Kultūra

2020.11.25 20:10

Vienintelis Lietuvoje profesionaliai akompanuojantis nebyliajam kinui Vagusevičius: tylos čia negali būti

Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.11.25 20:10

„Ši profesija turi gan aiškias skirtingas grojimo tradicijas ir jos tarp kolegų dažnai tampa diskusijų objektu. Nors rinka itin siaura, džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie nebyliojo kino garsinimo ir įgarsinimo“, – LRT KLASIKAI sako pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius, pirmasis taperis iš Lietuvos, dalyvavęs nebyliojo kino festivalyje Italijoje.

Muzika kiną lydėjo nuo pat gimimo

Kiną nuo pat pradžių lydėjo muzika. Net pirmojoje viešoje brolių Lumière'ų filmų peržiūroje 19 amžiaus pabaigoje grojo gitaristas. Auguste'as Marie Louis Nicolas ir Louis Jeanas Lumière'ai buvo vieni pirmųjų pasaulyje kino režisierių.


1895 m. kovo 22 d. broliai Lumière'ai surengė pirmą privatų projektuojamų kino filmų seansą, o pirmas jų mokamas viešas kino seansas įvyko tų pačių metų gruodžio 28-ąją Paryžiaus kavinėje „Salon Indien du Grand Café“. Istorinės prezentacijos metu buvo parodyta 10 trumpų filmų. Kiekviena juosta buvo 17 metrų ilgio ir kiekvienos jų trukmė, rodant ranka sukamu kino projektoriumi, buvo maždaug 50 sekundžių.

Ir nors iki pat 1927-ųjų filmai buvo nebylūs, tai yra be garsinių dialogų bei atmosferinių garsų (dabar tuo net sunku patikėti), muzika visuomet buvo šalia. Peržiūrų metu, kad ir kur jos vykdavo, akompanuodavo orkestrai ar pavieniai atlikėjai su, pavyzdžiui, vargonėliais ir pianinais. Taip jie tapindavo – įgarsindavo – filmą. Vieni tai darydavo improvizuodami, kiti turėdavo jau tam tikroms vietoms skirtų kūrinių partitūras.

Žaidimas tapo svarbia gyvenimo dalimi

Nors nebylųjį kiną šiais laikais galima pamatyti itin retai, Lietuvoje jį pristato festivalis „Pirmoji banga“ ir prieš ketverius metus pradėtas „Meno avilio“ projektas „Gilios upės tyliai plaukia“. Kartais išnyra ir pavienių tokių filmų rodymo iniciatyvų, tačiau pasaulyje tam yra paskirti ne vienas ir ne du festivaliai. Jie su filmais tradiciškai pasikviečia ir taperius (pranc. tapeur; pianistas, skambinantis kavinėse, restoranuose, šokių salėse, nebyliojo kino seanso metu – LRT.lt) – įgarsintojus, skambinančius viso seanso metu.

Vienas didžiausių tokių nebyliojo kino festivalių vyksta Italijoje, Marijampolės dydžio Pordenonės mieste. Šio festivalio meistriškumo kursuose praėjusiais metais dalyvavo ir lietuvis pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius. Muzikantas šiuo metu studijuoja Vienoje. Austrijos sostinėje jis gilinasi į fortepijono ir naujosios muzikos subtilybes Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete.

Kas ateina žaidimo forma, tas lieka svarbu visam gyvenimui, sako Viktoras. Taip jis kalba apie savo pirmuosius bandymus akompanuoti nebyliajam kinui. „Turėjau draugą, turintį savo menų studiją, kurioje moko vaikus groti ir piešti. Jis darydavo tokių filmų peržiūras. Aš ten taip pat dalyvaudavau.

Kas ateina žaidimo forma, tas dažniausiai lieka visai svarbia dalimi gyvenime.

Mes turėdavome po instrumentą ir juos sukdavome ratu – bandydavome nebyliajam kinui groti. Paskui jau bandėme ir po vieną groti. Ta patirtis atėjo per žaidimo formą. Dažnai gyvenime kas nors ateina per žaidimo formą. Kas ateina žaidimo forma, tas dažniausiai lieka visai svarbia dalimi gyvenime. Taip jau atsitiko, kad ir tas kinas įsisvarbino mano gyvenime“, – pasakoja V. O. Vagusevičius.

Tylos nebyliajame kine negali būti

Austrijoje studijuojantis lietuvis gali pasigirti esąs vienintelis Lietuvoje profesionaliai gebantis akompanuoti nebyliojo kino metu.

Senovėje būdavo ir taip, kad tapistai groja, groja, užsimano į tualetą, atsistoja, nueina, filmas tęsiasi tyloje, vėliau grįžta ir vėl akompanuoja.

Tyla kine, anot pašnekovo, yra labai slidus reikalas. O ypač slidus jis nebyliajame kine. „Tylą juk galima naudoti kaip efektą, – grodamas akompanuojant naudojamus tam tikrus muzikos garsus kalba vienintelis profesionalus Lietuvoje taperis. – Tačiau reikia labai gerai pasverti, kiek tos muzikos naudoti, kadangi gali atrodyti, kad kažkas filme užstrigo ar negero nutiko.

Jei kalbėtume apskritai, tylos nebyliajame kine negali būti – turi atgroti visą filmą. Jei filmas rodomas dvi valandas, tai jei jau pradėjai groti, tai ir turi groti. Senovėje būdavo ir taip, kad tapistai groja, groja, užsimano į tualetą, atsistoja, nueina, filmas tęsiasi tyloje, vėliau grįžta ir vėl akompanuoja.“

Viktoras Orestas sako, kad šiuo metu ypač Lietuvoje akompanavimui trūksta perkusininkų. Jie galėtų groti, pavyzdžiui, per filmų vaikams seansus.

Apie dar vieną tapinimo žanrą – vadinamąjį mikimauzinimą – bei kitas taperio profesijos subtilybes Viktoras Orestas Vagusevičius išsamiau pasakoja radijo įraše.


Parengė Vismantas Žuklevičius.