Kultūra

2020.11.20 16:26

Vytautas Bikulčius. Netramdoma karnavalo dvasia ir kas nutinka, kai draudžiama drausti

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.11.20 16:26

Į tikrą karnavalo atmosferą skaitytoją įtraukia meksikiečių kilmės amerikiečių rašytojo Luiso Alberto Urreos romanas „Puolusių angelų namai“.

Nors romanas (iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius ir Paula Urbonaitė, išleido leidykla „Balto“) prasideda nuo laidotuvių, į kurias turi susirinkti plati de La Krusų giminė, veiksmo centre atsiduria Migelis Angelas de la Krusas, pramintas Didžiuoju Angelu. Jis rengiasi netrukus švęsti savo septyniasdešimtmetį, tačiau motinos mirtis priverčia ankstėliau žvilgtelėti ne tik į savo, bet ir į visos giminės istoriją.


Visuotiniame šurmulyje, kur kiekvienas, regis, užsiėmęs tik savimi, vyrauja meksikiečiams įprastas chaosas, nes į laidotuves keliauja giminaičiai, kurių giminystės saitų niekaip neišsiaiškintum, jei Didžiojo Angelo brolis Mažasis Angelas nebūtų sudaręs de La Krusų šeimos medžio, publikuojamo romano pabaigoje. Suprantama, kodėl būtent šiuo metu Didžiojo Angelo žvilgsnis nukrypsta į protėvių nuotraukas, sukabintas miegamajame.

Ne tik dar kartą pažvelgti į motinos nuotrauką, bet ir prisiminti savo kilmę, nes jo senelis donas Segundas, kilęs iš Meksikos, priverstas gyvenimo aplinkybių, atsidūrė JAV. Bet 1932 metais jo šeima buvo deportuota drauge su kitais gentainiais atgal į gimtąją šalį. Šios giminės nariai dar ne sykį savo gyvenime kursuos tarp Meksikos ir jos didžiosios kaimynės tarsi liudydami ne tik amžinąjį nepastovumą, bet ir geresnio gyvenimo paieškas, meilės nuotykius, istorijas su narkotikais.

Kelionė į laidotuves virsta ir kelione į praeitį ne tik Didžiajam Angelui, kuris puikiai prisimena, kad jam teko priešintis tėvų nuomonei, kai šie nelabai norėjo, kad jis vestų Perlą, kuri buvo dviejų betėvių vaikų motina. Bet Perlos akyse jis buvo didvyris, kuris rūpinosi visais vaikais. Didžiojo Angelo sūnus Lalas prisimena savo netikrą brolį Braulį, kuris būdamas 35 metų atsisveikino su šiuo pasauliu. O netikras Didžiojo Angelo brolis Mažasis Angelas, pravažiuodamas jam gerai pažįstamą užkandinę, prisimena savo vaikystę ir tėvą, kuris joje už arbatpinigius ne tik grojo pianinu, bet ir mokė sūnų, kaip užkariauti moterų širdis.

Žodžiu, kaip ir tikrame karnavale, susipina gyvenimo siautulys ir mirtis, tad nereikia stebėtis, kad Didysis Angelas pasivėlina į gedulingas mišias už motiną, o kunigas pyksta, kad tiek mažai tokios didelės giminės atstovų susirinko pagerbti kone šimtą metų šioje žemėje nugyvenusios matriarchės.

Galima teigti, kad apskritai visas Didžiojo Angelo gyvenimas siejasi su karnavalu, užtat neatsitiktinai po motinos laidotuvių pasakojimas skaitytojus nukelia į jo paauglystės metus, kur išsamiai pasakojama ne tik jo ir Perlos santykių istorija, bet ir apie jo tėvo Antonijaus skyrybas su motina, kai šiai tenka vienai rūpintis šeima ir Didysis Angelas išplaukia į jūrą, norėdamas padėti motinai. Į visą tą gyvenimo suirutę irgi įsiterpia mirtis – Didysis Angelas susidoroja su savo darbdaviu ir padega jo laivą. Vis dėlto darbštumo jam galima buvo pavydėti, tad savo kaip giminės galvos vardą jis dar labiau įtvirtina nusipirkęs namą, kuriame gyvena ne tik jo šeima, ir priėmęs savo tėvą Antonijų, išvytą iš namų meilužės.

Rašytojas sumaniai konstruoja savo romaną, nes nors Didysis Angelas yra praktiškai neįgalus ir nujaučia mirtį, o pagrindinis kūrinio akcentas turėjo būti jo septyniasdešimtojo gimtadienio šventė, kortas sumaišo jo motinos mirtis. Šitaip autorius romane ir toliau išlaiko karnavalo atmosferą. Vaizduodamas pasirengimą tai šventei, autorius atskleidžia ne tik giminaičių tarpusavio santykius, bet ir netikėčiausias istorijas (kaip, tarkim, Didžiojo Angelo motina bandė per sieną pervežti įsigytą papūgą), kol galiausiai per gimtadienį pristatomi keturi tortai, ant kurių po žvakę jau sunkiai užpučia jubiliatas. Bet ir praėjus keliems mėnesiams po savo mirties jis sugeba nustebinti giminaičius, nes tą dieną, kai sukanka Didžiojo Angelo ir Perlos vestuvių metinės, Perla gauna ne tik gražiausią puokštę, išrašytą savo mirusio vyro vardu, bet ir jo laišką...

Romane skaitytojas įtraukiamas į gyvenimo šurmulį, kur labiau akcentuojamas jo išorinis apvalkalas, bet nesileidžiama į kruopštesnę žmogaus poelgių ir patirties analizę, kuri suteiktų kūriniui ir gilesnę prasmę...

Leidykla „Baltos lankos“ išleido Vanessos Springoros knygą „Abipusiu sutikimu“ (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė), kuri originalo kalba pasirodė šių metų sausio 2-ąją ir per keturias dienas jos buvo parduota 20 tūkst. egzempliorių. Tik pagirti galima leidyklą už tokį operatyvumą. Bet ši skandalinga istorija neišvengiamai turės ir tęsinį, nes vieno iš knygos personažų laukia teismas.

Bet kol kas ant viršelio šalia antraštės atsiranda užrašai „Bestseleris nr. 1 Prancūzijoje“, „(Ne)uždraustų santykių istorija“, „Atsiminimai“, kuriais jau dabar norima patraukti skaitytojų dėmesį. Knygos autorė žinomos leidyklos „Julliard“ darbuotoja V. Springora jos puslapiuose pateikia skaudžią savo gyvenimo išpažintį, kuri, tiesa, pranoksta vieno individo gyvenimą, nes joje paliečiama 20 a. Prancūzijos 9 dešimtmečio situacija, susijusi su tam tikru visuomenės dalies atlaidumu pedofilijai.

Šios situacijos ištakos slypi 1968 metų studentų maište, kuris beatodairiškai užtvirtino literatūros pirmenybę prieš moralę. 1977 metais peticiją „Apie teismo procesą“, pasisakančią už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių dekriminalizavimą, pasirašė ne tik tokie intelektualai kaip Jeanas-Paulis Sartre`as, Simone de Beauvoir, Roland`as Barthes`as, Gilles`is Deleuze`as, bet ir šios knygos herojus, joje įvardytas kaip G. M. Tačiau bet kuriam Prancūzijos skaitytojui buvo aišku, kad už šių inicialų slypi rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936).

Tik po 36 metų jis prisipažino, kad buvo ir šios peticijos autorius. Gali kilti klausimas, kodėl tokia peticija buvo pasirašyta. Ji atitiko anų laikų dvasią, kai ant Sorbonos universiteto sienų puikavosi šūkis „Draudžiama drausti“, bet tada dar niekas negalvojo, kaip nepilnamečiui gali įsirėžti į sąmonę jo santykiai su suaugusiaisiais. Galima tik pridurti, kad pasirašyti peticiją atsisakė Marguerite Duras, Michelis Foucault ir kt.

Vanessa puikiai atskleidžia priežastis, kaip ji tiesiog gyvenimo aplinkybių buvo įstumta į glėbį rašytojui G. M: prasti tėvų santykiai, pasibaigę skyrybomis, tėvo abejingumas dukrai, motinos, kuri dirbo leidykloje, susižavėjimas G. M. Rašytojas nebuvo pirmo ryškumo žvaigždė Prancūzijos literatūrinėje padangėje, jo knygos išeidavo tiražais tarp 800 ir 3 000 egzempliorių. Didžiausio tiražo sulaukė jo romanas „Apsvaigęs nuo prarasto vyno“ – 20 tūkst. egzempliorių. Net esė „Serafimai – tai galas!“, kuri buvo premijuota garsiausia – Renaudot – premija, pasiekė tik 3 500 egzempliorių tiražą.

Jis buvo žinomas tik tam tikram skaitytojų ratui, be to, sugebėjo naudotis padėtimi. Juk už metams jo išsinuomotą kambarį viešbutyje, kur jis susitikinėdavo su Vanessa, mokėjo pats Yves`as Saint-Laurent`as. Net Prancūzijos prezidentas François Mitterand`as pagarbiai vertino jo kūrybą, nors straipsnyje ir pavadino jį „nepataisomu gundytoju“. Įdomu, kad dar 1990 m. televizijos laidoje „Apostrofai“ Kanados rašytoja Denise Bombardier supeikė G. M. už pedofiliją, propaguojamą jo kūryboje, tačiau buvo išjuokta ir išvadinta kvaile.

Patikli Vanessa, matydama motinos pagarbą G. M., mano, kad 49 metų vyriškis gali būti ją įsimylėjęs, nors jai tik 13 metų ir būdama nepilnametė ji nesugeba vertinti tikrosios padėties – ne be reikalo jis draudė jai net draugų turėti. Dėl tokių santykių su šiuo žmogumi nukenčia jos sveikata, mokslai. Pamažu ji įsitikina, kad nėra vienintelė mergina, su kuria jis susitikinėja, be to, jis vyksta į sekso turizmo keliones. Galiausiai ji suvokia, kad pateko į grobuonio nagus, ima sapnuoti žmogžudystes, kerštą ir užtat neatsitiktinai priima sprendimą „uždaryti jį į knygą“ kaip atsvarą, nes G. M. aprašinėjo savo santykius su Vanessa dienoraščiuose ir tai žeidė jos savimeilę.

Ši knyga sykiu yra ir bandymas išsilaižyti žaizdas, ir atpildas, ir pamoka kitiems. Beje, pats G. Matzneffas atsisakė skaityti šią knygą.

Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: