Kultūra

2020.11.18 20:25

Vidurnakčio kinas „Scanoramoje“: raganiški kerai, košmaras radikaliems dešiniesiems ir tikrieji monstrai

Karolis Žukas, kinotyrininkas, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.11.18 20:25

Lapkričio migla ir keliantis snaudulį oras skatina ieškoti aštresnių pojūčių ir ta proga, kad „Scanorama“ turi visą rinkinį filmų, dedikuotų vidurnakčio kinui, nusprendžiau tų pojūčių ieškoti būtent ten.

Vidurnakčio filmų terminas užgimė JAV, kai 50-aisiais vėlyvu paros metu televizija transliuodavo mažabiudžečius žanrinius filmus. Vėliau šis terminas įgijo antrą kvėpavimą, kai 70-ųjų Niujorke kino teatrai naktimis pradėjo rodyti keistus, į rėmus netelpančius, filmus.


Taip buvo suteiktas šansas kūriniams, kurių teatrų savininkai, nenorėdami rizikuoti, nedrįso įtraukti į įprastą repertuarą. Šie seansai sulaukė pasisekimo ir būtent dėl jų iškilo tokie filmai kaip Alejandro Jodorowskio „El Topo“, Johno Waterso „Rožiniai flamingai“, Davido Lyncho „Trintukagalvis“ ir daugelis kitų kultiniais tapusių filmų. Fenomenas išplito visoje šalyje, o terminas puikiausiai naudojamas iki šiol. Ir iš trijų mano matytų „Vidurnakčio seansų“ rinkinio filmų panašu, kad „Scanorama“ išskyrė tikrai šio termino nusipelniusius kūrinius, kuriuos būtina žiūrėti vėlyvą vakarą.

Vienas esminių paskutinio meto filmų, įnešusių šviežią gūsį į siaubo žanro pasaulį, buvo Roberto Eggerso „Ragana“. Tai 1630 metus menanti istorija su senosios anglų kalbos dialogais, ikonišku juodu ožiu ir šiurpinančiu finalu. Daugelis teigė, jog dėl savo lėto tempo filmas labiau skirtas kino žinovams, nekomercinio kino mėgėjams negu siaubo žanro fanams. Ši priežastis padalijo siaubo žanro gerbėjus į dvi stovyklas. Tačiau Lukas Feigelfeldas su debiutiniu ilgametražiu filmu „Raganos“ nuėjo dar toliau – ir R. Eggerso juosta prieš šį filmą atrodo kaip Holivudinis superherojų filmas. „Raganos“ yra dar lėtesnis, dar atmosferiškesnis ir išbandys ne vieno žiūrovo kantrybę.

Pirmasis filmo segmentas supažindina su mergaite Albrun ir traumuojančia jos patirtimi – nuo sunkios ligos mirštančia motina. Su šios mergaitės batais mes būsime iki pat filmo pabaigos. Ir tai padaryti mums padės meistriški merginos stambaus plano kadrai, leisiantys gyventi visiškai greta jos. Tapusi moterimi, Albrun pasitinka panašų į savo motinos likimą – gyvena atsiskyrėlės ir vienišos mamos gyvenimą.

Patiriame jos kovą su vaikystės trauma, sudėtingas dienas žiauriame, prietarų ir paranojos pilname pasaulyje, kuriame net ir idiliški Alpių kalnų viršūnių peizažai su savo nuostabiais, saulėje besimaudančiais slėniais ir ten besiganančiomis ožkomis slepia tamsą. Filme šių peizažų yra daugiau nei dialogų, stiliaus daugiau negu turinio, bet tai jokiu būdu nepadaro filmo prasto. Tiesiog filmas reikalauja tam tikro nusiteikimo, o lapkričio mėnesio apniukęs dangus ir dargana puikiai tam tinka. Į šį charakterio tyrinėjimui paskirtą kūrinį geriausia pasinerti esant ramiai ir kontempliatyviai būsenai ir greičiausiai geriausia tai daryti vienam. Tik tada geriausiai suveiks raganiški filmo kerai.

Čia nėra staigių, netikėtumu gąsdinančių scenų, angliškai vadinamų „jump scare“. Filmas taip užliūliuoja, kad retkarčiais užsimiršti, kad apskritai žiūri filmą. Jautiesi, lyg stebėtum tamsaus ambiento ar juodojo metalo grupės vaizdo klipą. Prie to, be abejonės, stipriai prisideda droninis garso takelis, jis mus lydi visą filmą. Nors „Raganų“ galia yra vaizdai ir garsai, o ne istorija, tačiau bandomos liesti ir tokias temos kaip vienišų žmonių, ar, tiksliau, vienišų motinų, kurios vienos augina savo vaikus, stigmatizavimas visuomenėje. Nors siužetas miglotas, nepanašu, kad režisierius nežinojo, ką daro.

Viskas nufilmuota itin meistriškai ir kiekvienas kadras atrodo smulkmeniškai apgalvotas. Panašu, kad miglos ir sapniškos logikos filme buvo siekiama specialiai, juk tai audringoje vaizduotėje pasėja dar įvairesnių interpretacijų. Ar Albrun mama buvo ragana? Galbūt ji buvo užkerėta arba jos beprotybę paskatino sunki liga? Ar tai prakeiksmas, persiduodantis iš kartos į kartą, kurį Albrun mėgina nutraukti? O galbūt ši beprotybė slypi tik mūsų herojės galvoje.

Gyventi atsiskyrus Alpių slėnyje 15 amžiuje, kai nėra net radijo ar žmogiško kontakto su aplinkiniais, – tai puikus pagrindas stogui nuvažiuoti. Ypač kai dar esi ir vieniša mama ir turi rūpintis ne tik savimi, bet ir naujagimiu. O kai aplink tvyro slegianti, kitokio nepripažįstanti, prietaringa aplinka, mes pamatome, kas nutinka, kai Albrun save išvysta kaip monstrą, kuriuo ją laiko kiti.

Kur kas stipriau ir gal kiek smagesne gaida apie laisvės varžymą, religinę priespaudą, o tiksliau – apie išsilaisvinimą iš to, pasakoja kitas vidurnakčio filmų rinkinio kūrinys – „Fanės Laj gundymas“. Ši juosta turi visko, kas yra būdinga tradiciniam vidurnakčio filmui – smurtas, kraujas, juodas humoras, nuogybės ir intelektualūs dialogai. Kaip ir priklauso geram vidurnakčio filmui, „Fanės Laj gundymas“ yra sunkiai klasifikuojamas ir į vieno žanro lentyną jo lengvai įdėti nepavyks.

Anglijos, kurioje visai nesenai praūžė pilietinis karas, kaimelyje Fanė Laj su savo griežtu puritonu vyru ir sūnumi po pamaldų grįžta į savo taikų, idilišką ūkį ir nustemba atradę savavališkai įsikūrusią jaunuolių porelę, kuri tikina, kad juos vejasi plėšikai. Būdama nuožmi Šventojo Rašto išpažinėja, puritonų šeimynėlė suteikia jaunuoliams pagalbą. Netrukus paaiškėja, kad šiedu yra laisvamaniai eretikai, kuriuos persekioja teisėsauga.

Jaunimas perima kontrolę į savo rankas ir fermoje prasideda savotiškas Michaelio Hanekės „Pakvaišusius žaidimus“ primenantis teroras. Taip, čia pradeda pintis namų invazija vadinamas siaubo subžanras, nuorodos į vesternus, 70-ųjų siaubo filmų inspiracijos, kurios veda prie britų studijos „Hammer“, pasižymėjusios istoriniais siaubo filmais su legendiniais aktoriais Vincentu Price ir Christopheriu Lee priešakyje. Sąsajas su kino klasika patvirtina ir tai, jog filmas užfiksuotas 35 mm „Kodako“ juostoje, kuri vaizdui suteikia tą mūsų mylimą, nostalgiją keliantį grūdą.

Jaunuoliai paima įkaitais visą šeimą ir įplieskia vakarėlį bei skelia ne vieną pamokslą apie liberalias idėjas. Įsivaizduokite, jei Aušrinė Armonaitė su savo Laisvės partijos bendražygiais įsibrautų į Krikščionių sąjungos lyderio Rimanto Dagio namus ir pririšę jį prie kėdės užkurtų ten vakarėlį su kokteiliukais ir suktinukėmis. Gal palyginimas ir nelabai vykęs, bet taip – šis filmas tai košmaras radikaliems dešiniesiems, na, ir tiesiog vyrams, kurie mano, jog moterų vieta virtuvėje.

Ir politiką paminėjau ne šiaip sau. Būtent po civilinio karo Anglijoje žmonės išgyveno ieškojimus, nors karas buvo baigtas, idėjų kova dėl religijos, laisvės ir sekso vis dar tęsėsi. Tuomet užgimė ir liberalios jėgos. Atsiskyrė įvairios protestantų religinės grupės, kurių dalis buvo linkusios į laisvesnį požiūrį, pavyzdžiui – kvakeriai. Po siautulingos nakties atsiveria ir Fanės Laj akys – ji suvokia, kad visa jos nyki būtis su rykšte mosikuotis nevengiančiu vyru buvo grynų gryniausia vergovė ir kad gyvenimas gali pasiūlyti kur kas daugiau nei nuolankios namų šeimininkės vaidmenį.

Išsilaisvinimą iš priespaudos vainikuoja makabriškos ir kruvinos smurto scenos, demaskuojančios teisuolių kaukėmis prisidengiančius engėjus, naudojantis religija mases valdančią puritonišką valdžią. Būtina išreikšti papildomą pagarbą režisieriui Thomui Clay, jis juostą ne tik režisavo ir parašė, bet ir montavo ir netgi sukūrė garso takelį.

Filmus žiūrėjau būtent tokia tvarka, kokia juos dabar ir aptariu, veiksmo lygis didėjo su kiekvienu seansu. Ir indų veiksmo filmas „Jallikattu“, palyginus su „Raganomis“, buvo energingas, hipertenziją keliantis siautulys. Istorija labai paprasta – iš skerdyklos pabėga bulius ir viso kaimelio vyrai susirenka jo gaudyti. Įsišėlus naktį išlenda ir senos nuoskaudos, nesuvestos sąskaitos tarp senų priešų. Ir ne, filme nebuvo ilgų scenų su dainomis ir šokiais. Pagaliau pamirškime, kad Indijos kinas yra vien Bolivudas su savo 3 valandų trukmės masalos (įvairių prieskonių mišinio) filmais. Šioje šalyje kuriamas ne tik puikus nekomercinis, bet ir žanrinis kinas ir „Jallikattu“ yra puikus to pavyzdys.

Mes supažindinami su spalvingais personažais, kaimelio gyvenimu, intrigomis ir rūpesčiais, esame įtraukiami į komiškas scenas, kurios dominuoja pirmoje filmo pusėje, bet kuo toliau, tuo labiau viskas virsta į apokaliptinę alegoriją, o kylančią isteriją, paniką ir gaudynes puikiai perteikia hiperaktyvus montažas ir protėvių medžioklės dainas menantis garso takelis. Kinematografija šiame filme turi ypatingą reikšmę, būtent nuo jos priklauso milžiniškas paveikumas ir įtraukimas.

Žanrinio kino gerbėjams šios buliaus gaudynės primins amerikietiškus monstrų filmus, kuriuose nežemiški siaubūnai baugina miestelio gyventojus, tik šį kartą siaubūno vaidmuo atiteko buliui. Smagu stebėti, kaip vyrukai, nesugebėdami sukontroliuoti situacijos, vis labiau niršta, o jų mačizmas atrodo vis absurdiškesnis. Įsiplieskiant vis didesniems konfliktams ir aistroms, kylant testosterono ir adrenalino lygiams, pradedame suvokti, kad tikrieji monstrai – tai patys žmonės. O gal vyrai? Įdomu, ką apie šį filmą pasakytų Fanė Laj.

Kino tyrėjo Karolio Žuko apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“: