Kultūra

2020.11.14 09:03

Ne Pergalės paminklas, bet beveik: Šiaulių magija niekur nedings – Rimantas Kmita suteikė jai nemarią formą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.11.14 09:03

Kol ką tik pasirodžiusį romaną „Remyga“ spėjo perskaityti tik pats Rimantas Kmita, na, ir redaktorė Rita Dikavičienė, autorius atskleidžia kūrinio radimosi aplinkybes. O jos, kaip norėtųsi rašančiajam ciklą „Kūrybos detektyvai“, daugeliu atžvilgių detektyvą primena. Rašytojui teko rinkti praėjusio laiko „įkalčius“, be to, ir pagrindinis romano herojus, užaugęs vaikų namuose ir grįžęs iš Afganistano, elgiasi kaip tyrėjas: ieško savo šaknų, tėvų.

Romanas – tvariausia forma

Smarkiai pagarsėjęs popromanu „Pietinia kronikas“, R. Kmita jau senokai svarstė parašyti dar vieną kūrinį apie Šiaulius ir sovietmečio pabaigos epochą.

„Galbūt jau ir personažą tada turėjau – milicininką, kuris po nepriklausomybės virsta policininku. Visai tinkama figūra pasakojimui apie to meto kasdienybę ir politiką“, – mano LRT.lt pašnekovas.

LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Kūrybos detektyvai“, kuriame autoriai pasakoja savo kūrinių nuotykius, prisimindami ir kriminalines dramas, ir laimingas istorijų pabaigas.


Šiaulių dramos teatras iš pradžių pasiūlė rašyti pjesę. Noras joje pavaizduoti fantastinį požeminį pasaulį ir žinia, kad inscenizacijos imsis režisierius Oskaras Koršunovas, suteikė daugiau drąsos, atrišo rankas.

„Kita vertus, supratau, kad į pjesę visko, ko noriu, nesudėsiu, epinio užmojo nebus. Be to, parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ patirtis atskleidė, kad po kelerių metų visos tavo pastangos nunyksta. Spektaklis lygiai taip pat – žmonės jį pasižiūrės ir viskas išsisklaidys...

Ne, pamaniau, romane pats sau būsiu ir aktorius, ir režisierius, kompozitorius ir muzikantas, valytojas ir rekvizitininkas. Norėjau, kad Šiauliams skirtas tekstas išliktų tvaresnėje, ilgaamžėje formoje“, – dalijasi mintimis naujo romano autorius.

Taip pat skaitykite

Daug kas neįprasta ir keista

Rašant „Remygą“ (išleido „Tyto alba“), faktų paieška, pasak autoriaus, buvo ypatinga, nes Šiauliams norėjęs sukurti daugiasluoksnį romaną. Gimtasis miestas nepaliauja jo stebinti, daug kas atrodo neįprasta ir keista: po žeme užkasta upė, Kryžių kalno legendos, branduolinių raketų galvučių saugykla...

„Siekiau Šiaulių miestą užfiksuoti vienu konkrečiu istorijos tarpsniu, kai vyksta Atgimimas, veikia Sąjūdis, skelbiama nepriklausomybė, matomi meno kūriniai ir patys įvairiausi personažai – nusikaltėliai, policininkai, inteligentai. Norėjau sukurti erdvę, kur viskas susiję ir vienas kita paaiškina. O tam reikėjo daug istorinių detalių“, – LRT.lt pasakoja „Remygos“ kūrėjas R. Kmita.

Tarkime, nemažai dėmesio skiria Šiaulių centrinėje aikštėje stovėjusiam Pergalės paminklui, kuris vaizdavo Raudonosios armijos karį. Aikštėje vyko mitingai, tad norėdamas juos tiksliai aprašyti ieškojęs nuotraukų, vaizdo archyvų, prisiminimų. Įdomios detalės, sako, padeda plėtoti romano veiksmą, net keičia jį.

„Tokio krapštymosi, ką iš kur sužinojau, citatų, išnašų, jei jas nuodugniai surašyčiau, būtų daugiau nei romano teksto“, – juokiasi knygos autorius.

Pavyzdžiui, aprašant policininko šūvį reikia žinoti, kokie ginklai tada buvo naudojami, ar pareigūnas ką nors privalėdavo sušukti partneriui prieš šaudamas. Ir kuria kalba – lietuvių ar rusų, nes juk pati nepriklausomybės aušra.

Kriugeris ir Alfredo vedinys

Romanas „Remyga“ prasideda vestuvėmis, tiksliau, trečia jų diena. Kieme rodomas videkas, išlikusieji ieško, kuo pataisyti savijautą. Kokį populiarų filmą galėjo žiūrėti anų dienų veikėjai? R. Kmita nusprendė, kad tai bus „Košmaras Guobų gatvėje“ su šiurpiuoju Fredžiu Kriugeriu, pasirodančiu nelaimėlių sapnuose.

Ir štai kokia istorija: vieną trečio plano veikėją, kuris nužudo policininką, romano autorius sumanė pavadinti Fridriku. Toks kriminalas iš tiesų buvo įvykęs Šiauliuose. Domėdamasis jo detalėmis rašytojas netikėtai atrado, kad tikrasis nusikaltėlis buvo vardu Alfredas.

„O Fridrikas, pasirodo, yra Alfredo vedinys. Tad Fredis, Fridrikas ir Alfredas romane savaime virto blogio ašimi. Iš anksto tokios neplanavau, bet taip susiklostė. Kai kada intuityvios gijos turi pagrindą“, – sako rašytojas.

Tad „Remygoje“ realybė nepastebimai virsta magiškuoju realizmu, o tai, kas atrodo neįtikima, pasirodo, paremta istoriniais šaltiniais ir dokumentais.

Autorius LRT.lt teigė fiksavęs dalykus, kurie anais laikais jam atrodė keisti. Romane yra ir dokumentinis, ir fantastinis požeminis pasaulis. Jame veikia minėtasis Fredis Kriugeris, Buratinas nuo Šiaulių taupomosios kasos sienos, Jautis ir Meška iš miesto herbo, Vaikiukas nuo motinystei skirto paminklo.

„Man norėjosi iš tikrų dalykų, dokumentinių detalių, faktų, įvykių sukurti ir fantastinę, neįtikimą erdvę, atskirą pasaulį“, – pasakoja R. Kmita.

Taip pat skaitykite

Grumtynės su chaosu

Romaną rašė skirtingų spalvų tušinukais ir rašaliniu parkeriu į sąsiuvinius storais viršeliais. Po kurio laiko atkreipė dėmesį, kad kai kurios vietos rankraščio lapuose išbluko. Iš pradžių nesuprato, kokio pobūdžio tai anomalija, bet atidžiau ėmęs stebėti savo elgesį priėjo išvadą, kad tekstą naikino ant sąsiuvinio statydamas karštos kavos ar arbatos puodelį.

Rašė ilgai, ketverius metus. Ranka taisė stilių, skambesį, kalbos dalykus, o pačią romano struktūrą sugrūdo į lenteles. Tam išmėgino įvairias rašymo programas, schemų, fiktyvių ar realių žemėlapių mobiliąsias programėles. Jos padėjo grumtis su chaosu, suvaldyti, sutvarkyti milžinišką medžiagą, besaikes paruošas.

„Tų programų susikaupė tiek, kad galiausiai turėjau susidaryti jų sąrašą. Ir kai supratau, kad niekada neperskaitysiu to, ką jose pasižymėjau, nusprendžiau romaną baigti, daugiau nebetyrinėti – gana. Baigti iš to, kas liko nusėdę galvoje“, – sako knygos autorius.