Kultūra

2020.11.20 18:59

Kolumbijos rašytoja: 50 metų šalyje trukęs ginkluotas konfliktas persikėlė į literatūrą

Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Laikas kultūrai“, LRT.lt2020.11.20 18:59

Ką mes žinome apie Kolumbiją? Ar teko girdėti, kad egzistuoja net literatūros kryptis, kur pasakojama apie narkotikų prekybą ir gaujų karus? Poetė, vertėja Dovilė Kuzminskaitė kalbina vieną garsiausių Kolumbijos rašytojų Piedad Bonnett. Jos eilėraščiai publikuoti Poetinio Druskininkų rudens almanache.

Išsamiai – laidoje „Laikas kultūrai“.


Viena netolygiausių pasaulio valstybių

– Visų pirma norėčiau paprašyti daugiau papasakoti apie Kolumbiją. Lietuvoje supratimas apie ją gali būti kiek miglotas. Kartais žinios apie Lotynų Amerikos šalis būna pernelyg bendro pobūdžio. Kokia yra šiuolaikinė Kolumbija? Kas dar, be pandemijos, jus neramina šiuo metu?

– Mums dabar svarbiausia tai, kad neseniai pasibaigė 50 metų trukęs ginkluotas konfliktas šalies viduje. Prezidentas Santosas, mano galva – geras politikas, padarė tai, ko nesugebėjo jo pirmtakai. Tai labai svarbu, bet būtų buvę daug geriau, jei po Santoso į valdžią būtų atėjęs progresyvių pažiūrų politikas.

Dabartinis mūsų prezidentas – Alvaro Uribe`s statytinis. Uribe yra labai kvestionuotinas veikėjas – neseniai buvo pasodintas į kalėjimą dėl sąsajų su neteisėtomis ginkluotomis pajėgomis. Jis įkūnija konservatyvių žemvaldžių mąstymą ir yra siejamas su prekeivių narkotikais gaujomis.

Taigi dabartinė mūsų valdžia, sakyčiau, susijusi su regresu. Jie mėgina sustabdyti taikos susitarimus. Tie, kurie esame liberalesnių, progresyvių pažiūrų, manome, kad vienintelis būdas išlaikyti taiką – siekti teisingumo. Tačiau ši valdžia neorganizuoja perėjimo į naują sistemą, todėl smurto banga ir vėl kyla, šį sykį – šalies pietuose, kur didelė prekeivių narkotikais (juos remia Meksikos nusikaltėliai), įtaka.

Dabartinė mūsų valdžia, sakyčiau, susijusi su regresu.

Taigi dabar šalies pietuose vyksta svarbus konfliktas – ten gyvena daug ir gerai organizuotų indėnų bendruomenių, tačiau joms kyla pavojus. Labai sunku viską gerai suprasti, bet tiems, kurie tikėjome pokyčiais, tai – skaudus smūgis.

Taip pat Kolumbijoje labai didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo – mūsų šalyje yra labai didelių ir ekonomiškai stiprių miestų. Iki pandemijos po Čilės mūsų ekonomika buvo stipriausia Lotynų Amerikoje, bet dabar nukeliavome dešimt metų į praeitį.

Buvome daug pasiekę švietimo srityje, šiek tiek suvaldėme skurdą, bet vis dar esame viena netolygiausių pasaulio valstybių. Čia gyvena tiek labai pasiturintys, konservatyvūs žmonės, didieji žemvaldžiai, kurių pažiūros – kaip 19 amžiuje (jie nė už ką nenori atiduoti savo žemių indėnams ir valstiečiams), tiek labai progresyvūs miestiečiai.

Kultūros prasme mūsų šalis labai įdomi – turime tikrai kokybiško vizualiojo meno, teatro, literatūros – žinoma, ne tokios, kaip Meksikos ar Argentinos, bet geros. Tačiau visa tai, savaime aišku, tik miestuose.

Šalie laikraščiuose – tūkstančiai temų literatūrai

– Kaip toks kontekstas veikia literatūrą? Kyla mintis, kad daugiausia dėmesio turėtų tekti prozai, ypač tai, kur kalbama apie sociopolitinius įvykius. Ar tiesa?

– Iš dalies taip. Bet padėtis keičiasi. Mūsų šalyje buvo daug problemų, susijusių su prekeiviais narkotikais, Pablo Escobaru ir kitais veikėjais. Tai ne tik reiškė smurto protrūkius šalyje, bet ir sugadino mūsų visuomenę – kone kiekvienoje šeimoje rasite bent vieną narį, kaip nors susijusį su nusikalstamu pasauliu. O tada visa tai atsidūrė literatūroje. Atsirado net atskira literatūros kryptis, kur kalbama apie nusikaltėlių gaujas ir politiką.

Kone kiekvienoje šeimoje rasite bent vieną narį, kaip nors susijusį su nusikalstamu pasauliu.

Tačiau taip pat egzistuoja visai kitokia literatūra, kur kalbama apie asmeninius išgyvenimus. Sakyčiau, kyla nauja karta ir ji kalba kitaip. Bet taip, viskas labai susiję su socialiniu kontekstu – juk mūsų šalyje atsiverti laikraštį ir randi tūkstančius temų literatūrai.

– Jūsų poezijoje taip pat dera skirtingos temos. Vienuose eilėraščiuose kalbama apie Bogotos miestą, o kituose matyti asmeniniai išgyvenimai, daug dėmesio skiriate šeimai, santykiams, meilei, gedului. Vadinasi, temų gausa nesvetima ir jums?

– Taip, manau, kad visada rašau apie savo patirtį. Nors socialinės temos mane labai domina, rašau straipsnius vienam laikraščiui. Vis dėlto tiek savo eilėraščiuose, tiek romanuose linkstu prie asmeniškų temų.

Pavyzdžiui, labai domiuosi šeimos santykiais, daug dėmesio jiems skiriu rašydama dramas. Mielai nagrinėju vidinius šeimos konfliktus. O taip pat domiuosi ir amžinomis poezijos temomis – vaikyste (pati užaugau kaime), mirtimi.

Mano eilėraščiai labai priklauso nuo gyvenimo tėkmės – apie vienas temas rašiau trisdešimties, apie kitas – keturiasdešimties, dar kitas – dabar, kai man daugiau nei šešiasdešimt. Bet visada stengiuosi ieškoti ryšio tarp savo vidaus ir išorinio pasaulio.

Politkorektiškumas žudo literatūrą

– Viename jūsų interviu perskaičiau įdomią mintį – esate sakiusi, kad mes, moterys, turime savotišką privilegiją – esame auklėtos taip, kad mokėtume lengvai reikšti jausmus, o vyrams tai kone draudžiama. Arba bent jau taip buvo. Ar galėtumėte pakomentuoti šią mintį? Man ji atrodo labai įdomi, ypač šiuolaikiniame kontekste, kur kyla daug nesusipratimų dėl to, kas yra feminizmas, kokie yra skirtingų lyčių vaidmenys.

– Sakyčiau, šiuo metu gyvename drastiško virsmo laikais. Manau, kai kurie dalykai netgi smarkiai perdedami. Vakar klausiau tinklalaidės, kurioje maždaug 30 metų vyras pasakojo apie savo tėvo mirtį ir verkė. Prieš kokius dvidešimt metų nė vienas vyras nebūtų raudojęs per interviu.

Taigi, vyrai keičiasi, o moterys jau stipriai pasikeitė. Turiu dvi dukras ir matau, kaip vyksta darbų pasidalijimas jų namuose. Vis dėlto manau, kad ypač per pandemiją išryškėjo įsisenėję vyrų elgesio modeliai. Esu tikra, kad vyrai namuose daro tik tuos darbus, kurie jiems patinka.

O mes, moterys, darom viską – jeigu jie nemoka, pačios padarysim, ką reikia. Visokiose apklausose matyti, kad mes daugiau nerimaujame, dažniau liūdime, jaučiamės užspeistos į kampą.

Vyrai keičiasi, o moterys jau stipriai pasikeitė. Turiu dvi dukras ir matau, kaip vyksta darbų pasidalijimas jų namuose.

Kita vertus, manau, daugelis moterų vis dar gyvena su smurtautojais. Čia kalbu ne apie fizinį smurtą, dėl kurio galima kreiptis į policiją, o apie nedidelį kasdienį psichologinį smurtą. Ši tema mane yra kone apsėdusi – dabar rašau knygą „Mano gyvenimo vyrai“, joje ironiškai kalbu apie vyrus, nuolatos, kartais, net nesąmoningai skriaudžiančius moteris.

Tik pagalvok – jei net Europoje egzistuoja mačizmas, o Amerikoje jis labai ryškiai matyti valdant ponui Trumpui, čia net negali būti kitaip – mūsų visuomenėje mačizmas stipriai įsišaknijęs. Tiesa, ne visos feminizmo apraiškos man patinka. Esu feministė, bet politinis korektiškumas mane erzina, manau, jis žudo literatūrą.

Įsimylėjimas – kūrybos aktas

– Kalbame taip kritiškai, bet Jūsų poezijoje meilės tema labai svarbi. Kodėl meilės ryšys toks svarbus?

– Man atrodo, kad meilė yra gyvenimo variklis. Įsimylėjimas visada yra kūrybos aktas, taip sako ir Milanas Kundera. Kai įsimylime, poetinė vaizduotė suintensyvėja, sukuriame daugybę vaizdinių.

Man meilė visada buvo labai įdomi – turiu daugybę meilės teorijos knygų nuo viduramžių iki šiuolaikinių „skystų“ santykių. Man įdomios visokios meilės formos – ryšiai su tėvu, motina, broliais. Manau, meilės ryšiuose ir prasideda visas gyvenimas. Meilė yra viena didžiųjų literatūros, o ypač – poezijos, temų.

– Drauge su jausmais jūsų poezijoje labai daug vaizdų. Galvoju ir apie tuos eilėraščius, kuriuos klausytojai gali lietuviškai perskaityti „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache. Ar tyčia ypač daug dėmesio skiriate vizualumui, ar tai labiau susiję su patirtimis?

– Taip jau yra, kad mano vaizduotė labai vizuali. Visa mano šeima labai gerai valdo žodį – vienas brolis rašo romanus, kitas – scenarijus, sesuo – istorikė. Taigi mes visi labai gerai reiškiame mintis žodžiais, bet aš dar norėjau būti dailininke.

Studijavau dailės istoriją, mano sūnus buvo nuostabus dailininkas – jis tarsi išpildė mano svajonę. Manau, mano poezija vizuali, nes taip jau veikia mano vaizduotė, abejoju, ar galima tyčia taip padaryti.

Mano romanuose pilna namų, kuriuose nesilankiau, bet žinau, kaip jie atrodo, pro kur reikia įeiti, kas matyti pro langus.

Mano romanuose pilna vietų, kuriose niekada nebuvau, namų, kuriuose nesilankiau, bet žinau, kaip jie atrodo, pro kur reikia įeiti, kas matyti pro langus. Tarsi jau būčiau tai mačiusi kitame gyvenime.

„Esame sekta“

– Viename savo eilėraščių poetas Juanas Gelmanas skundėsi, kad poezijos niekas nebeskaito, ir to nieko jau mažai belikę. Ką jūs manote apie tai, kas nuolat kalbama, – kad poezijos niekas nebeskaito, kad proza dominuoja?

– Mes, poezijos skaitytojai, esame kaip kokia sekta. Jie gali kiek nori mus persekioti, bet niekada neužgniauš. Šitai ypač aiškiai pamačiau per pandemiją – pirmiausia žmonės pradėjo dalytis eilėraščiais, susikūrė erdvių, skirtų būtent poezijai.

Manau, daugeliui žmonių reikia poezijos. Kai universitete dėsčiau Lotynų Amerikos poeziją, iš pradžių turėjau dešimt studentų, paskui – dvidešimt, galiausiai – aštuoniasdešimt studentų grūmėsi, kad patektų į mano paskaitas.

T. S. Eliotas sakė, kad labai svarbu su poezija susipažinti nuo mažens, pažinti poezijos skambesį, juk tai – kone atskira kalba.

Poezija labai susijusi su mokymusi – mamos dabar retai skaito vaikams poeziją, mokytojai jos bijo, niekas nemoko skaityti ir deklamuoti. Thomas S. Eliotas sakė, kad labai svarbu su poezija susipažinti nuo mažens, pažinti poezijos skambesį, juk tai – kone atskira kalba.

Tačiau jaučiuosi vertinama, skaitoma. Kai dalyvauju renginiuose, prie manęs prieina jauni žmonės, svarstau – matyt, skaitė mano knygą, skirtą sūnui. Pasirodo, ne, mano tekstai jiems kalba. Todėl neprarandu vilties ir manau, kad visada bus leidėjų, kuriems rūpės poezija.

Būdas išspręsti kai kuriuos dalykus

– Kalbate apie poezijos sąsajas su pandemija, tarsi ji būtų įrankis susidoroti su sunkumais, minėjote knygą, kurią parašėte mirus sūnui. Ar poezija gali būti naudinga kaunantis su sunkumais, skausmu?

– Juk taip ir prasideda poetinis kelias – paauglystėje, kai reikia išreikšti nepritapimą prie pasaulio ir abejones, nes paauglystėje jų kyla labai daug drauge su nedideliais liūdesiais. Dažniausiai kaip tik paauglystėje poetai ir atsiranda – nedaug kas staiga ima rašyti sulaukęs dvidešimt aštuonerių.

Man poezija yra būdas išspręsti kai kuriuos dalykus. Žinoma, kai susiduri su kalba, tavo pradinis impulsas lieka antroje vietoje.

Nemanau, kad literatūra yra vieta išsikalbėti. Išpažintinė literatūra manęs nedomina, reikia jausti ribas. Nereikia kitiems užkrauti visų savo išgyvenimų. Tam ir turime žodžius – žodžiai keičia emocijas, paverčia jas kolektyvinėmis.

Kai užklumpa didelis liūdesys, niekada nerašau romanų, rašau eilėraščius.

Nepaisant to, ką dabar sakau, kai mane užklumpa didelis liūdesys, niekada nerašau romanų, rašau eilėraščius. Poezija labai susijusi su jausmais, emocijomis, leidžia juos išspręsti, išlaisvina.

– Kalbamės pandemijos akivaizdoje, kai žmonės arba skaito labai daug, arba nebeskaito visai, nes jaučiasi pernelyg sunerimę. Ką jūs skaitote šiuo metu?

– Tai priklauso nuo konkrečios akimirkos ir nuo to, ką tuo metu veiki. Mes, rašytojai, skaitome pragmatiškai – ieškome medžiagos savo knygoms. Visam laikui atsisakiau visokių akademinių šaltinių. Dabar skaitau labai daug esė – per pandemiją noras skaityti esė labai išaugo.

Poezijoje esu geresnė – ne geresnis žmogus, o geresnė rašytoja.

Nuo tada, kai pradėjau rašyti romanus, skaitau be proto daug romanų – ir labai dažnai jais nusiviliu. O poeziją kartais apleidžiu, nes būnu pernelyg užimta. Daug metų dirbu darbą, tekusį visiems rašytojams, – kalbėti, pasakoti, dalyvauti, o tai, deja, užima poezijos vietą.

Bet ateina metas, kai pavargstu ir pradedu jausti poreikį – kaip dabar, mano pandemija labai aktyvi – grįžti tik prie poezijos. Be to, man labiausiai patinka rašyti poeziją. Manau, kad poezijoje esu geresnė – ne geresnis žmogus, o geresnė rašytoja.

Išsamiai – laidoje „Laikas kultūrai“.