Kultūra

2020.11.20 11:09

Prieš dvejus metus netekome Eimunto Nekrošiaus: aktoriai jį lygino su budistų vienuoliu

Margarita Alper, LRT PLIUS laida „Teatras“, LRT.lt2020.11.20 11:09

Prieš dvejus metus birželį Lenkijoje Varšuvos „Teatr Narodowy“ sukurtas spektaklis „Jungtuvės“ pagal lenkų rašytojo Witoldo Gombrowičiaus pjesę buvo paskutinis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis. Po šio pastatymo režisierius planavo tame pačiame teatre statyti Williamo Shakespeare`o „Karalių Lyrą“, tačiau nebespėjo, mirė 2018 m. lapkritį.

Mėnesį prieš mirtį Vilniuje buvo parodytas kitas E. Nekrošiaus spektaklis, Varšuvos „Teatr Narodowy“ sukurtos „Vėlinės“, tapusios simbolišku E. Nekrošiaus atsisveikinimu su Lietuvos publika.

Teatras. Paskutinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis. Witold Gombrowicz – „Jungtuvės“

Tėvo vaidmenį „Jungtuvėse“ sukūrė garsus Lenkijos aktorius Jerzy`is Radziwilowiczius, kuris vaidino Henriką į Lenkijos teatro istoriją įėjusiame Jerzy`io Jarockio „Jungtuvių“ pastatyme 1991 m. Jis sako pagrindinėje nacionalinio Lenkijos teatro scenoje režisuoti Adomą Mickevičių ir W. Gombrowiczių Nekrošiui turėjo būti nemenkas iššūkis, nes iš pirmo žvilgsnio E. Nekrošius ir šie du autoriai tarsi neturi nieko bendra.

Pokalbis apie darbą su režisieriumi, paskutiniąsias repeticijas, su spektaklyje „Jungtuvės“ vaidinusiais aktoriais: Jerzy`u Radziwilowicziumi, Danuta Stenka, Grzegorzu Maleckiu, Mateuszu Rusinu bei spektaklio scenografu Mariumi Nekrošiumi, kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva.

Grzegorz Malecki: Jis buvo autoironiškas, mėgdavo juoktis iš savęs. Vienoje repeticijoje pasakė: „Klausykit, man tas W. Gombrowiczius apskritai nepatinka, tai visiškai ne mano literatūra. Man jį įkišo Janas Englertas.“ Jis dar buvo toks mandagus: „Na, ką davė, tą paėmiau, bet šiaip man ne... “ Jis pasakojo, kad pažiūrėjo skirtingus W. Gombrowicziaus spektaklius, sukurtus Lenkijoje, nes, žinoma, pas mus egzistuoja tam tikra pastatymų tradicija, kurios, tiesą sakant, nemėgstu.

Bet yra režisieriai, vadinamieji Gombrowicziaus specialistai, kurie daug apie jį žino ir t. t. Taigi jis pažiūrėjęs tuos pastatymus sakė: „Puiku, puiku... Viskas taip gerai, ką čia mačiau, tuos spektaklius, bet nežinau, ką su tuo daryti. Gal padarykim savaip?..“ Tai buvo smagu, nes prie to nei aktoriai nepratę, nei žiūrovai. Jis niekada nėjo tiesiu keliu. Tai buvo visiškai autorinis jo darbas, nepakartojamas. Kiekvieną pasaulio režisierių galima imituoti – P. Brooką, K. Warlikowskį, kine – A. Tarkovskį, o E. Nekrošiaus – niekaip. Kažkas jame yra tokio, kad viskas savaip.

Taip pat skaitykite

Jerzy Radziwilowicz: Dirbdamas su Nekrošiumi pirmą kartą susidūriau su tokiu darbu su tekstu. Ta prasme, kad nė karto neaptarėme to teksto, nė menkiausios užuominos apie tai, kas yra tame tekste parašyta. Visai nesupratome, kokia to teksto vertė, prasmė, net neperskaitėme nė karto viso kūrinio, prieš pradėdami repetuoti. Pirmą kartą su tuo susidūriau.

Man atrodo, kad Nekrošius dirba išskirtinai savyje, nesidalija tuo, ką galvoja, ko siekia, ko nori, tik visą laiką bando kažkokius prisitaikymus, kurie nelabai net suvokiau ilgą laiką, į ką veda. Įvyko spektaklis, buvo labai įvairių reakcijų. Kartais turbūt jis gražus – man sunku pasakyti, nes nemačiau jo iš šalies – žiūriu tik iš vidaus. Tai yra kažkoks labai asmeniškas jo pasakojimas, prie kurio nelabai turėjau priėjimo, ir vis dar neturiu. Bet Nekrošius, apskritai paėmus, buvo įdomus žmogus, labai malonus, ypač kai eidavom parūkyti. Labai šiltai atsimenu šitą žmogų, nepaisant to, kad darbe tarsi šiek tiek prasilenkėm.

Danuta Stenka: Pragariškai bijojau išeiti į sceną, nes mačiau, kad mano vaizduotė yra ikimokyklinio lygio, lyginant su jo vaizduote, kuri skraido kažkur prie sofitų. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Man atrodė, kad aš tame nerasiu savo vietos, nesugebėsiu suprasti jo kalbos. Supratau, kad tai režisierius, kuris turi savo išraiškingą kalbą, labai sunkią aktoriui, ne kiekvienas gali, netgi ilgai besimokydamas, tą jo kalbą panaudoti.

Iš pradžių „Jungtuvėse“ turėjau vaidinti Motiną, režisierius darė atranką Mankos vaidmeniui, vieną dieną sulaukiau režisieriaus asistento skambučio: „Ateikite rytoj truputį anksčiau, prieš repeticiją.“ Ateinu prieš dešimtą, režisierius sako: „Turiu jums tokį pasiūlymą, nesu dėl jo tikras, nors manau, kad tai teisingas sprendimas. Jei jūs būtumėte linkusi eksperimentuoti, ar norėtumėte vaidinti ir Motiną, ir Manką?“.

Pagalvojau: „Vau. Juk jos turi scenų, kuriose šnekasi tarpusavyje. Bet pasitikiu savo intuicija, tai yra mano svarbiausias kelrodis. Mano intuicija sakė: „Pabandyk.“ Tai įdomiai skamba. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai žlugęs reikalas, neturintis prasmės. Bet tame buvo kažkas itin įdomaus, ir pasakiau: „Taip, esu linkusi eksperimentui.“ Jis pasakė: „Duokime sau porą dienų, aš pagalvosiu, jūs pagalvosit, susitiksim ir nuspręsim.“ Nusprendėm, kad taip.

Bet per ilgą repeticijų laiką, nes jis nedaro analizės, jo informacija apie... Matot, pasakiau „nedaro“, nepriėmiau aš tos informacijos, neįsisąmoninau jo mirties. Nepriėmiau... Keista, užklupot mane... Mano pačios reakcija mane sutrikdė. Mes juk pažįstami trumpai, tik šiame darbe. Jis nėra pirmas išėjęs režisierius mano profesiniame gyvenime, bet...

Jaučiu – nežinau, kokiu pagrindu, tai nepaaiškinama, gal iš jo pusės taip nebuvo, bet iš mano pusės jaučiu neįtikėtiną artumą, absoliučiai neįvardijamą, visiškai neužuodžiamą, jis tiesiog buvo. Toks nepatvirtintas antspaudu, jis tiesiog buvo. Ir tai supratau tada, kai jis išėjo. Dėl to nesuvokiu... Žinau, kad jis čia kažkur yra, sėdi viršuj su cigarete, klauso, ką aš kalbu, ir sako: „Kažkokias nesąmones kalba...“

Taip pat skaitykite

Su juo niekada ilgai nekalbėdavome. Būdavo mano ilgi klausimai, nes aš kokių trijų ketvirtadalių nesupratau, atrodė nelogiška. Kadangi apie tai nekalbėjome, tų klausimų mano galvoje kilo vis daugiau. Vieną kartą viskas susikaupė. Nuėjau prie jo, jis sėdėjo žiūrovų salėje, pirmoje eilėje, prieš repeticiją. Sakau: „Turiu tokią problemą. Man atrodo, kad Motina...“ Jau neatsimenu, ką ten sakiau tiksliai. „Motina – tas ir tas, o su Mania yra taip ir taip. Nesuprantu...“

Jis sėdi ir klauso. Nieko nesako. Aš kalbu ir klausiu. Jis nieko nesako. Ir aš taip virš jo pakilau, nes jis sėdėjo pirmoj eilėj, buvau tokioj būsenoj, kad negalėjau atsisėst. Turėjau savyje tiek energijos ir netikrumo – premjera artėjo, o aš buvau sutrikusi. O jis taip sėdi, net nežiūrėdamas į mane sako: „Motina taip myli savo sūnų, kad ji gali jam būti bet kuo.“ Tai buvo neįtikėtina. Į tą mano klausimų laviną, apmąstymus, jis tiesiog numetė tokį vieną lašelį – ir viskas nurimo.

Mateusz Rusin: Man labai jo trūksta. Kažkaip jaučiu, kad visą laiką jis su mumis, per spektaklius. Kai pagalvoju, kiek jis man davė pasitikėjimo, tokios drąsos, kalbant apie tai, kad scenoje galima peržengti, kad galima ieškoti kitų dalykų, kitų išraiškos priemonių, žiūrėti į viską neschematiškai, iš kito taško.

Nebijoti kažko, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo kvaila ar tiesiog neįdomu, leisti kai kuriems dalykams tave nunešti, apie kuriuos, pavyzdžiui, aš neturiu iš pradžių supratimo, negaliu jų sugalvoti. Iš vienos pusės jis suteikė daug erdvės improvizacijai, bet tai tik mums taip atrodo, nes jis visą laiką jautria akim stebi visą savo kuriamą pasaulį, kuris kaip išaustas audinys: kiekviena scena, visos smulkmenos, viskas buvo jo žinioje. Niekas nežinojo, kas jo galvoje, kiekvienas norėjo būti kuo sąžiningesnis, nes matėme, kad tai kažkas išskirtinio.

Jis yra, aš jį jaučiu. Jaučiu jo buvimą, ypač šiandien. Dar taip atsisveikinom su juo, kai vaidinom „Vėlines“... Paskutinį kartą matėmės Lietuvoje. Taip širdingai atsisveikinom. O su juo taip nedažnai nutikdavo, kad apsikabintum, matytum, kaip jis šypsosi, kad būtų toks atviras su kitais. Todėl tai buvo ypatinga. Po antro spektaklio jis pasakė, kad pasimatysim greitai, nes jis turėjo pradėti mūsų teatre repetuoti „Karalių Lyrą“, ir atsisveikinom. Dar taip pamojavo iš mašinos, lyg būtų scena iš filmo. Nežinojom, kad tai gali būti paskutinis susitikimas. Tokį jį ir atsiminsiu, šis vaizdas ir įstrigo labiausiai.

Grzegorz Malecki: Mane E. Nekrošius papirko tuo, kad pirmoje repeticijoje pasakė: „Klausykit, suprantat, nesuprantat – tai kaip ir antraeilis dalykas, bet svarbiausia, kad dažnai darytume rūkymo pertraukas.“ Jį nuo pirmos akimirkos įsimylėjau už tuos žodžius. Tiesą sakant, jis labai jų laikėsi, nes buvo užkietėjęs rūkalius. Rūkymo pertrauka būdavo kas 30–40 minučių, ir tai leisdavo gerai atsikvėpti, atsipalaiduoti tose repeticijose.

Tarp kitko, ir puikus momentas, kad galėtum su Nekrošium pasikalbėti ir paklausti, ko jis siekia. Tas tiesa – jo vaizduotė buvo tokia...lakstė kaip išprotėjusi mums visiems nepasiekiamais takeliais. Iš pradžių man atrodė, kad susidūriau su lengvai pamišusiu žmogumi, nes jis paprastai neatsakydavo į jokį klausimą. Tai buvo truputį kaip bendravimas su budistų vienuoliu, kuris duoda užduotis, vadinamuosius koanus, – koks yra garsas suplojus viena ranka, ir dabar imkit ir išsiaiškinkit.

Turėjome tokią repeticiją. Dabar papasakosiu apie ankstesnį spektaklį „Vėlinės“, kurį čia, Varšuvoje, statė. Ten yra, kaip žinote, gigantiškas Gustavo Konrado monologas, „Didžioji improvizacija“, vienas svarbiausių monologų lenkų literatūroje. Kiekvieno aktoriaus svajonė su tuo tekstu susigrumti. Ir ta garbė vaidinti teko man, nes vaidinau Konradą ir turėjau sakyti „Didžiąją improvizaciją“. Jis man nedavė jokių nuorodų. Pasakė: „Klausyk, esi iš geros Varšuvos aktorinės mokyklos, ką aš tau dabar pradėsiu vaizduoti.“

Bet vienu momentu man jau reikėjo tam tikrų nuorodų – gal taip ar anaip, pačių paprasčiausių dalykų: ar tai dramatiškai sakyti, ar linksmai, ar myli, nemyli, bent kur turiu stovėti ir ką turiu daryti. Jis tada susimąstė. Paėmė tokį A4 dydžio lapą, nupiešė batą su baisiai ilgu raišteliu ir sako: „Taip turi tai pasakyt.“ Sakau: „Prašau? Vienintelis jūsų komentaras „Didžiajai improvizacijai“ didžiausio lenkų monologo tai yra tas suvarstytas batas?“ Jis sako: „Taip, norėčiau, kad taip sakytum.“ Tada jam sakau: „Gal jūs galėtumėt man pasirašyti tai, parašyti: „Grzegorzui nuo Eimunto, „Didžioji improvizacija“ ir data“, nes niekas manim nepatikės.“ Aš tą lapą pasiėmiau, įsirėminau, kabo namuose ant sienos – vienas iš didžiausių lobių.

Marius Nekrošius: Jis visą laiką reikalaudavo, kad projektas būtų pabaigtas iki tokio lygio, kad jam pačiam nebūtų gėda. Ir aktoriams visada sakydavo, jei kažkas bijodavo imtis atsakomybės: „Aš esu atsakingas už šitą sprendimą, nes finale niekas nesakys, kad tu blogai suvaidinai ar šviesos, garsas blogas, visi sakys, kad kaltas aš.“ Man visą laiką kliūdavo kėdės. Kiekvienam spektakliui reikėdavo kėdžių ir kiekvieną kartą tos kėdės turėjo būti meniškos. Aš visą laiką pykdavau, mano manymu, kėdė yra kėdė, jam ne, jam turėdavo kiekvienam spektakliui ta kėdė būti to spektaklio kėdė.

Beveik nebuvo spektaklio, kad nebūtų kančių iki paskutinės maketo pridavimo dienos. Jei liko bent pusdienis, reiškia yra laiko pagalvot ir apverst viską aukštyn kojomis. Aš gudraudavau – jei turėdavau gerą idėją, iš karto jos nerodydavau, ją reikėdavo padėt į dugną, gal tada užklius. Jei pirma idėja gera, automatiškai išbrokuojama, nes negali būti taip paprasta ir lengva. Tėvas naudojo žodį „meniškumas“. Sakydavo: „Turi būti meniškas.“ Meniškumo kriterijus jam turėjo būti visame kame, nieko negali palikti savieigai, apie viską reikia pagalvot.

Nadežda Gultiajeva: Būdavo nesakyčiau sunkus, bet darbas. Mes niekada nesvaičiojom ir niekada jis neapipindavo savo darbo kažkokias mitais. Jis dirbo be jokių angelų palubėj. Kiti režisieriai blefuoja ir bando sukurti tai, jis nenusileisdavo iki to, jis buvo doras. Dirbo kaip stalius, o ne kaip režisierius.

Man patikdavo, kad jis nepuldavo girti. Man iškart įtartina, jei žmogus tave giria, galvoju, ko jis nori. Kai pradėjome statyti „Jungtuves“, iš pradžių ta pjesė buvo lyg nežinoma žemė, terra incognita. Tyrinėjom. Ir kuo toliau, tuo labiau ėmė patikti. Suprasti, įlįsti į Gombrowičių mums buvo iššūkis. Statant tą spektaklį mus lydėjo žodis „kodėl“ ir jei tas paslaptis atspėdavai, būdavo toks džiaugsmas. Pas mus nebuvo žodžio „neįmanoma“. Neįmanoma – o mes padarysim! Man keista, kad mes dabar teoretizuojame, čia buvo tiesiog darbas.