Kultūra

2020.11.29 07:00

Nomeda Marčėnaitė – apie kūrybos gerbėjų dėmesį ir atpildą už emocinį terorą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.11.29 07:00

„Kūrybos detektyvai“ pasidomėjo, kokių istorijų, susijusių su kūryba ir kūriniais, yra patyrusi menininkė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Kaip sakoma, kur pirštu dursi, ten ir pataikysi: Nomedai dar praėjusią savaitę teko nuryti apmaudą socialiniame tinkle išvydus mėginimą – ir gana prastą – kopijuoti jos darbus. Prisiminė ir vieną kone detektyvinį nuotykį, padėjusį atsitiesti po mokykloje patirto emocinio teroro.

Neskanūs niuansai

Visa menininkės N. Marčėnaitės kūrinija pasižymi estetiniu savitumu. Vieniems jos darbai gali patikti, kitiems gal nelabai – meną juk suvokiame subjektyviai.

Tačiau randasi ir tokių Nomedos adoruotojų, talento gerbėjų, kurie galbūt nuoširdžiai grožėdamiesi menininkės kūriniais ar labiau – sėkminga autorės karjera, mėgina ją kopijuoti, mėgdžioti.

„Matyt, mano darbai kai kuriems pasirodo tokie gražūs, kad šie užsimano juos pakartoti. Ir nė nepajunta, kaip ima plagiatais prekiauti“, – nusijuokia LRT.lt pašnekovė.

Kūrinių iliustracijas, norėdama pasidžiaugti užbaigtu darbu ir pasidalyti džiaugsmu su kitais, menininkė nuolat publikuoja paskyroje „Nomeda Marčėnaitė. 24/7“ socialiniame tinkle.

LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Kūrybos detektyvai“, kuriame autoriai pasakoja savo kūrinių nuotykius, prisimindami ir kriminalines dramas, ir laimingas istorijų pabaigas.

Praėjusią savaitę viena bičiulė atkreipė jos dėmesį į feisbuke reklamuojamus dirbinius, labai panašius į Nomedos. LRT.lt menininkė teigė, esą niekas kitas tokia maniera iki jos nėra kūręs – tad sekimas tiesiog akivaizdus.

„Truputį apmaudu, nes tos kopijos mėgėjiškos, stilius gerokai pagadintas. Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro“, – nusijuokia N. Marčėnaitė.

Tokius sekėjus vadinanti savo mokiniais neakivaizdininkais. Vieni tik žavisi, kiti imasi molio. „Ir tai puiku! Juk nieko ypatingo čia nėra, taip buvo ir viduramžiais, kai žmogus keliaudavo mokytis pas pripažintą meistrą, tapdavo jo parankiniu ir kopijuodavo. Tik tų kopijų kaip savo kūrinių mokiniai nepardavinėjo“, – juokiasi pašnekovė.

Pasidomėjusi nuodugniau išsiaiškino ir tokių plagijuotojų tikrąją „mokytoją“. Ji iš tiesų anksčiau lankėsi Nomedos pamokoje. „Suprantu, kad patinka, žavisi, tačiau ji jau rengia mokymus, už juos ima pinigus. Neskanus niuansas“, – sako N. Marčėnaitė.

Įprotis mėgdžioti, menininkės manymu, įperšamas dar vaikams, mokykloje. Jie raginami kopijuoti „geriausius“ klasės piešėjus, mokytojai bruka savo nuomonę kaip vienintelį kūrybinį sprendimą. Sukuriamas manymas, esą individualumas mene nėra siektinas. Ir taip elgiasi ne tik dailės mokytojai.

„Nebuvome skatinami atrasti individualų braižą, priešingai – mums sakyta „žiūrėkite į geriausius“. O jau mokytojas nuspręs, kas geriausia, tinkama“, – konstatuoja Nomeda.

Nelinksma sovietinė provincija

Jaunystėje, studijų Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) metais N. Marčėnaitė pati buvo įsipynusi į vieną mažne detektyvinę istoriją. Tiksliau, pati ją ir supynė.

„Nuotykis toks senas, kad dabar gali pamanyti, jog nieko panašaus neatsitiko, – juokiasi Nomeda. – Jis atskleidžia tam tikrus mano būdo bruožus. Šiandien dėl to poelgio nė kiek nesigailiu. Radau tinkamą būdą apsiginti nuo emocinio teroro, išsilaižyti žaizdas.“

Anot jos, „čiurlionkė“, kaip meiliai vadina mokyklos auklėtiniai, sovietmečiu buvo tikra oazė. Joje dirbo daug nepaprastų mokytojų, o dar tiksliau – tikri meno profesionalai: Linas Leonas Katinas, Mindaugas Skudutis, Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius.

Tačiau būta ir išimčių... Diplominio darbo tema Nomeda rinkosi vaizduoti kaimo vaikus. Mat per paskutinę vasaros praktiką moksleivei operavo apendicitą, teko ruoštis individualiai ir atgauti jėgų ji išvažiavo į Merkinę. Keliavo po apylinkes, vienkiemius, susipažino su visu būriu nuostabių vaikigaliukų.

Komunikabilumas, būdingas laidų vedėjai, atsiskleidė jau tada. „Patyriau, kad tie vaikai anaiptol nėra linksmi. Daug kalbėjausi, kuo gyvena, ką jaučia. Paaiškėjo, kad nė vienas nėra lankęsis Vilniuje, jaučiasi nereikalingi, užmiršti. Sumaniau ciklą „Vaikai sūpynėse“, – pasakoja N. Marčėnaitė.

Reikia turėti omenyje, anot pašnekovės, kad sausa adata atliktų kūrinių autorei tada buvo 17 metų. Todėl daug kas juose utriruojama, perlenkiama, sutirštinamos spalvos, vaikai nelinksmi.

Žodžiu, diplominis darbas pavyko gana dramatiškas. „Bet neblogas, nesigėdiju ir dabar“, – priduria Nomeda.

„Pati debilė, tai ir piešti gali tik panašius į save“

Deja, darbo vadovas visaip mėgino atkalbėti auklėtinę nuo tokio požiūrio kampo, ragino piešti laimingus vaikus.

„Juk sovietmečiu tarybiniame ūkyje liūdnų vaikų būti negalėjo... Man regis, dėstytojas buvo iš tų, kurie bijo net savo šešėlio. Ginčijomės dėl meninio sprendimo, kol tas greičiausiai pasiskundė skyriaus vedėjui“, – tęsia pasakojimą menininkė.

Skelbiant pavardes tų, kuriems leista gintis diplominį darbą, Nomeda išgirdo ir savąją. Tačiau kartu su pavarde visų klasės draugų akivaizdoje atskriejo ir tokie vedėjo žodžiai: „Nomeda praleidžiama, tegul ginasi tuos savo debilus. Pati, matyt, debilė yra, tegul tuos savo debilus ir paišo...“

Bendraklasiai nuščiuvo, jautėsi nejaukiai, o ji pati po tos scenos sako neprisimenanti, kas dėjosi vėliau. Išgirsti tokią „formuluotę“ 18-mečiui – sukrėtimas.

Stilius. Nomeda Marčėnaitė (su vertimu į gestų k.)

Klasikinė įsilaužėlė

Darbas buvo apgintas, penkiabalėje sistemoje įvertintas ketvertu su minusu. Matyt, vieną balą komisija atėmė dėl charakterio savybių. Tada abiturientė paprašė grąžinti neįtikusį ciklą. Ne, jis kaip ir kiti diplominiai darbai, pasiliksiąs mokykloje.

Ak, štai kaip... Nomeda paskambino tėčiui, gyvenusiam Kaune. Paprašė atvažiuoti į Vilnių ir padėti iš ekspozicijos aktų salėje pavogti diplominį darbą. „Jis bene pirmą kartą gyvenime nedvejodamas sutiko man padėti“, – pasakoja istoriko ir romanisto Rimanto Marčėno (1937–2019) dukra.

Viską suplanavusi kaip „klasikinė įsilaužėlė“. Turėjusi tik vieną vienintelę naktį. Dieną paliko neužrakintą mokyklos koridoriaus langą. Draugų į pagalbą nekvietė suvokdama, kad nesėkmės atveju jiems labai pakenktų. Užsilipusi tėčiui ant pečių įsliuogė į antrą aukštą. „Taip ir nukosijau tą darbą“, – sako Nomeda.

Suprantama, kilo skandalas, jos darbo buvo ieškoma. „Man skambino, teiravosi. „O taip jį saugojote... Kaip gaila“, – sakiau. Žodžiu, akiplėša buvau. Tačiau jaučiausi visiškai teisi ir daugiau gyvenime taip nebedariau. Neprireikė tokiu būdu ginti savo teisių“, – istoriją užbaigia N. Marčėnaitė. O Čiurlionio mokykla, pakartoja, buvo nuostabi, tik daugelis dalykų priklausė nuo individualybių.

Menininkė Nomeda Marčėnaitė atvira: po tėčio netekties supratau – Lietuvoje pasenti nenoriu
Be pykčio. Nomeda Marčėnaitė apie laidos vedėjo pasaulį
N. Marčėnaitė ir V. Palavinskas: neplanuota meilė po sunkių likimo smūgių
Gimę tą pačią dieną. Nomeda Marčėnaitė