Kultūra

2020.11.24 21:50

Laura Šimkutė. Sapniškas ir klaustrofobiškas rokenrolas: filmu fantomu pramintas „Izaokas“

Laura Šimkutė2020.11.24 21:50

Ilgai laukėm, laukėm ir... palauksim dar. Ir vėl nepavyko, bet pasaulis yra pasaulis ir padiktuoja savas taisykles – vėl festivalis, vėl planuojama premjera ir vėl draudimai. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“, Piktų Kino Kritikių dueto pramintas filmu fantomu, panašu, įsirašys į Lietuvos kino istoriją ir dėl savo konteksto.

Galėjo gi paleisti elektroniniu formatu ir viskas, o kūrėjai nori, kad būtų galima žiūrėti dideliame kino teatro ekrane. Ir šis noras labai suprantamas – tokios vaizdo choreografijos, kokia yra filme, mažame kompiuterio ekrane tiesiog neįmanoma įvertinti. Techninis preciziškumas tiesiog šokte šoka svajingą meilės šokį su estetika.


Pagal Antano Škėmos kūrinį tuo pačiu pavadinimu sukurtas filmas – grakštus nusilenkimas mūsų išeivijos autoriui, atiduodant deramą pagarbą jo stiliui, bet drauge ir kuriant savąjį. Škėmiško absurdo ir teatrališkumo sąjunga su šaltu, nerimu alsuojančiu, jaunatvišką polėkį slepiančiu vizualiniu stiliumi gimdo tiesiog desertą akims. Jeigu labai užsižiūrėsi, čia gali pamesti ir istorijos gabalus. O istorija, verta pabrėžti, iš tiesų ganėtinai paini. Bet vėlgi, kai kaip pamatas pasirenkamas Škėma, o dar papildomas ir apraizgomas papildomais sluoksniais... Nėra ko norėti – tikrai bus painu, bet tai nereiškia, kad neįtrauks ir nebus įdomu.

„Izaoke“ narpliojamas „Lietūkio“ garažo žudynių detektyvas – užversta byla atveriama iš naujo, kai uolus, vietoje nenustygstantis majoras Kazimieras atidžiai perskaito iš Amerikos grįžusio ir naują filmą statančio režisieriaus Gedimino Gutausko scenarijų, kuriame minėtos žudynės aprašytos iki smulkmenų detaliai. Kazimieras ieško būdų iškvosti populiarųjį režisierių, šis tikina, kad nieko nežino, jo draugas Andrius Gluosnis įtaria, kad Gutauskas scenarijų rašė tikrai ne pats – iš kažin kur nukniaukė. Painiavos nemažai, o šią, atrodo, pagrindinę liniją kartais į šalį nustumia meilės trikampis – neišspręsta istorija tarp Gluosnio, Gutausko ir Elenos, kurią irgi būtų galima laikyti tam tikru stimulu vyrams tarpusavyje aiškintis – ir dėl scenarijaus autorystės, ir dėl moters.

„Izaoke“ nemažai žaidžiama metalygmeniu ir riboženklio tarp realybės bei fikcijos dėliojimu – toks, sakyčiau, lengvas postmodernizmas, žaidimas su žiūrovo suvokimu – kiek jis pagaus momentų, kurie filmo realybėje yra tos tikrovės dalis, o kiek – nuotrupos iš filmo filme? Tokie elementai kaip Algimanto Mikutėno kvietimas suvaidinti operatorių, filmuojantį filmą (o ką ir bekalbėti apie pačią mintį lyg niekur nieko apnuoginti filmo kūrimo procesą), ar A. Škėmos kaip filmo realybėje veikusio tikro asmens paminėjimas – tik keletas momentų, kurie gali kiek išmušti iš vėžių, bandant suprasti ribas. Atveriama idėja, kad kinas – itin galinga ir įtaigi realybės kūrimo priemonė. Ne veltui majoras užsikabino tiesos apie tikrą įvykį ieškoti filme.

Būtent šis žaidimas neleidžia prikibti prie „Izaoko“ santykio su vaizduojamu istoriniu laikotarpiu – jis atviru tekstu deklaruoja, kad yra visokeriopai fiktyvus konstruktas ir į istorinį teisingumą nepretenduoja. Žudynės, nuo kurių viskas ir prasideda, – įvykis, kuris egzistuoja kaip fonas, stimulas, nuo kurio galima pradėti braižyti savo personažų gyvenimo versijas. Čia galima viskas – nuo postpanko (angl. post-punk) iki bohemiška elegancija dvelkiančių kostiumų. Kaip leis fantazija, kiek leis kino galimybės.

„Izaokas“ tam tikra prasme plaukia – gyvenimas personažus tiesiog ištinka. Ar tai būtų Severijos Janušauskaitės Elena, atsidūrusi Dainiaus Gavenonio Gutausko namuose rengiamame vakarėlyje, kuris staiga tampa koncertu, ar tai Alekso Kazanavičiaus Gluosnis, kažin kokiu būdu iš vakarėlio patekęs į neaiškų rūsį ir išsikapanojęs į sapniškumo nestokojančią bohemą tik ryte, ar tai viduryje filmavimų lyg niekur nieko aikštelėje prisėdantis Martyno Nedzinsko Majoras – visi šie perėjimai itin sklandūs, įvykstantys lyg niekur nieko, tik parodantys – šioje fikcijoje jokių taisyklių nėra. Ilgi, nepertraukiami, personažus sekiojantys kadrai savyje turi neblogą nerimo ir klaustrofobijos užtaisą, kurį tik sustiprina šalti vadinamojo coldwave (liet. šaltosios bangos) bei postpanko muzikos garsai. Toks nuolatinis estetiško nerimo garso takelis, kuris, atrodo, lyg vis primena – visų pokalbių yra klausomasi.

Žiūrint „Izaoką“ kartais net apima jausmas, lyg žiūrėtum miuziklą: kone kiekviena scena, kiekvienas epizodas yra preciziškai surežisuoti judesio prasme – labai choreografiška ir žaviai teatrališka, kas tik suteikia „škėmiškumo“. Jokio negrabaus ar nereikalingo judesio, nors, atrodo, pagal personažų apsvaigimo lygį kaip tik turėtų būti daug minkštumo ir griuvinėjimo.

Ir sunku patikėti, kad tai – debiutinis jauno režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas. Aprėpti bandoma daug, galbūt vietomis net per daug, bet rezultatas nenuvilia. Atrodo, kad, rinkdamasis daryti kitaip, negu daro visi, ir daryti pretenzingai, režisierius išlošia – nuo pirmos iki paskutinės minutės išlaiko prikaustytą dėmesį, vis palieka intrigą, kas čia dabar bus ir kas dar nutiks bei ištiks. Toks kinematografinis rokenrolas.

Lauros Šimkutės kino apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt