Kultūra

2020.11.06 21:20

Tylenis, kurio atvirumas girdėjosi muzikoje: Tuminas ir Kuprevičius prisimena Faustą Latėną

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.11.06 21:20

Uždaras, tylus, tačiau girdimas savo kurtoje melodingoje, emocingoje ir tiesiog puikioje muzikoje, – taip apie Faustą Latėną atsiliepia jo draugai ir kolegos režisierius Rimas Tuminas bei kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Jo požiūris į teatro muziką buvo išskirtinis, koks lieka ir jo kūrybinis palikimas.

Prisimenant penktadienį į paskutinę kelionę išlydėtą F. Latėną „Dienos temoje“ svečiuojasi R. Tuminas ir G. Kuprevičius.

– Pone Tuminai, jūs dar visai neseniai matėtės su velioniu ir planavote spektaklį. Kada paskutinį kartą jį matėte?

– Na, mes tiesiog išvykome į Maskvą, abu atidarėme Maskvoje sezoną ir po pusantro mėnesio grįžome mašina, nes kitu keliu nebuvo įmanoma. Gyvenome Maskvoje tą laikotarpį, čia grįžom – kiekvienas sau. Jis izoliavosi, jo šeima – taip pat. Ir štai atsitiko, kas atsitiko.

Dienos tema. Faustą Latėną prisiminę Kuprevičius ir Tuminas: tylenis, kurio tylėjime skambėjo muzika (su vertimu į gestų k.)

– Koks buvo jūsų paskutinis susitikimas?

– Liūdnokas. Kaip paprastai, kai žmonės kalba apie mirtį, kad viskas baigta, prasmės nėra, visada į tai reaguoji kaip? „Patylėk“, „nekalbėk“, „eik velniop“, „ne apie tai kalba“. Sakiau jam, kad visiems rašai, rašai muziką, o man nieko ir nepasiūlei, į tai jis atsakė – turiu, turiu. Jis man davė, grįžęs į Lietuvą pagalvojau, kad bus laiko, pasiklausysiu. Po jo mirties pradėjau klausyti naktimis, ką jis parašė, ko neparašė, apie eskizus, temas – trims valandoms.

– Kaip vadinasi spektaklis, kuriam dabar ruošėtės kartu?

– Tolstojaus „Karas ir taika“. Norėjome ir Goethe's „Faustą“, „Karą ir taiką“ (statyti – red. past.), kažkaip orientavomės į Lietuvą, kad būtų galima čia apie tai kalbėti ir daryti. Dabar tiesiog klausau jo pasiūlytų muzikų ir sukurtų eskizų.

– Pone Kuprevičiau, esate pirmas F. Latėno kompozicijos mokytojas, abu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėtės pas profesorių Eduardą Balsį. Koks kompozitorius buvo F. Latėnas?

– Labai imlus. Jeigu pasižiūrėsime senus kadrus iš Roberto Verbos trumpo dokumentinio filmuko „Maestro jaunesnysis“, ten yra užfiksuota mano kompozicijos pamoka, kurioje prie fortepijono sėdi F. Latėnas ir jam aš aiškinu kompozicijos paslaptis, viešai, žinoma. Jis visuomet ateidavo labai susikaupęs, imlus ir uždaras. Jo atvirumas labiausiai girdėjosi muzikoje, kuri turi labai plačią skalę. Kažkuriame pokalbyje jau sakiau, kad netgi neįkandamą mūsų muzikologams, kurie šiek tiek sutrinka klausydami tokios muzikos, kokią kūrė F. Latėnas. Tie pradai joje – dekoratyviškumo, gerąja prasme, arba iliustratyvumo, kameriškumo, tokios uždaros muzikos, lyg be durų ir be langų, tačiau visą laiką atviros ir matomos – kritikus išmeta iš balno. Dėl to, kad, iš vienos pusės, tai lyg ir labai populiari, pjacoliška muzika, kaip Gerulaitis sako, visada ta pati, tik kitokia, kaip, pavyzdžiui, Vivaldi. Bet jo muzika, man atrodo, turi labai didelę ateitį, nes ji labai žmogiška, melodinga, jautri ir emocionali, kas šiuo metu netgi kai kada draudžiama – sakoma, kad emocijos yra pasileidimas, romantizmas, blogai.

– Kai kurie kritikai yra sukritikavę F. Latėno ankstyvosios kūrybos muziką ir nebuvo jo labai įvertinę, ar tiesa? Jam reikėjo užsitarnauti pripažinimą, o jį vėliau rodė gautų premijų gausa.

– Tai normalu. Nes F. Latėnas mūsų ir ne tik mūsų muzikoje yra įvykis, o kiekvienas įvykis turi įvairių vertinimų. Ir kuo tu ryškesnis, tuo ryškesnė ir kritika, tuo ryškesnis pritarimas arba neigimas. Aš ir pats patyręs visokių vertinimų. Bet tai, man atrodo, F. Latėną tik puošia ir išskiria. Jo požiūris į teatro muziką kai kada yra žymiai svarbesnis negu grynųjų kompozitorių požiūris į festivalinę muziką, kuri skamba tik vieną kartą ir labai siauram snobų rateliui, kuris dažnai nelabai ką ir girdi. Fausto išėjimas yra grynai kūno išėjimas, o muzikine prasme, man atrodo, jis stos į lietuvių kompozitorių įvairių rūšių medžių alėją labai tvirtomis šaknimis.

– Pone Kuprevičiau, ar įmanoma išmokti rašyti muziką teatrui? Jūs buvote jo muzikos kompozicijos mokytojas, štai ponas Tuminas buvo tos muzikos naudotojas, bet ar įmanoma to išmokti?

– Aš manau, muzikos teatrui išmoksti bendradarbiaudamas su puikiais režisieriais, ir šiuo atveju Faustui nepaprastai pasisekė – jis bendravo su labai ryškiais, labai reikliais ir kartu labai kūrybiškais ir atvirais režisieriais. Man irgi pasisekė, negaliu skųstis. Jie mokė ir moko mus girdėti teatrą, būti dalimi. Eduardas Balsys man – tikriausiai ir Faustui – sakė, kad teatro muzika turi būti tokia, kad kai tu esi spektaklyje, jos tu negirdi, tačiau ją išėmus jos stigs. Tą formulę, man atrodo, Faustas labai sėkmingai naudojo. Taip pat ir Vidmantas Bartulis, deja, jau palikęs mus. Puikus teatro, muzikos kompozitorius, meistras.

– Pone Tuminai, ar jau galvojate, kas pakeis F. Latėną jūsų spektakliuose? Labai gražiai apibūdino Vilniaus mažasis teatras, pacituosiu: „Tapo spengiančiai tylu režisieriaus Rimo Tumino ir scenografo Adomo Jacovskio kurtame scenos pasaulyje.“

– Dabar sunku pasakyti, bet mintis tik viena, kad visa tai, ką jis sukūrė – fragmentus, muzikinius eskizus, – panaudosiu visą jį. Naujame spektaklyje paskirsiu muzikinę dalį ar dramos dalį jo atminčiai. Nežinau, dabar sunku. Bet aš jį surinksiu visą, pasistengsiu įkūnyti scenoje visą jį – kurį žinojau ir nežinojau. Bet liks jis scenos meistras, maestro. Kaip tik šį vakarą Maskvoje rodomas spektaklis „Dėdė Vania“, jis bus skirtas jam atminti.

– Jūs artimai bičiuliavotės su F. Latėnu. Muzikologai sako, kad kompozitorius buvo mažakalbis, labiau klausydavosi, ką sako kiti, pats mažai šnekėdavo. Kokia asmenybė tai buvo?

– Tylenis, aišku, paslaptingas, įnoringas. Ir tame tylėjime jis buvo žavus, tylėjime skambėjo jo muzika. Ir aš tylėjau, nors esu plepys, bet aš jį girdėdavau, jis – mane. Ištardavom vieną kitą sakinį apie medžiagą, apie literatūrą, apie epochą, po to vėl tylėdavom. O po to jis atnešdavo krūvą diskų, pasiūlymų. Pykdavom – kaipgi aš atrinksiu? Tu nors keturis penkis kūrinius palik, aš jais ir vadovausiuosi. O jis apie šimtą atneša, sunkiai susigaudydavau. Bet atrinkdavau, kas miela, kas ypatinga, kas man reikalinga.

Tarp kitko, kai pradėjau dėstyti konservatorijoje, jis jau buvo baigęs, jis sakė: jeigu rinksi režisūros kursą, aš stosiu. Jis norėjo būti režisieriumi ir, manau, būtų buvęs talentingu, didžiu režisieriumi. Pajuokavom, bet didžiu teatro kūrėju kaip kompozitorius jis tapo, Mažojo teatro ir kitų. Didis, gražus žmogus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt