Kultūra

2020.11.21 14:14

Vladimiras Tarasovas apie „sovietmečio nepaklusniuosius“: buvo aiški riba – ten, už tvoros, valdžia, o čia – mes

Natalija Zverko, LRT.lt2020.11.21 14:14

„Iš parodoje pristatomų mano draugų rato nė vienas niekada nebijojo ir nebijo. O kadangi jie nebijojo tada, tai tuo labiau nebijo dabar“, – interviu LRT.lt apie Radvilų rūmuose pristatomą savo kolekciją „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ sako garsus džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas.

Šią kolekciją garsus muzikantas rinko ne vieną dešimtmetį; iš viso per tą laiką sukaupė apie 500 objektų. Visa tai yra V. Tarasovo draugų darbai, kuriuos Lietuvos dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas pavadino epochos kapsule. Daugumą jų V. Tarasovas padovanojo Lietuvos dailės muziejui.

„Skriskite ant taburečių“, – ragina vienas iš šiuo metu Niujorke gyvenančio Iljos Kabakovo, laikomo vienu sėkmingiausių Rusijos menininkų, kūrinių. Parodoje galima pamatyti jo darbų, taip pat kitų nonkonformistų, įskaitant vadinamosios Sretenskio bulvaro mokyklos atstovus, eksperimentų.

Apie parodą, taip pat apie nonkonformistus ir nonkonformizmą skirtingais laikais kalbėjomės su V. Tarasovu.

– Vladimirai, savo kolekcijoje iš viso esate suklaupęs apie 500 eksponatų, ar visus juos padovanojote muziejui?

– Apie 500, taip, panašiai, aš, tiesą sakant, neskaičiavau, skaičiavo muziejus, ne viską muziejui perleidau. Namuose liko daugybė darbų, daugiausia tie, kuriuos dovanų gavo mano vaikai ir jų mama. Jei atvirai, niekada nemaniau, kad turiu tiek daug darbų; tai supratau tik tada, kai pradėjau juos tvarkyti, o kai jie man parodė skaičius, pats nustebau.

– Ar tiesa, kad visas jūsų butas buvo jais nukabinėtas?

– Taip, netgi turiu savo trijų kambarių buto Karoliniškėse nuotrauką, kur matyti, kad visos sienos nukabinėtos mano draugų darbais. Beje, Vilniuje ir užsienyje gyvenantys draugai man dažnai skambindavo ir prašydavosi į svečius, kad galėtų į tuos darbus pasižiūrėti. Mano namų durys jiems visada būdavo atviros.

– Dauguma darbų itin ryškūs, konceptualūs, gal yra vienas ar keli, kurie jums ypač brangūs?

– Keliaudamas pats dažnai einu į muziejus ir mėgstu pasižvalgyti po privačias kolekcijas. Pasaulyje priimta, kad kolekcijos perduodamos saugoti muziejui arba dovanojamos, tada matomas kolekcininko skonis, o mano atveju – draugų ratas, gana uždaras ratas, galima sakyti, ordinas gerąja to žodžio prasme.

Visi darbai yra geri, nė vieno negalėčiau išskirti, na, gal išskyrus I. Kabakovo kūrinį „Skriskite ant taburečių“. Mes jį atspausdinome Vilniuje, išleido geras bičiulis Sigitas Katkus. Jis buvo kuriamas prieš mano akis ir tai buvo suvokiama kaip atvira šūkio „Skriskite „Aeroflot“ lėktuvais“ parafrazė ir parodija. Ilja man padovanojo keletą šio kūrinio kopijų.

Kūrinys „Ar muši mėsą?“ taip pat labai įdomus, beje, jūs negalite pamatyti, kas parašyta kitoje pusėje. O kitoje pusėje parašyta: „Volodia, negi kabinsi ant sienos?“ ir parašas „Ilja“. O V. Tarasovas, tai yra aš, atsako: „Jei rasiu vinį.“ Šio kūrinio rėmą apgraužė mano kokerspanielis, bet tai, žinoma, yra šedevras.

– Papasakokite, prašau, apie tų metų atmosferą, kai susitikdavote su vadinamosios Sretenskio bulvaro grupės nariais, nors jos pavadinimas nėra visiškai tikslus, nes ji vienijo labai skirtingus menininkus ir intelektualus.

– Šį terminą, kiek žinau, sugalvojo čekų menotyrininkas Jindřichas Chalupecky, nes tokios grupės, galima sakyti, niekada nebuvo. Dalis tų žmonių net negyveno Sretenskio bulvare.

I. Kabakovo studijoje tikrai susirinkdavo visas poetų elitas: ten lankėsi ir Vsevolodas Nekrasovas, ir Genrichas Sapgiras, ir Dmitrijus Prigovas, ir Liova Rubinšteinas, užsukdavo ir filosofas Aleksandras Piatigorskis.

– Taip pat Vladimiras Sorokinas ir Eduardas Limonovas?

– V. Sorokinas – taip, o E. Limonovas retai kada. Su E. Limonovu susipažinau Juros Sobolevo namuose, kai jis tik atvyko iš Charkovo. Tada mes buvome vadinamieji dendžiai, džiazo žmonės, nepriekaištingai rengėmės. Mes avėjome, kaip sakoma, inspektoriaus batus, mūvėjome kelnes su atvartu.

O E. Limonovas man ir sako: „Seni, tavo atvartai negeri.“ Buvo gal kokie 1970 metai. Mano kelnės buvo iš kažkokio amerikietiško siuntinio ir pakankamai geros, tačiau jis sako: „Ne, atvartai turėtų būti 2 milimetrais platesni, nori, pataisysiu?“ Aš sakau: „Gerai.“ Aš nusimoviau kelnes, Jura davė man kažkokius savo džinsus ir tokiu būdu kitame kambaryje, J. Sobolevo bute, Juros mamos siuvimo mašina E. Limonovas man taisė kelnes. Buvo nuostabu.

Ir apskritai visa ta Charkovo brolija gerąja to žodžio prasme išprotėjusi, pradedant Vagričiumi Bachčianianu ir baigiant Bore Michailovu. Charkovas – kažkokia keista beprotiškų talentų mokykla. Tai buvo ypatingi žmonės, o jei kalbėtume apie septintąjį dešimtmetį, tai septintasis dešimtmetis, žinoma, buvo visame pasaulyje, ne tik čia. O bandymas mus priskirti disidentams nėra teisingas. Mes grojome džiazą, aš grojau ir trio, ir solo, grojome ir kitokia sudėtimi, bet disidentai buvo mūsų draugai. Žinoma, tai drąsūs žmonės.

Tame name prie Rečnoj vokzal stoties praleidau labai daug laiko, nes čia gyveno mano draugai menininkai, čia gyveno I. Kabakovas, Eduardas Gorochovskis ir Viktoras Pivovarovas, Vanečka Čuikovas. Miegojau ir pusryčiavau pas Vanečką studijoje viršuje, pietavau pas Kabakovus, o vakarieniavau su Nina ir Ediku Gorochovskiais. Kitaip tariant, su visa šia puikia kompanija mes keliavome iš vieno buto į kitą.

Ten vyravo kūrybinė netvarka, buvo daugybė menininkų, poetų, rašytojų, aš nekalbu jau apie džiazo muzikantų skaičių tais metais. O unikalu tai, kad, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kiekvienas iš jų buvo asmenybė, niekas nieko nekopijavo. Jie kartu gyveno, virė bendrame katile, tačiau kiekvienas turėjo savo braižą.

– Tuomet jūs visi buvote jauni ir, matyt, jūsų draugai per daug nesikrimto dėl to, kad negali savo tikrojo meno rodyti plačiajai visuomenei?

– Nesikrimto. Mes jiems rengėme koncertus, o jie mums rodė savo paveikslus. To užteko, buvo tiesiog nuostabu, be to, tada buvo aiški riba – ten, už tvoros, valdžia, o čia – mes. Neturėjome jokių ypatingų iliuzijų, kad staiga kas nors atbėgs iš Kremliaus ir pasakys: „Vaikinai, kaip puiku, jūs čia paveikslus piešiate ir muziką grojate.“

Bet šis intelektualų ratas buvo pakankamai platus ir nuolat pasipildydavo – tą rodė mūsų trio koncertai Maskvoje, Sankt Peterburge ar Vilniuje – salės buvo sausakimšos. Kai kurie žmonės, žinoma, ateidavo, nes klausėsi mūsų per BBC ar „Amerikos balsą“.

O tada laikai pasikeitė. Paskutiniais metais visi į Leonidą Brežnevą jau žiūrėjo atlaidžiai – na, sėdi sau, tegul sėdi, ordinus vieną po kito sau kabina, negi gaila. Bet ypatingos agresijos nebuvo, nes tai jau nebuvo stalininis laikotarpis ir ne toks, koks yra dabar, todėl laikai buvo gana liberalūs.

– O dabar viskas kur kas rimčiau?

– Dabar sudėtingiau, nors dabar viso pasaulio menininkams ir muzikantams sudėtingiau, nežinau, ar tai galima vadinti progresu, ar regresu, tačiau civilizacija taip vystosi.

– Ir nonkonformizmo sąvoka tais laikais ir šiandien juk skiriasi?

– Šiais laikais nebėra nonkonformizmo – daryk ką nori, niekas niekam nieko nedraudžia.

– Tai čia pas mus, Lietuvoje, o jei pažiūrėtume, tarkime, į kaimynines valstybes – Rusiją, Baltarusiją, kur buvo teisiamas Kirilas Serebrenikovas, kur vaikinai buvo nuteisti 10 parų arešto už Viktoro Cojaus dainą...

– Baltarusijos gaila, „Žyve Belarus!“ Žinoma, baisu, kas ten vyksta, primena ketvirtąjį 20 a. dešimtmetį, kai už anekdotą galėjai atsidurti už grotų. O šiandien gali pasodinti vien už tai, kad eini gatve, vilkėdamas raudonos ir baltos spalvų megztinį.

Jeigu kalbame apie Rusiją, ten tiesiog 1917 metais į valdžią atėjo banditai. O vėliau, po Stalino mirties, viskas, žinoma, buvo paprasčiau. Buvo Nikita Chruščiovas, kuris šaukė, kad visi menininkai homoseksualai, bet apskritai buvo nepiktybinis. Jie išvarė Josifą Brodskį ir kitus, tačiau tokios agresijos nebuvo, o šiandien stebina agresijos lygis visuomenėje, valdžios institucijų agresija savo tautos atžvilgiu. Tai pasakytina ir apie K. Serebrenikovo bylą, ir apie tai, kas nutiko žurnalistei Žemutiniame Naugarde, – iki tokio dalyko privesti žmogų.

– Sovietų Sąjungoje Jūsų draugų darbų niekas nepirko. Jūs tikriausiai buvote vienas iš nedaugelio, turėjusių galimybę išvykti į Vakarus. Ar tiesa, kad ten reklamuodavote savo draugus?

– Taip, niekas iš jų nieko nepirko, o jei diplomatai ir įsigydavo kokį darbą, tai už kapeikas, o grįžę į savo šalis taip pat parduodavo už kapeikas. Mačiau viską – kaip nuostabūs darbai, mano draugų piešiniai, kabėjo virtuvėse visi išterlioti.

Taip, aš jiems buvau kaip paštininkas. Daugelis turėjo giminių užsienyje, jiems reikėjo vaistų, parveždavau ir pinigų, dolerių. O grįžęs visuomet darydavau vieną triuką: atsistodavau iš karto už savo draugo, kuris visada traukė muitininkų dėmesį, nes atrodė nestandartiškai, ypač sovietinio muitininko akimis žiūrint, o aš buvau tvarkingas, su kaklaraiščiu, ir jie mane praleisdavo, nes visų pasieniečių žvilgsniai krypdavo į mano kolegą.

Bet jei jie būtų atidarę mano lagaminą, ten būtų radę Juzo Aleškovskio literatūros, kurią jis man padovanojo, Aleksandro Solženicyno knygų ir pluoštą dolerių, kuriuos artimieji perdavė mano draugams. Ko ten tik nebūdavo! Tada mes daug šalių apkeliavome. Netrukus lietuvių kalba bus išleista mano knyga „Būgnininko dienoraščiai“, joje daug apie tai pasakoju.

– Šiandien Jūsų draugai, žinoma, jau garbaus amžiaus ir visgi ar jie nebijo kurti ir būti ne tokie kaip visi?

– Ne, jie nebijo. Iš parodoje pristatomų mano draugų rato nė vienas niekada nebijojo ir nebijo. O kadangi jie nebijojo tada, tai tuo labiau nebijo dabar. Apskritai mes niekada nieko nebijojome.

Bet kokiu atveju tai nebebuvo stalininiai laikai, žinojome, kad mūsų nesušaudys. Taip, jie daugybę metų mūsų niekur neišleido, bet, nepaisant to, vėliau mane patikrino ir išleido.

– O pakliūti į kalėjimą niekada negrėsė?

– Iškart būčiau bėgęs, jei tik reikalai būtų priėję iki kalėjimo. Be jokios abejonės, būčiau išvažiavęs, būčiau radęs būdų, vedęs, išvykęs į Izraelį ar Ameriką. Būčiau vedęs amerikietę, prancūzę ar žydę. Laimei, to nereikėjo daryti. Apskritai niekas niekada į mane rimtai nežiūrėjo, kaip ir į daugelį mano draugų.

Jei ne Lietuva, mums apskritai nieko nebūtų pavykę. Kas mums būtų leidę Maskvoje ar Leningrade groti tokią muziką? O jie į mus žiūrėjo kaip į pribaltus – tegul sau groja, kol apie mus pradėjo kalbėti BBC ar „Amerikos balsas“. Mes išgarsėjome ir į Kultūros ministeriją pasipylė laiškai. Ministerija atsakė, kad tokie asmenys neegzistuoja, tačiau prasidėjo spaudimas diplomatiniais kanalais ir tada paaiškėjo, kad mes vis dėlto egzistuojame. Jie iš mūsų subūrė ansamblį, norėdami parodyti, kad Sovietų Sąjungoje nedraudžiamas avangardas.

– Lietuvoje jūs taip pat turėjote savo ratą – jam priklausė Valentinas Antanavičius ir kiti, ir aš net kažkur skaičiau, kad jie buvo vadinami pusiau nonkonformistais, nors yra ir švelnesnis terminas – „tylieji modernistai“...

– Čia jau reikėtų kritikų klausti, ką jie norėjo pasakyti, pritaikydami šį terminą. Man jie buvo tokie pat nonkonformistai kaip ir maskviečiai. Mūsų susibūrimai dažnai vykdavo V. Antanavičiaus ar Algio Kuro studijose.

Aš jiems pasakojau, ką mačiau užsienyje. Atsiveždavau knygų ir filmų, žiūrėdavome Federico Fellini, Piero Paolo Pasolini ir kitų režisierių filmus. Kompanija buvo tiesiog puiki.

Suprantate, Lietuva – nedidelė šalis, visi čia vieni kitus pažinojo, galbūt mūsų menininkai buvo labiau linkę į kompromisus, o I. Kabakovas ir kiti visiškai nieko nebijojo.

– Negaliu neprisiminti dar vienos nonkonformizmo asmenybės – Venedikto Jerofejevo, pagal kurio kūrinį („Maskva–Petuškai“) Lietuvos rusų dramos teatre pastatėte spektaklį...

– Su Venečka buvom pažįstami, todėl pastačiau spektaklį jam atminti. Jis tris ar keturis kartus ketino atvykti į mūsų koncertą Maskvoje, tačiau taip ir neatvyko. V. Jerofejevas buvo aukščiausio intelekto žmogus, klausėsi klasikinės muzikos, todėl pateikti tokį žmogų kaip paskutinį alkoholiką – nuo šios minties man bloga darėsi.

Vėliau, kai pasiryžau ateiti į Lietuvos rusų dramos teatrą, pastačiau šį spektaklį jam atminti. Jo pagrindas buvo garsas, skambėjo Giacomo Puccini ir Gaetano Donizetti. Tai, ką V. Jerofejevas mėgo ir klausėsi. Bandžiau jį parodyti ne kaip alkoholiką, o kaip žmogų, priverstą gyventi toje baisioje šalyje. Tas elektrinis traukinys, ta iš bejėgiškumo gerianti inteligentija, diskutuojanti apie meną, Italiją ir panašiai.

Deja, teatro trupė tai priėmė visiškai kitaip, tegul tai bus ant jų sąžinės. Tačiau Volodia Jefremovas nuostabiai suvaidino Černousovą, ir Jura Ščuckis, ir Artiomas Inozemcevas puikiai pasirodė, Lilija Mračko buvo tobula padavėja. Maniau, Venios vaidmenį turėtų atlikti keli aktoriai, tai leido geriau atspindėti spektaklio idėją. Tačiau kai kurie aktoriai nepriėmė spektaklio, jie sakė: „Kodėl statoma pjesė apie alkoholiką?“ Kaip ir liežuvis apsiverčia taip kalbėti?

– O juk uždangą šiam spektakliui sukūrė I. Kabakovas?

– Taip, užuolaida buvo išmarginta pagal jo piešinį, o vėliau ją pavogė. Nemanau, kad ją galima parduoti, greičiausiai ji pas ką nors taip ir guli. Deja, tuo metu Rusų dramos teatre buvo žmonių, panašių į Olego Tabakovo vaidinamą personažą iš „12 kėdžių“, kuris raudonuodamas ir išgyvendamas vogė elektros lemputes. Kai atėjau į teatrą, daug kas ten jau buvo išvogta: ir lemputės, ir prožektoriai, ir net autobusas. Ir užuolaidos daugiau niekas nerado.

– Ar dar kada lankotės tame teatre?

– Labai retai, bet džiaugiuosi, kad man pavyko tai, ką buvau sumanęs. Juk daugiau nei trejus metus neketinau ten dirbti, bet mes restauravome pastatą. Svarbiausia, kad atėjęs į teatrą pasiūliau Daliai Tamulevičiūtei surinkti kursą Rusų dramos teatrui. Todėl viskas, ką dabar matote, iš dalies yra mūsų nuopelnas. Mane labai palaikė tuomečiai kultūros ministrai Saulius Šaltenis ir Arūnas Bėkšta.