Kultūra

2020.11.26 20:57

Ieva Šukytė. Nusivylimas, skausmas ir paskutinė kelionė Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“

Ieva Šukytė2020.11.26 20:57

Lapkričio 13–29 dienomis vykstantis Talino tarptautinis kino festivalis „Juodosios naktys“ yra vienas iš nedaugelio šiuo metu vykstančių festivalių, galinčių pasigirti tuo, kad leidžia žiūrovams filmus patirti kino salėse.

Antrai koronaviruso bangai vėl sustingdžius pasaulį ir ypač kultūrinę veiklą, Estijoje dėl mažo užsikrėtusiųjų skaičiaus ir toliau veikia meno galerijos, muziejai bei kino teatrai.

Tačiau net ir daugiau nei 1 000 užsienio svečių kiekvienais metais sukviečiantis kino renginys šiemet neišvengė pandemijos padarinių ir parengė hibridinį festivalį, perkėlęs industrijos dalį į virtualią erdvę, taip pat suteikęs galimybę didžiąją dalį filmų Estijos gyventojams pamatyti ir iš namų.

Vietoj įprastinių vakarais vykstančių vakarėlių žymiai mažesnei užsienio svečių grupei „Juodosios naktys“ siūlo jau šiųmetine tradicija tapusias rytines maudynes Baltijos jūroje, popietes senamiestyje atidarytoje atviroje čiuožykloje ir ekskursijas po Estijos gamtovaizdžius.

Kaip ir kiekvienais metais, vienintelis A klasės festivalis Baltijos šalyse pristato dvi pagrindines konkursines programas – „Official Selection“ ir „First Feature“ (debiuto), kuriose pristatomi jau patyrusių ir dar tik pradedančių kino kūrėjų filmai iš viso pasaulio. Šiemet programos sudarytojai į abi programas įtraukė nemažai filmų iš Azijos šalių, kalbančių įvairiomis nūdienos temomis: žvaigždžių garbinimas, kova su artimo žmogaus netektimi ar žymaus rašytojo paskutinės gyvenimo dienas.

Azijos šalys turbūt labiau nei bet kurios kitos garsėja savo dievaičių (angl. idol) gerbėjais. Pietų Korėjoje jiems net vartojamas specialus terminas – „sasaeng“. Tai žmonės, bet kuriais būdais siekiantys patraukti savo garbinamų žvaigždžių dėmesį, dažniausiai jas persekiodami, įsilauždami į jų namus ar viešbučio kambarį, kartais net sukeldami smurtinius išpuolius.

Filipinų režisierės Antoinette Jadaone filmas „Gerbėja“ (angl. „Fan Girl“, 2020) pasakoja apie 16-metę Džeinę, kuri po filmą pristatančio renginio prekybos centre pasislepia mėgstamo aktoriaus pikapo bagažinėje ir netikėtai naktį atsiduria visiškai nepažįstamoje kaimo aplinkoje, apleistoje viloje. Ji – didžiausia aktoriaus Paulo Alvaro (jis filme vaidina save) gerbėja. P. Alvaro tiek realybėje, tiek filme šalyje išgarsėjo dėl vaidmenų romantiniuose filmuose ir televizijos serialuose, sukūręs idealaus vaikino įvaizdį. Džeinės realybę dažnai pakeičia jos įsivaizduojami sapnai, kur švelniai nulaižytame pastelinių spalvų fone Paulo svajingai žvelgia į paauglę ir romantiškai ją bučiuoja kaip savo partneres filmuose.

Realybėje Alvaro – savo vaidinamų veikėjų priešingybė. Apleistoje viloje jis vartoja alkoholį, rūko „žolę“ ir uosto kokainą, su vietine kaimo moterimi turi sūnų, kurį ji augina kartu su savo tikruoju vyru. Jo kūnas išmargintas tatuiruotėmis, kurios užmaskuojamos filmuose. Išvydęs jį persekiojančią Džeinę viloje, ją pirmiausia pasiunčia velniop, tačiau mergina didžiąją filmo dalį vis tiek aklai seka Alvaro iš paskos. Leidęs pernakvoti viloje, Paulo jai pasiūlo alaus, vėliau net ir parūkyti „žolės“, – iš pradžių paauglė atsisako. Jam ji cituoja kiekvieną jo interviu, kuriame jis kalba, kaip elgtųsi su mylima mergina, tačiau Alvaro tik piktai juokiasi iš tokių iliuzijų.

Puikus režisieriaus ir scenarijaus autorės A. Jadaone scenarijus palengva atskleidžia abiejų veikėjų nuolat besikeičiančią dinamiką ir jų sužalotas asmenybes. Iš pradžių žiūrovams lengviau susitapatinti su Paulo ir suprasti jo norą pabėgti nuo dievaičio gyvenimo ir apsėstų gerbėjų, o paskutinėje filmo scenoje suprantame, kas paskatino tokį Džeinės elgesį. Po nakties viloje pakeliui į autobusų stotį abu veikėjai atveria savo sielos skausmą.

Tačiau, užuot atsivėrę vienas kitam, jie kalbasi su savimi, visiškai nesiklausydami, ką mėgina pasakyti kitas. Džeinę vaikystėje paliko tėvas, kuris dabar turi kitą šeimą, jos motiną muša smurtaujantis vaikinas, todėl aktoriaus plakatais nuklijuota siena tampa jos pabėgimu nuo liūdnos kasdienybės. Paulo negalėjo pamatyti savo motinos prieš mirtį, nes režisierius norėjo užbaigti sceną. Jis gyvena netikro žmogaus gyvenimą ir negali būti savimi. Tačiau Džeinės paskutinėms iliuzijoms lemta žlugti, kai ji pagaliau pamato smurtaujančio aktoriaus pusę ir nebegali toliau sau meluoti. Tad kartais geriau savo dievaičių niekada nesutikti.

Debiuto konkursinėje programoje rodomas Pietų Korėjos režisieriaus Bae Jong-dae vaidybinis filmas „Juoda šviesa“ („Black Light“, 2020) atskleidžia dviejų šeimų, susietų tragiškos įvykio, pastangas gyventi toliau, bet tam trukdo išaiškėjusios naujos detalės. Praėjus dvejiems metams po vyro žūties avarijoje, Hidžu (akt. Kim Sieun) grįžta į gimtąjį miestą ir įsidarbina tame pačiame fabrike, kuriame anksčiau dirbo su savo partneriu. Tačiau jo valgykloje dabar dirba ir Jongdam, kurios vyras po tos pačios avarijos guli ligoninėje ištiktas komos. Ji kartu su paaugle dukra Eunjong kiekvieną dieną lanko tėvą, tačiau gydytojai neduoda teigiamų prognozių.

Trijų moterų susitikimas atveria neužgijusias žaizdas ir pamažu atskleidžia detales, vedusias avarijos link. Jongdam dukra stengiasi suartėti su Hidžu ir vieną vakarą jos bendrabučio kambaryje prasitaria, kad jos tėvas mėgino nusižudyti ir tai jis tikriausiai sukėlė eismo įvykį, nors policijos išvadose buvo teigiama priešingai. Šokiruota naujienų, moteris siekia atnaujinti tyrimą, tačiau jos brolis visais įmanomais būdais bando ją atkalbėti. Nebeiškentęs kartu su žmona, jis atskleidžia, jog įvykio dieną jos vyras gėrė kartu su juo dėl to, jog Hidžu norėjo skyrybų.

Artėjant finalinei filmo scenai tampa nebeaišku, kas yra tikrasis avarijos kaltininkas, o gal dėl visko kaltas fabriko savininkas, nuolat siekiantis užglaistyti nelaimingus atsitikimus, dėl kurių Jongdam vyras ir keli kiti tapo neįgalūs. Nė viena iš veikėjų nenori pripažinti galimos kaltės ir įsikibusios savo įsitikinimų griauna dar bent kiek išlikusius trapius santykius su savo šeimos nariais. Pilka industrinio miesto aplinka ir parinkta spalvų paletė koreliuoja su jausmais veikėjų, kurioms neliko nieko, tik gyvenimas praeitimi ir noras išlaisvinti savo vyrus, net ir filme visai nematomus, nuo bet kokios kaltės.

Jau į pensiją išėjęs žymus rašytojas Kubatas senatvę leidžia vienas dideliame bute, kur kartu gyveno su jau mirusia žmona. Kirgizijos režisierių Dastano Zhaparo Uulu ir Bakyto Mukulo vaidybiniame filme pagrindinėje konkursinėje programoje „Kelias į rojų“ (angl. „The Road to Heaven“, 2020) jis nusprendžia persikelti gyventi į senelių namus ir parduoti butą, kad galėtų padėti sunkiai sergančiam jaunesniam draugui rašytojui, kurį gali išgelbėti nebent gydymas Vokietijoje. Tačiau jo sūnėnas skolingas didelę sumą žmonėms, kurie jį sumuša ir toliau jam grasina.

Kubatas sutinka paskolinti jam pinigų su sąlyga, kad po savaitės juos grąžins. Jis nesutinka apsigyventi kartu su sūnėnu ir jo šeima, kurioje jaučiasi lyg našta, ypač po to, kai dėl jo vyrui pradeda skųstis žmona, norėdama išvyti rašytoją atgal į jo namus. Apsigyvenęs Vincento van Gogho paveikslą primenančiame kambaryje senelių namuose, jis bendrauja su savo bendraamžiais, kurie vis dar prisimena jo knygas, skirtingai nei jaunesnioji karta. Jiems ir vyresniems namų darbuotojams Kubatas yra šalies kultūros nešėjas, tačiau pats rašytojas jaučia, kad jo gyvenimas artėja link pabaigos ir jo darbus turi perimti jaunesnieji.

Režisierių sprendimas filmuoti nespalvotai turi sąlytį su dabartine Kubato būsena. Jis nesijaučia gyvas ir po draugo mirties primygtinai prašo sūnėną jį nuvežti į kaimą. Gyvybės jam įkvepia įstabiuose Kirgizijos kalnuose atgyjanti filme nuolat rodoma klajoklių gyventojų paveikslo su šimtais per kalvą jojančių žmonių vizija. Grįžęs į savo kaimą jis žvelgia į jau subyrėjusią jurtą, kurią patikėjo saugoti kitam sūnėnui. Tik paskutinėmis rašytojo gyvenimo akimirkomis ekraną užlieja ryški vasariškų spalvų paletė. Pirmą ir jau paskutinį kartą Kubatas jaučiasi gyvas ir vėl suartėjęs su protėviais.