Kultūra

2020.11.15 21:40

Premija įvertintas Tomaševičius: kaip moteris su ramentais pavogė didžiulį paveikslą, o paslaptinga kolekcininkė pagelbėjo

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.11.15 21:40

Tapytojas Vytautas Tomaševičius visada turi ką įdomaus papasakoti tiek kūriniais, tiek žodžiais. „Nelabai supyksti dėl vagystės, nes, sakoma, kad blogų menininkų niekas nevagia“, – pokalbį su LRT.lt pradėjo tapytojas.

Liepos viduryje tapytojui V. Tomaševičiui buvo iškilmingai įteikta Vilniaus mero premija. Gautą premiją menininkas investuoja į naujos kultūrinės erdvės Naujojoje Vilnioje kūrimą. Ten persikels ir autoriaus dirbtuvė, bet kol kas susitinkame jo dirbtuvėje Naujamiestyje. Nepaisant to, kad V. Tomaševičiaus kūryba tampa vis aštresnė, per pokalbį tapo aišku, kad daugumą detektyvinių istorijų autorius patyrė jau senokai, tačiau atsiminimai išliko ryškūs.

V. Tomaševičiaus paveiksluose dažniausiai išvysime gyvenamųjų rajonų daugiabučius. Paprastai tai Lazdynai, kur prabėgo menininko vaikystė. Autoriaus paveikslus išsyk atpažinsime iš monochrominių pikselių fono. Tiesa, anksčiau V. Tomaševičius tapė visiškai kitaip – tai būdavo dekoratyvūs moterų portretai. Būtent su šio kūrybinio etapo paveikslu ir nutiko viena detektyvinė, taip ir neišpainiota istorija.

Finansiškai naudingas nuotykis

„Nelabai supyksti dėl vagystės, nes, sakoma, kad blogų menininkų niekas nevagia. Mano paveikslai nėra labai vagiami, bet vieną atvejį galiu papasakoti“, – pokalbį su LRT.lt pradėjo tapytojas.

Prieš daugiau nei 10 metų Herningo ligoninėje Danijoje vyko paroda. Pasak pašnekovo, Danijoje tai labai įprasta praktika, ten veikia meno klubų sistema. Įvairių įstaigų darbuotojai įsteigia meno klubus, kurių nariai moka metinį mokestį, o už jį rengia parodas, įsigyja paveikslų, lankosi menininkų studijose.

Ligoninės kavinukėje buvo eksponuojamas V. Tomaševičiaus tapytas, kaip jis pats apibūdina, gaivališkos, pirmykštės moters portretas, pridengtas piršto atspaudo šydu. Praėjus kelioms parodos dienoms naktį prisėlino moteris su ramentais ir po pažastimi išsinešė paveikslą. Anot pašnekovo, paveikslas buvo didelis ir sunkus, tad kaip moteriškei pavyko jį išsinešti – mistika.

„Man būtų įdomu pamatyti stebėjimo kameromis filmuotą medžiagą, niekas tos moters neatpažino ir paveikslo nerado“, – stebisi V. Tomaševičius. Pasak jo, kadangi ligoninė buvo apdraudusi paveikslus, už pavogtąjį išmokėjo menininkui 10 tūkstančių kronų (4,5 tūkst. litų – 1 300 eurų) ir dar vieną kūrinį nusipirko.

„Smagus nuotykis, finansiškai sėkmingas. Kaip menininkui tai dideli pinigai“, – juokiasi V. Tomaševičius. Vėliau menininkas sukūrė tokį patį darbą. Jei atsirastų ankstesnysis, sakytų, kad pavogtasis buvo ne jo tapytas, – vis dėlto vagystė paliko tam tikrą nuoskaudą. Menininkas su ligonine apie šį incidentą susirašinėjo laiškais, vokelyje gavo straipsnio iškarpą iš vietos laikraščio, kur rašoma apie šią paveikslo vagystę.

Česnakėliai ir nenugriaunama kalvė

Kita istorija susijusi su dar viena V. Tomaševičiaus kūrybine kryptimi – scenografijos kūryba. Ir ši kūrybinė kryptis nė kiek nestebina, juk menininko tėtis – garsus lietuvių kino operatorius Jonas Tomaševičius, 2013 metais apdovanotas „Auksine gerve“.

Nors tapyba V. Tomaševičiui visada buvo svarbiausia kūrybinė veikla, jis prisimena, kaip dirbo su režisieriumi Werneriu Herzogu, filmuojant filmą „Nenugalimasis“ („Invincible“). Viename kieme prie „Užupio angelo“ V. Tomaševičius su kolegomis turėjo pastatyti kalvę filmui apie prieškarį Lenkijoje ir Vokietijoje. Vilnius filme virto Lenkija.

„Dvi gyventojos kalvės statyboms priešinosi, saugodamos savo česnakėlių, ridikėlių daržą. O visas kiemas – ant kriminalo ribos. Davėme pakišą, tai nuo to laiko jos buvo labai už mus per filmavimus“, – prisimena V. Tomaševičius.

V. Tomaševičius pirmiausia sutiko dirbti, o tik paskui per „Kino pavasarį“ pamatė režisieriaus darbus ir suprato, kad čia – jo kinas, suprato, su kuo dirbs. 2001-aisiais į užsienį nepaskambinsi – brangu. „Viską padariau, kaip man atrodo: iš tikrų plytų, čerpių, tapiau baldus, kurie buvo toje kalvėje, varžtus į sieros rūgštį mečiau, pelenus su klijais maišydavau, apdegindavau, nušveisdavau. Tikros dumplės, tikra veikianti krosnis – jau iš kitų filmų mačiau, kad jis nemėgsta butaforijos, jam reikia tikrų daiktų“, – prisimena V. Tomaševičius.

Visą Užupio gatvę filmavimo grupė užpylė smėliu – tai buvo turgus. Kaip prisimena V. Tomaševičius, ketvirtadalį rekvizito pavogė vietos gyventojai: dingo krepšiai, svarstyklės ir dalis maisto. Tais laikais, anot pašnekovo, viską reikėdavo pasidaryti patiems, o į filmavimo pabaigą pritrūkdavo išteklių. Tad tuo pat metu filmuotas serialas „Attila“ panaudojo „Nenugalimojo“ kūrybinės grupės naudotus kopūstus, į serialo filmavimo pabaigą, kai ėmė stigti pinigų, turguje buvo prekiaujama kankorėžiais ir varnalėšomis. Juk tuomečiuose mažuose TV ekranuose smulkmenos nesimatydavo.

„Nenugalimojo“ filmavimai pasibaigė, visi nubėgo į filmo „Attila“ filmavimo aikštelę ir nebuvo kam išrinkti kalvės. „Užėjau prieš kokius 6–7 metus, kalvė tebestovi, žiūriu pro langelį, kas viduje dedasi. Viena moteriškė išsikraustė, kita aprėkė, kad tai jos pastatas. Tokia techninė patalpa liko – arba garažas, arba didžiulis sandėliukas galėtų būti. O aš neišsiduodu, kad žinau pastatėlio istoriją“, – kalbėjo V. Tomaševičius.

Kokia tikimybė?

Maždaug 1996 metai, Vilniaus dailės akademija, bendrakursė išvažiavo į Vokietiją stažuotis porai mėnesių. V. Tomaševičius kaip seniūnas turėjo saugoti jos stipendiją. Bendrakursė grįžo anksčiau, nei planuota, o Vytautas buvo jos stipendiją pasiskolinęs ir išleidęs. „Apie 70 litų stipendijos būdavo, čia daug“, – prisimena menininkas.

Ir ką daryt, klausė savęs studentas. Tąsyk jis pirmą ir paskutinį sykį dalyvavo Kaziuko mugėje. Per porą vakarų pritapė teatrinių personažų atvaizdų paveikslų. Mugėje priėjo moteris ir iš karto nupirko paveikslėlį už visą užsiprašytą 70 litų sumą. Moteris pasakojo, kad per kiekvieną Kaziuko mugę nusiperka nesiderėdama vieną kūrinį ir taip paremia menininkus. „Neblogai tąsyk papirko – ir skolą grąžinau, ir pačiam liko. Bet mugė – ne mano žanras“, – pasakojo menininkas.

O kai nebūdavo filmuojami filmai, jaunas dailininkas prisidurdavo pinigų kurdamas dekoracijas reklamoms. Santariškėse reklamai buvo išnuomotas visas namas. Ten, beruošdamas dekoracijas filmavimui, jis išvydo pastatytą savo Kaziuko mugėje paslaptingajai moteriškei parduotą paveiksliuką.

Prisikalėdoję menininkai

Tiesa, detektyvinių istorijų galime rasti ir pačiuose V. Tomaševičiaus paveikslų siužetuose. Štai viename jų vienas „Menininkas audžia kailį būsimam Nacionalinės premijos laureatui per kalėdinį kultūrininkų pasisėdėjimą“. „Menininkai prisikalėdojo ir pradėjo konfliktuoti. Po daug metų nebevardini pavardžių, nes visi žinomi. Vienas iš menininkų pasikeitęs – anksčiau buvo linkęs pasitelkti kumščius“, – pasakoja menininkas.

Kova už pasirinkimo laisvę

Visos Tomaševičiaus šeimos pavardė dokumentuose buvo rašoma lietuviškai. Tačiau Vytautas, 16 metų norėdamas pasidaryti pasą, buvo verčiamas gauti pavardę Tomašewič, nes tėvas – lenkiškų šaknų. „Aš kaip ir nebe šeimos narys būčiau, ir save tiesiog identifikuoju lietuviu“, – teigė V. Tomaševičius. Jam buvo pasakyta – tegul visi likusieji šeimoje pasikeičia.

Kitą sykį Tomaševičius pasiekė patį viršininką ir išsireikalavo norimos pavardės formos. „Nepriklausomybės metais mama rado laikraštyje, kad tas pirmas darbuotojas buvo išspirtas dėl kyšių ėmimo“, – sako V. Tomaševičius.

V. Tomaševičius palaiko papildomo lapo pase idėją – kiti galbūt norėtų savo pavardę rašyti su raide „w“. Jo paveiksle „Aktualizuota Valaičio skulptūra, arba Pomirtinis paminklas raidei w“ vaizduojami Lazdynai ir ten esanti Teodoro Valaičio skulptūra „Vėtrungė“ (1973 m.). Šalia – įsivaizduojamas paminklas raidei „w“.

„Taip akcentuoju, kad skulptūrų be triukšmo neįmanoma pasistatyti. Plius senas skulptūras griauna, ar ir šiai sovietmečiu statytai skulptūrai iškyla grėsmė? Neonu pabrėžiu problemų ryškumą“, – sakė V. Tomaševičius.