodėl renkasi pirkti jau skaitytas knygas. Ne tik todėl, kad pigiau.

„Tikrinu, ar tarp puslapių yra duonos, trupinių, plutos gabalėlių pėdsakų, nes knyga, kurią kažkas skaitė kramsnodamas, tikrai gera. Jeigu viršelis kietas, ieškau dėmių, apsilupinėjimų, įbrėžimų, visa tai – užtikrinti ženklai“, – teigė jis ir pridūrė, kad šiandien gerų skaitytojų jau yra mažiau nei gerų rašytojų.

Galbūt, juk apie tai, kaip primena Leo, kalbėjo ir Borgesas sakydamas, kad tai paskesnė, pasyvesnė, didesnio išprusimo reikalaujanti, intelektualesnė veikla. Tad gero laiko Jums, mieli klausytojai, su kokybiška literatūra, kuri dar ir leidžia keliauti laikais, kai skrydžiai į tą pačią Romą atrodo kaip praeities aukso amžiaus dalykas.

Donato Puslio knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.