Kultūra

2020.11.23 14:19

Bus išleista komiksų knyga apie garsų skulptorių Vincą Grybą: menininkų situacija išliko panaši

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.11.23 14:19

2020-ieji, minint 130-ąsias garsaus 20 a. pirmosios pusės skulptoriaus, paminklų kūrėjo Vinco Grybo gimimo metines, Šakių ir Jurbarko rajonų savivaldybių paskelbti V. Grybo metais. Dailininkų sąjungos leidykla rengiasi išleisti komiksų knygą apie skulptorių.

Knygą kuria V. Grybo anūkė ir jo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė bei dailininkė Lina Itagaki. Knyga turėtų pasirodyti netrukus po Naujųjų metų. Knygos leidybą remia Lietuvos kultūros taryba ir Jurbarko rajono savivaldybė.

Vincui Grybui pagerbti – komiksų knyga, kuriama jo anūkės ir Linos Itagaki

Vienas unikaliausių dalykų – senelio laiškai

Senelio nepažinojusi R. Grybaitė sako, apie jį daug pasakojusi močiutė, taip pat vienas unikaliausių ir vertingiausių dalykų – jo laiškai, kuriais taip pat remiasi pasakodama senelio gyvenimą knygoje, įvykiai dėliojami chronologiškai, sekant V. Grybo gyvenimo keliu.

Knygos idėja kilo ne iš mūsų pačių

R. Grybaitė pasakojo, kad parašyti knygą apie senelį buvo ne jos, o menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės idėja. 2018 m. ji lankėsi Jurbarke, atvažiavo į muziejų, ir tą patį vakarą jai kilo ši mintis. Apie V. Grybą parašyta rimtų knygų, menotyrinių monografijų, ypač vertinga paskutinė dr. Nijolės Tumėnienės, nes rašyta nesistengiant prisitaikyti prie laikmečio ideologijos.

„Tačiau Ramutė sako, juk taip smagu, kai nuvažiuoji į kokį pasaulio muziejų ir apie tą muziejų ar menininką būna išleistos penkios ar septynios knygos – nuo rimčiausių studijų iki vaikiškų knygučių, pasakojančių apie rimtus dailininkus – Leonardą da Vinci, Michelangelo ir t. t. Ir ji manęs paklausė, ar aš nenorėčiau to paties pabandyti dėl V. Grybo, dėl jo žinomumo, įamžinimo?“, – pasakoja R. Grybaitė.

„Man ši mintis buvo labai įdomi ir brangi, ypač dėl to, kad tai idėja iš šalies. Dažniausiai, jei ką nors darome dėl V. Grybo, minėjimus ar parodas, tai būna tik mūsų pačių iniciatyva, o čia – idėja iš šalies. Todėl itin brangi“, – teigė R. Grybaitė.

Pirmoji tokia knygutė vyresniems vaikams

Iš pradžių R. Rachlevičiūtė ragino R. Grybaitę, kad ši pati sukurtų iliustracijas. „Bet aš nesu nei grafikė, nei knygų iliustruotoja, nekuriu kažko mažo mielo, tinkančio vaikų knygutėms“, – tvirtina R. Grybaitė. Po kelių mėnesių R. Rachlevičiūtė pranešė, kad sutiko dailininkę Liną Itagaki, kurią šis projektas domintų. Tuomet R. Rachlevičiūtė kreipėsi į Dailininkų sąjungos leidyklą, pakalbėjo su jos vadove Saule Mažeikaite-Teibere, kuri taip pat susidomėjo šios knygos idėja.

„Tai bus pirmoji tokia knygutė vyresniems vaikams, komiksų žanro, pasakojanti apie sudėtingu istoriniu laiku gyvenusį garsų menininką. Iš pradžių norėjome kurti knygutę jaunesniems, parašytą paprastesne kalba, nei rašo dailėtyrininkai, o taip, kaip aš žmonėms, atvykusiems į mūsų muziejų, pasakoju apie V. Grybą, įpindama kokių nors pažįstamų žmonių, kaimynų prisiminimus, kai negali remtis vien dokumentais, kaip monografijose išnašose“, – pasakojo R. Grybaitė.

Anot jos, buvo ir sudėtingų momentų – reikėjo sugalvoti, kaip viskas galėjo vykti iš tikrųjų, kaip senelis galėjo jaustis Pirmojo pasaulinio karo metu, karo ligoninėje, iš ten tikrai nėra nei fotografijų ar dokumentų, yra tik keletas laiškų su atsiminimų nuotrupomis iš to laiko.

„Visas tas ketverių metų laikas, kai jis dirbo karo lauko ligoninėje sanitaru, – knygoje visiška fantazija. Gerai, kad yra to meto archyvinės medžiagos, galima pasižiūrėti nuotraukas, kaip atrodė sanitarai ar caro armijos belaisviai Vokietijoje ir t. t. Tokius vaizdus mes skolinamės iš interneto“, – tvirtino R. Grybaitė.

Iliustratorė apie Vincą Grybą nieko nebuvo girdėjusi

Dailininkė L. Itagaki, prisimindama susitikimą su savo dėstytoja menotyrininke R. Rachlevičiūte ir gautą pasiūlymą, sako, tuo metu apie skulptorių nieko nebuvo girdėjusi.

„Tik vėliau, pamačiusi jo pelėdas piešiniuose, atgaminau, kad čia tos pelėdos iš filmo „Pelėdų kalnas“, tada pagalvojau, kad kažkas matyto. Bet iš tikrųjų buvo man nežinoma asmenybė. Pažindinausi su juo po truputį“, – teigė iliustratorė.

Visą knygos scenarijų sudėliojo Rasa Grybaitė, chronologiškai, iliustratorė gaudavo tekstą gabaliukais, kad galėtų pradėti piešti. „Tada bandydavau sutalpinti į puslapius, galvodama, koks gabaliukas telpa į vieną, kur galiu įdėti dialogą, ar bepiešiant paaiškėdavo, kad per daug teksto ar kažkas neaišku. Ir būdavo toliau pildoma, keičiama“, – pasakojo L. Itagaki.

Vasarą buvo nupiešti jau visi eskizai, pradėtas piešti galutinis variantas. Dabar yra nupiešti 59 puslapiai iš 92.

Aplinka atkuriama tiksliai

L. Itagaki pasakoja iš pradžių net nelabai galvojusi, kaip atrodys pats Vincas Grybas, kokiu stiliumi pieš, tiesiog bandžiusi labai paprastai, eskiziškai susidėlioti vaizdus. „Nupaišius beveik 100 puslapių, pamažu išryškėjo stilius, kokiu norėsiu piešti, kad visi veikėjai bus tokie juokingi smailianosiai, bet visa kita aplinka – labai realistiška, tik žmonės truputį komiksų stiliaus, taip natūraliai viskas susidėliojo“, – teigė iliustratorė.

Piešdama konkrečias vietas, pavyzdžiui, Lukšių mokyklą, Kauno meno mokyklą, kuriose mokėsi V. Grybas, Šiaurinę stotį, arba erdves su jo skulptūromis, L. Itagaki naudojo dokumentinę medžiagą – piešė pagal nuotraukas, tiksliai atkurdama visą aplinką.

„Tačiau paties V. Grybo nesistengiau atkurti dokumentiškai tiksliai. Šis veikėjas eidamas per gyvenimą kinta pagal kepurę, keičiu tik jo kepurę, pagal tai galima matyti, koks jo gyvenimo etapas. Iš pradžių – su piemenuko kepure, vėliau tampa kareiviu – keičiasi kepurė, grįžta į Lietuvą – atsiranda skrybėlė. Beje, šią paskutinę iki šiol Rasa Grybaitė yra išsaugojusi“, – teigė L. Itagaki.

Menininkų situacija labai panaši ir šiandien

L. Itagaki teigia, kad jai labai patinka piešti pieštuku, nes tada tikrai valdo liniją, jos ryškumą, pustonius, ir dėl to, kad būtų greičiau, nusprendė piešti galutinį piešinį pieštuku, o paskui minimaliai kompiuteriu uždės spalvos ten, kur reikės paryškinimo. „Norėjau, kad visuma būtų daugiau rankos darbas, ne kompiuterio“, – teigia ji.

Kadangi visi veikėjai, žmogeliukai, labai mažiukai, V. Grybą sunku išskirti iš kitų. „Nosis yra gana išsiskiriantis bruožas, o mano visų veikėjų nosys vienodos, dėl to nusprendžiau, kad V. Grybą spalviškai būtinai reikės išskirti, kiti žmonės galbūt bus nespalvoti, bet reikės su spalvomis dar padirbėti“, – pasakojo menininkė.

Prieš šį darbą ji kūrė komiksą Albanijos leidyklai apie albanų mokslininkę, ichtiologę S. Kasimati, kuri buvo netikėtai nužudyta. „Ir V. Grybo likimas panašus, tarsi kartojasi tie faktai. Įdomu, kad menininkų situacija, lyginant su šia diena, nepasikeitė, nes šitame komikse nuolat kartojasi tai, kad V. Grybas daug dirbo, bet už darbus jam nebuvo sumokėta, kad valdžia nesupranta, ką tai reiškia – padaryti skulptūrą, kiek ten reikia įdėti kūrybos, kad reikia mokėti ne tik už medžiagas ir t. t. Žiūrint į šiandieną – menininkų situacija labai panaši“, – kalbėjo L. Itagaki.

Trumpai apie skulptorių V. Grybą

V. Grybas gimė 1890 m. spalio 3 d. Pelenių kaime, Šakių apskrityje. Mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje. 1910–1914 m. Varšuvos dailės mokykloje mokėsi skulptūros. 1914–1917 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Šakių apskrities valdybos pirmininku. 1923 m. vėl ėmėsi meno studijų. 1923–1925 m. Kauno meno mokykloje studijavo skulptūrą. Tuomet sugalvojo sukurti dekoratyvines skulptūras – Pelėdų su atversta knyga ir dekoratyvines vazas – ant Kauno meno mokyklos tvoros ir įvažiuojamųjų vartų.

1925 m. pastačius M. K. Čiurlionio galeriją, jos portalo dekoratyvinis papuošimas buvo patikėtas V. Grybui ir R. Antiniui vyresniajam. 1925 m. Kauno meno mokyklos siuntimu V. Grybas išvyko į Paryžių studijuoti skulptūros ir keramikos. Mokėsi Académie de la Grande Chaumiére pas E. A. Bourdelle`į, Sevro taikomosios dailės aukštojoje mokykloje, lankė Nacionalinę meno ir amatų konservatoriją. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1929 m. gyveno Jurbarke, buvusioje kunigaikščio I. Vasilčikovo dvaro kontoroje. Čia sukūrė visus savo paminklus ir skulptūras.

1941 m. liepos 3 d. V. Grybas buvo sušaudytas kartu su kitomis genocido aukomis. Nuo 1947 m. jo name buvo Kraštotyros muziejus, 1960 m. atidarytas V. Grybo memorialinis muziejus. Žymiausius paminklus V. Grybas sukūrė per dešimt intensyvios kūrybos metų: S. Daukantui Papilėje, Vytautui Didžiajam Jurbarke, Žemaičiui Raseiniuose, V. Kudirkai Kudirkos Naumiestyje, P. Vileišiui Pasvalyje, žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę Nemunaityje.

V. Grybo sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam Kaune buvo sunaikintas, atkurtas 1990 m. pagal J. Bučo projektą Laisvės alėjoje. Jo kūriniai buvo puolami politiniais sumetimais, griaunami ir atstatomi, didžioji jų dalis neįgyvendinta.