Kultūra

2020.11.23 15:20

Domas Boguševičius. Demokratija ir mokykla pandemijos akivaizdoje

Domas Boguševičius, VDU Istorijos katedros dėstytojas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.11.23 15:20

Mokykla visada yra visuomenės laboratorija. Joje įgyjami įgūdžiai, padedantys mokytis aukštesnės pakopos įstaigose ar tiesiog susiorientuoti nuolat kintančiame pasaulyje. Dar svarbiau, kad mokykloje įgyjamas kultūrinis ir socialinis kapitalas, kuris lemia mūsų elgsenas ir moralinius pasirinkimus suaugusiųjų pasaulyje.

VDU Istorijos katedros dėstytojo Domo Boguševičiaus komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Socialinės laboratorijos nesiliauja veikti net ir tada, kai žmones išskiria karantinas, kai, regis, žiniasklaidos ir piliečių dėmesys sutelktas tik į koronaviruso plitimo statistiką. Priešingai – mokyklų bendruomenės, kaip ir medikai, atsiduria pirmosiose kovos su liga ir jos sukuriamų įtampų linijose.

Šiuo laiku švietime, iškankintame pandeminio nerimo ir nuovargio, visuomenėje vykstantys procesai, įgyjantys aiškesnius, labiau artikuliuotus kontūrus, o viešojo gyvenimo įtampos prasiveržia su neslepiamu nirtuliu.

Kita vertus, šiandienos įtampos yra gera proga iš naujo reflektuoti ne tik švietimo sistemos, bet ir pagrindinio jos veikėjo – žmogaus, egzistencinius iššūkius.

Apie pandemijos nulemtus žmonių kasdienybės pokyčius vieni pirmųjų pasaulyje pradėjo kalbėti architektai urbanistai. Šiandien besiklostančią situaciją jie įvardijo kaip naująją realybę, keisiančią darbo įpročius, įstaigų ir ištisų kvartalų projektavimą.

Šiame kontekste labai nustebino ir pavieniai Lietuvos politikai, prabilę apie psichologinį pandemijos ir karantino poveikį, kuris bus nepalyginamai sunkiau įveikiamas nei ekonominės problemos. Visgi keista, kad šia tema viešai nė karto neprabilo Lietuvos ekstremalios situacijos štabo vadovas, profesionalus gydytojas psichiatras.

Mokyklos ir universitetai, dėl ligos grėsmės persikėlę į virtualiąją erdvę, nuotolinio mokymo įtampas išlaiko stoiškai ir net suteikia pagrindo optimizmui: pavasarį per dvi savaites įvykęs mokyklų perėjimas į nuotolinį mokymą tapo realybe, pamokos nenutrūko, nors probleminius darbo kampus tenka gludinti nuolat. Visgi šioje situacijoje netruko atsiskleisti mūsų visuomenės socialinė ir ekonominė poliarizacija.

2019 metais apie 576 tūkst. Lietuvos gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, todėl pirmuoju nuotolinio mokymo iššūkiu virto mokymuisi būtinos technikos įsigijimas.

Antroji problema – visuomenės, pirmiausiai jaunimo, negebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis. Karta, kuri pasižymi išskirtine priklausomybe nuo interneto socialinių tinklų ir kompiuterinių žaidimų, sunkiai ir vangiai dorojosi su elektroninėmis mokymosi platformomis.

Lygiai taip pat, kaip subyrėjo mitas apie koronavirusą kaip senų žmonių ligą, ėmė eižėti ir įsitikinimas apie besąlyginį ir profesionalų jaunimo orientavimąsi technologijų pasaulyje. Tapo akivaizdu tai, ką nujautėme: technologinius įgūdžius, kaip ir išsilavinimą apskritai, lemia socialinių ir ekonominių veiksnių visuma, kuri netampa palankesnė vien dėl deklaratyvaus politikų rūpesčio masėmis.

Pirmosios ir antrosios viruso bangos požiūris į izoliacijoje atsidūrusį žmogų pakito radikaliai. Šiandien tik ironišką šypsnį kelia pavasarinė įvairių pasaulio švietimo ir kultūros įstaigų iniciatyva kelti į internetą sukauptą skaitmeninį turinį, drauge deklaruojant rūpestį ir pastangas užpildyti nuobodžiaujančio individo kasdienybę.

Atsivėrusią galimybę pabūti tyloje, patirtį nuobodulį, kurių mūsų dienomis taip trūksta ir kurie yra privaloma bet kokios kūrybos dedamoji, tuoj pat sunaikino naujas informacinio triukšmo srautas.

Naujos informacijos pliūpsniai, švietimo sektoriuje papildomi kasdien atskriejančiomis įvairaus rango „valdžiažmogių“ instrukcijomis, susilieję su pandeminio netikrumo ir baimės atmosfera, didele dalimi sukūrė mokytoją – švietimo „zombį“, kuris funkcijas atlieka sąžiningai ir kruopščiai, bet veikiau iš inercijos, nei entuziazmo.

Švietimas beveik visada remiasi mokytojo profesionalumu ir empatija. Abu šie įgūdžiai, kaip rodo moksliniai tyrimai, gali būti ugdomi ir negali egzistuoti be nuolatinės autorefleksijos.

Tuo tarpu pandemijos pradžioje suformuota sisteminė nejautra netruko išsiskleisti mokytojo santykyje su savimi pačiu: veiklos dėl pačio veikimo intensyvumas pasiglemžė paskutinius mokytojo laisvalaikio likučius ir nejučiomis pavertė net ir patį jautriausią pedagogą švietimo mašinos dalimi, slopinančia savo unikalumą.

Švietimui vis labiau virstant pusiau automatizuotu procesu, kuriame mokytojas tik aptarnauja stakles (šiuo atveju – nuotolinio mokymosi platformas), nebelieka laiko ir vietos diskusijoms, savo teisių artikuliavimui ir gynimui. Bet koks teisėtų lūkesčių gynimas šiandien lengvai gali būti interpretuojamas kaip mokytojų atsisakymas solidarizuotis su pandemijos kankinama visuomene.

Šie pseudomoraliniai argumentai paralyžiuoja efemerišką mokyklų savivaldą ir nususina trapias demokratines švietimo užuomazgas. Galiausiai tyla atsigręžia prieš pačius mokytojus.

Antai šiomis dienomis, kai koronaviruso atvejų skaičius kasdien didėja bent po tūkstantį, uždaromi muziejai, bet mokykloms paliekama pačioms nuspręsti dėl darbo formų, neatmetant kontaktinio darbo karantino sąlygomis galimybės.

Todėl tai iš vienos, tai iš kitos mokyklos atkeliauja žinia, kad administracija, pasitarusi su mokinių tėvais (kartais dar ir su mokiniais), nutarė pamokas rengti kontaktiniu būdu. Ir, regis, niekam neatrodo keista, kad čia niekas per daug nesitaria su mokytojais, kurie, nepaisant neįmanomų suvaldyti pavojų, drauge su mokiniais stumiami į patį grėsmės epicentrą.

Aišku, budelis, vedantis ant ešafoto mirtininką, neklausia, ką pastarasis mano apie jam skirtą mirties bausmę. Tik mokytojai šiuo atveju nėra mirtininkai pagal nutylėjimą. Veikiau jie tapę savo darbo įkaitais, švietimo mašinos dalimi, kurioje nebelieka vietos individo lūkesčiams, empatija ir solidarumu grįstiems sprendimams. Svarbūs tik paslaugos gavėjo egoistiniai norai ir biurokratų bandymai išvengti sprendimų naštos.

Kai šiandien stebime Vakarų pasaulio liberaliosios demokratijos krizę, išplitusią nuo kaimyninės Lenkijos iki JAV, nejučia apima jausmas, kad sprendimas slypi mokykloje. Nuo švietimo prieinamumo, mokyklų savivaldos pajėgumo ir bendruomenės solidarumo, o ne nuo laikinos nuotolinio darbo formos priklauso, kokį pilietį išleisime į gyvenimą. Mokykla privalo suprasti, kad ji – ne kariuomenė, todėl jos darbo sėkmė pamatuojama ne ugdytinių gebėjimu vykdyti įsakymus, bet priimti sudėtingus asmeninius sprendimus sprendžiant moralines dilemas. Pradėti galima nuo bukų administracinių instrukcijų kvestionavimo ir, jei reikia, ignoravimo.

VDU Istorijos katedros dėstytojo Domo Boguševičiaus komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“: