Kultūra

2020.11.24 10:56

Libertas Klimka. Paskutinis Nepriklausomybės kovų akordas

Libertas Klimka,etnologas2020.11.24 10:56

Lygiai prieš šimtą metų, lapkričio 22 d., buvo viešai paskelbtas „Įsakymas kariuomenei Nr. 491“, kuriame išreikšta Lietuvos Respublikos Prezidento padėka Lietuvos kariuomenei, įveikusiai generolo L. Želigovskio karines pajėgas prie Giedraičių ir Širvintų.

Šis pergalingas mūšis, vykęs nuo lapkričio 17-os iki 21-os dienos, tai baigiamasis visų Nepriklausomybės kovų akordas. Tauta įrodė savo gyvybingumą, krauju apgindama teisę į nepriklausomą valstybę.

O karinis konfliktas su Lenkija prasidėjo dar 1919 m. gegužės 8 d., kai lenkų karinis dalinys užpuolė lietuvių sargybą prie Vievio. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių tarpusavio koviniai veiksmai su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m. spalio 7 dieną pasirašytos Suvalkų sutarties. Ją jau kitą dieną Lenkija sulaužė, imitavusi savo karinių dalinių maištą. Spalio 9 d. šie daliniai, vadovaujami generolo Lucjano Żeligowskio, įsiveržė į Vilnių ir paskelbė įkurią atskirą Vidurio Lietuvos valstybę.

Tolesnį jų puolimą vakarų kryptimi kairiajame Neries krante linijoje Vievis–Valkininkai spalio 15 d. sulaikė mūsų Trečioji pėstininkų divizija, vadovaujama generolo Igno Musteikio. O įvykiai dešiniajame Neries krante klostėsi labai sudėtingai. Po permainingų kovų frontas ten nusistovėjo ties linija Kernavė–Musninkai–Širvintos–Giedraičiai–Dubingiai–Švenčionėliai. Lapkričio 17 d. rytą priešo kariuomenė atnaujino puolimą: dvi pėstininkų brigados ėmė veržtis Musninkų ir Širvintų kryptimi, o kavalerijos brigada atliko reidą link Kėdainių, jį parėmė pėstininkų brigados smūgis ties Giedraičiais.

Lietuvos kariuomenei grėsė apsupimas; kilo pavojus, kad bus perkirsta ir geležinkelio arterija, jungianti šiaurinę Lietuvą su pietumis. Lietuvos valstybei iškilo mirtina grėsmė… Susidariusią padėtį galėjo išgelbėti tik drąsus ir priešui visai netikėtas manevras. Tada I divizijos, kuriai vadovavo plk. ltn. Edvardas Adamkavičius, štabe subrendo toks planas: kovinės grupės jėgomis, apeinant Širvintas, smogti lenkams iš flango ir užnugario. Šį rizikingą sumanymą lapkričio 19 d. šauniai įgyvendino maždaug 200 karių dalinys, kuriam vadovavo vyr. ltn. Teodoras Balnas.

Narsuoliai, naktį atlikę 14-os km žygį mišku, prie Motiejūnų kaimo užpuolė ten apsistojusius lenkų dalinius. Per mūšį į nelaisvę pateko priešo brigados ir pulko štabai, apie 200 kareivių; paimtas nemažas karo grobis: 2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė su įvairiu turtu. Ši pergalė labai pakėlė lietuvių karių kovinę dvasią ir įgalino mūsų kariuomenę perimti tolesnių karo veiksmų iniciatyvą. Sustiprinusi pulkus rezervu, Lietuvos kariuomenė pasiruošė kontrpuolimui, kuris generolo Silvestro Žukausko įsakymu prasidėjo visu frontu naktį iš lapkričio 20-osios į 21-ąją. Po trumpo mūšio vėl buvo užimtos Širvintos, o po aršių kautynių pavyko išvaduoti ir Giedraičius.

Ten ypač pasižymėjo batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Liudviko Butkevičiaus. Mūsų jauna kariuomenė laimėjo istorinę pergalę prieš patyrusius, kovose užgrūdintus lenkų legionierius. Lietuviai kovojo už savo valstybės ateitį, juos labai rėmė vietiniai gyventojai; lenkų kariai stipresnės motyvacijos nebeturėjo. Pakrikus priešo kariuomenei, atsivėrė kelias į Vilnių… Tačiau tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjungos kontrolės komisija. Pasaulio galingiesiems spaudžiant, lietuviai buvo priversti pasirašyti paliaubas, kariaujančios pusės atskirtos 6 km neutralia zona. 1923 m. buvo nustatyta administracinė linija, kurios Lietuvos valstybė negalėjo pripažinti teisėta. Tačiau mūsų istorinė sostinė Vilnius ir Vilnijos kraštas iki pat 1939 m. rudens paliko okupuoti...

Giedraičių miestelio centre stovi paminklas su užrašu „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“ Jame išrašytos pavardės visų mūšyje kritusių karių; tarp jų yra ir kitų tautybių žmonių, paaukojusių savo gyvybę už mūsų krašto nepriklausomybę. Šį liepų paunksnėje prigludusį taurų paminklą 1932 m. sukūrė dailininkas Antanas Jaroševičius. Šiemet pažymint šimtmetinę istorinio mūšio sukaktį, ant kalvos ties Giedraičių miesteliu atidengtas dar vienas paminklas, stilizuotai vaizduojantis pabūklą; jo skyde išrašyta mūšio istorija.

Apmaudu, kad karantino sąlygomis nebuvo galima surengti didesnio Nepriklausomybės kovų pabaigos sukakties minėjimo, pagerbiant jų didvyrius. Istorinė atmintis moko tautą puoselėti tėvynės meilę, siekti taikaus valstybių sambūvio, ir ypač gerų santykių su kaimynais.