Kultūra

2021.01.02 15:56

Filmininkas Jevdokimovas – apie milžiniškus kiekius „Suokalbio“ kavinėje ir režisieriaus Peterio Greenaway`aus reakciją

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.02 15:56

Vieną ryškesnių netekčių patyrė dokumentinio kino režisierius, prodiuseris Artūras Jevdokimovas. Sostinės kino gyvenimui reikšmingą dieną vagišiai nukniaukė kuriamo filmo „Suokalbio“ antologija“ (2015) garsą. Kūrinį baigti užtruko 20 metų. Užtat koks tai darbas!

LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Kūrybos detektyvai“, jame autoriai pasakoja savo kūrinių nuotykius, prisimindami ir kriminalines dramas, ir laimingas istorijų pabaigas.

Ne linksminimasis – liūdinimasis

2016-aisiais „Auksinę gervę“ pelniusį filmą juodu su kino operatoriumi Rimvydu Leipumi pradėjo 1995–1996 metais legendinėje Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“. Tais laikais joje linksmindavosi garsūs ir garso dar tik siekiantys menininkai, studentai, eiliniai prašalaičiai.

Sakoma, nuorūkos ten byrėjo per peleninių kraštus, padavėjai nespėdavo keisti butelių, dėl lipnių, alumi sulaistytų grindų galėjai išvirsti iš batų, audringos diskusijos ir šokiai vykdavo ir ant stalų, trukdavo iki paryčių.

„Laikas buvo toks, kad sunku jį ir prisiminti. Linksminosi bohema, na, ir mes patys befilmuodami pradėjome ne juokais linksmintis, – šį tą dar prisimena A. Jevdokimovas. – Daug judesio, siautulio, ekonomika siaubinga, gyvenimas nuolat keičiasi. Išgeriami milžiniški kiekiai – net ne linksminamasi, o, sakyčiau, liūdinamasi.“

Niekaip negalėjęs filmo pabaigti – „prifilmuota visokios velniavos, galai nesueina“. Po kurio laiko net pasimiršo, kuriais metais tą kavinę filmavę. Padėjo poetas Benediktas Januševičius, tikslų laiką nustatęs iš atraižos, nufilmuotos kelionėje į PDR – „Poetinį Druskininkų rudenį“.

Įamžino išeinančią epochą

„Suokalbio“ antologija“ prasideda 1996-ųjų liepą mįslingomis aplinkybėmis nužudyto poeto Raimondo Jonučio laidotuvėmis, jomis filmas ir užbaigiamas. Šie vaizdai, anot autoriaus, kupini perkeltinės prasmės, tai lyg atsisveikinimas su išeinančia epocha. Mat netrukus rašytnamio kavinės spindesys ėmė blankti, manieros ir linksminimosi įpročiai prastėjo, darėsi vis nuožmesni.

Kad filmuojant netrūktų šviesos, kavinės palubėje pakabino skersinius, prie jų pritvirtino prožektorius. Filmas jau seniai buvo nufilmuotas, o skersiniai liko kyboti. Kažkurį siautulingą vakarą vienas poetas sumanė iki jų pasišokėti, padaryti prisitraukimų...

Jo svoriui įrenginys nebuvo pritaikytas... „Gerai, kad nieko neužmušė. Nors turinio sudaužė gerokai. Svarbiausia, kad visas kavinės lankytojų pyktis atsisuko į mane, o ne į tą poetą gimnastą. Atseit, kodėl palikai tas štangas?!“ – prisimena A. Jevdokimovas.

„Aišku, užkliuvau...“

Filmo garsas buvo įrašytas į profesionalias skaitmenines DAT audiokasetes. 1998-aisiais po rekonstrukcijos atsidarė „Vingio“ kino teatras.

„Matyt, tuo metu mane buvo aplankęs dar vienas priepuolis užbaigti filmą. Kasetes pasiėmiau su savimi, sudėjęs į portfelį palikau automobilyje ir išėjau į „Vingį“, – pasakoja režisierius.

Kino teatre vyko atidarymo šventė, susirinko visa kino grietinėlė. Nes proga išties buvo neeilinė – tais laikais kino teatrai, priešingai, tik užsidarydavo.

„Pamaniau, užsuksiu, kiek pasitūsinsiu ir eisiu savais keliais. Aišku, užkliuvau: didelės linksmybės, smagi kompanija, daug draugų ir pažįstamų. Grįžęs prie automobilio radau išdaužtą stiklą, portfeliuko nebebuvo“, – prisimena A. Jevdokimovas.

Labiausiai absurdiša vagystė, kurią tais laikais patyrė A. Jevdokimovas, buvo nurautas pavarų perjungimo svirties bumbuliukas. Tačiau filmo garso netektis prilygo tikrai tragedijai, kino menininkas kurį laiką vėl nuleido rankas.

Galiausiai su talentingu garso režisieriumi Vladimiru Golovnickiu ėmė kurti naują „Suokalbio“ antologijos“ garsą. „Buvo labai įdomu, o ir rezultatu esu labai patenkintas. Jei filmo garso klausaisi su gera aparatūra – tiesiog fantastika!“ – giria A. Jevdokimovas.

Filmas „Suokalbio“ antologija“:

Dokumentinis filmas „Suokalbis“

B. Januševičius, nufilmuotas per „Poezijos pavasario“ naktinius skaitymus, iš naujo įgarsino, ką tada skaitęs. Filme įamžintas ir tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, tuos skaitymus vedęs. Reikėjo ir jo balso.

Kad jį įgarsintų, A. Jevdokimovas leidosi pas Valentiną į Mardasavą, miškų glūdumoje per valandą, kitą šis tas buvo atgaminta. „Sventickas gerokai stebėjosi tuo, ką mes darome“, – juokiasi pašnekovas.

Nežinoma žemė

A. Jevdokimovas 1999 metais įsteigė tarptautinį mažųjų kino formų festivalį „Tinklai“. Jis buvo rengiamas Ventės rage, filmai rodyti didžiojoje paukščių gaudyklėje, po atviru dangumi, tiksliau – po tinklu.

Jaunosios kartos žmonėms režisieriaus Peterio Greenaway`aus pavardė, ko gero, labiau žinoma iš kelių pastarojo laiko filmų ir parodos MO muziejuje. Tačiau jau tada garsusis britas viešėjo „Tinkluose“, galbūt tuo apsilankymu ir išgarsino festivalį. Išvysti užsienio garsenybę Lietuvoje tais laikais prilygo sensacijai.

Į festivalį atkeliavo ir italų scenaristas Sergio Citti (1933–2005), be kitų, talkinęs ir Pierui Paolo Pasoliniui. „Senoliui nelabai rūpėjo, kur jį veža, svarbu, kad rūpinasi. O juo rūpinosi tokia italė iš Italijos kultūros instituto“, – pasakoja A. Jevdokimovas. Svečiui buvo pažadėta gero maisto ir vyno, paaiškinta, kaip štai dabar iš Vilniaus oro uosto jis bus vežamas į Pamario kraštą.

Senoliui paskambino sesuo, norėdama sužinoti, kaip broliui sekasi. Brolis Sergio atsakė, kad sekasi puikiai: „Štai atskridau į Bulgariją, maistas bus geras, jie turi visokio vyno. O paskui važiuosim žiūrėti filmų į zoologijos sodą...“

„Gana komiškas pavyzdys iliustruoja, kokia nepažinta žemė tais laikais buvome“, – juokiasi A. Jevdokimovas.

Raudona karvė, crazy renginys

Antakius iš nuostabos, ko gero, „Tinkluose“ ne kartą kilstelėjo ir pats britų režisierius P. Greenaway`us. Jį į Lietuvą prisiviliojo teatrologas Audronis Liuga. Festivalyje rodytas brito trumpametražių filmų rinkinys, o Klaipėdoje ir Vilniuje – ​„8 1⁄2 moters“.

„Esu įsitikinęs, kad atvažiavo tik todėl, jog jo tėvas buvo labai žymus ornitologas“, – sako A. Jevdokimovas. Vieno trumpametražio filmo niekas negalėjo išversti – nesuprato jo kalbos. Net profesorė iš Jungtinės Karalystės, tuo metu Vilniaus universitete dėsčiusi vertimą, nuleido rankas.

Surengti festivalį buvo nemenka užduotis, nes per pievas teko nutiesti elektros kabelį, įrengti apšvietimą. Techninis direktorius Virgis suimprovizavo netikėtą instaliaciją – raudona šviesa apšvietė tolumoje besiganančią karvę.

„Tinklų“ festivalio akimirkos:

1999-ųjų tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai“ akimirkos

Žiūrovų antplūdžio festivalio rengėjai nesitikėjo, tačiau taip atsitiko. Į Ventę žmonės važiavo net užsakytais autobusais. Pradėjo lynoti, o kabeliams pritrūko izoliacijos, tad jungtys buvo apvyniotos prekybos centro maišeliais.

„Ir į tokį dalyką atvyksta P. Greenaway`us... Iš veido matyti, kad jaučiasi keistai, nors gyvenime matęs visko. Per lietų sušlapo mikrofonas, kažkas jį apsuko polietileniniu maišeliu. Režisierius kreipiasi į žiūrovus. Sako, aš esu crazy, kad štai stoviu čia ir kalbu į maišelį, bet ir jūs esate crazy, kad atvažiavote“, – prisimena A. Jevdokimovas.

Trumpai

A. Jevdokimovas 1984–1987 metais studijavo TV režisūrą Lietuvos konservatorijoje, 2003-iaisiais baigė Šota Rustavelio teatro ir kino institutą Tbilisyje.

Stažavo pas Joną Meką Filmų antologijos archyve Niujorke.

1999 metais įkūrė tarptautinį mažųjų kino formų festivalį „Tinklai“.

2009 metais kartu su režisieriumi Juliumi Zizu ir MoMa kino departamento kuratoriumi Laurence`u Kardishu MoMA muziejuje surengė lietuviškų vaidybinių, dokumentinių ir trumpametražių filmų retrospektyvą.​

2019 metais „Kino pavasaryje“ pristatytas naujausias A. Jevdokimovo dokumentinis filmas „Second Hand“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt