Kultūra

2020.11.07 17:54

Knygos apie bjaurius jausmus autorius: kraštutinės dešinės atstovai atrodė juokingi, bet vis labiau kelia pasišlykštėjimą

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.11.07 17:54

Neseniai sociologas Artūras Tereškinas ir menininkas Adomas Danusevičius išleido knygą „Bjaurūs jausmai: esė ir piešiniai“. Knygos anotacijoje klausiama: „Kaip viešumoje dalijamės bjauriais jausmais – gėda, neviltimi, liūdesiu, melancholija, pykčiu, pagieža, neapykanta?“

„Kaip jie įsiskverbia į mūsų odą ir kaip su jais susitvarkome? Ką reiškia patirti skirtingus jausmus tikintis, kad jų keliamas triukšmas padės išgirsti mūsų gyvenimus?“ – rašoma anotacijoje.

Kalbamės su vienu knygos autorių A. Tereškinu.


– Ar jūsų knygą „Bjaurūs jausmai: esė ir piešiniai“ galima vadinti socialinės kritikos knyga? Kuo ji unikali?

– Be abejo, tai socialinės ir kultūrinės kritikos knyga, kokios dar nėra buvę Lietuvoje. Knyga sudaryta iš trumpų mano esė ir A. Danusevičiaus piešinių. Kuo „Bjaurūs jausmai“ ypatingi? Pirmiausia knygoje mėginama ne tik atsakyti į klausimą, kokie jausmai mus verčia jaustis blogai, bet ir išsiaiškinti, kokiomis emocijoms galima pasinaudoti kuriant tarpusavio santykius, solidarumo judėjimus, galiausiai keičiant gyvenamąją aplinką.

„Bjauriuose jausmuose“ nemažai kalbama apie politiką, analizuojami emocingi politikų ir visuomenės veikėjų pareiškimai. Unikali ir viena iš svarbių knygos prielaidų, kad jausmai ir emocijos yra esminiai politiniam gyvenimui. Šito mūsų politologai beveik nepastebi, todėl lietuviško politinio gyvenimo analizės gana paviršutiniškos. Emocijų svarba politiniame gyvenime nereiškia, kad jos užgožia protą ar trukdo derybų procesams.

Tai paprasčiausiai reiškia, kad emocijos dalyvauja politiniuose procesuose: pavyzdžiui, politikai išmaniai manipuliuoja mūsų jausmais, įdarbina skirtingus jausmus – neviltį, baimę ar pyktį – savo tikslams. Nesunku priversti bijantį, viltį praradusį ir įniršusį žmogų dalyvauti destruktyviuose veiksmuose griaunant demokratines institucijas ar žeminant pažeidžiamiausias socialines grupes. Galiausiai knyga unikali vizualiniu požiūriu: originalūs menininko A. Danusevičiaus piešiniai kalbasi su mano esė ir suteikia joms savitą atspalvį.

– Knygos anotacijoje taip pat rašote, kad joje pateikiama emocinės viešojo gyvenimo ekonomikos analizė. Kaip tai galima paaiškinti paprastais žodžiais?

– Magiški žodžiai „emocinė ekonomika“ nėra jau tokie sudėtingi. Jie susiję apskritai su tuo, kaip suvokiame emociją arba jausmą (tiesa, aš šiuos žodžius dažnai vartoju kaip sinonimus). Mano nuomone, emocijos yra socialinės prekės, kurios cirkuliuoja panašiai kaip pinigai ar vartojimo daiktai. Jomis galima manipuliuoti ir jas ignoruoti, pirkti ir parduoti. Cirkuliuojantys jausmai gali mus vienyti arba atskirti. Pagalvokime, kokios galingos gali būti pykčio, nostalgijos, meilės, baimės, nuobodulio, frustracijos, gėdos ir vilties emocijos.

Apie emocijų ekonomiką galima kalbėti ir dėl to, kad ne vienas mokslininkas laiko emocijas ekonominiu ištekliu. Pavyzdžiui, 20 amžiaus pradžioje šitaip manė net Sigmundas Freudas. Tiesa, jis kalbėjo apie emocijas kaip vidurinės klasės ekonominį išteklį. S. Freudas pastebėjo, kad egzistuoja ryšys tarp emocijų ir socialinės padėties ar klasės. Jo nuomone, klasė veikia emocijų raišką, todėl emocijos gali būti ir socialinio mobilumo įrankis. Pavyzdžiui, jei sugebi kontroliuoti emocijas taip, kaip tai daro vidurinė klasė, turi išlavintą emocinį intelektą, kuris tau padeda susikurti respektabilią tapatybę ir išsiskirti iš kitų. Vadinasi, emocijos – savotiškas kapitalas, kuriuo gali pasinaudoti siekdamas karjeros ar kitų tikslų.

– Kodėl teigiate, kad emocijos arba jausmai laikomi ir valstybės institucijų galios įrankiu?

– Valstybių ir visuomenių gyvenimas neatskiriamas nuo emocijų. Dar 17 amžiuje anglų politikos teoretikas Thomas Hobbesas teigė, kad valstybės užduotis yra išnaikinti baimės ir nepasitikėjimo jausmus tarp piliečių, nes šie jausmai gali baigtis smurtu ir prievarta. Dabar kaip tik kai kurios valstybės institucijos, ar tai būtų Seimas, ar Vyriausybė, skatina bjaurius jausmus naudodamiesi šūkiu „Skaldyk ir valdyk“. Viskas priklauso nuo to, kokiomis emocijomis manipuliuojama, nes tokie jausmai kaip pagieža, pyktis ir baimė politiškai yra labai galingi ir gali skaldyti visuomenes, tarnauti galingųjų interesams.

Tai rodo ir pastarųjų metų politiniai įvykiai, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo pergalė ar visiems žinoma sėkminga „Brexito“ kampanija, išnaudojusi žmonių nepasitenkinimą ir patiklumą. Nesąžiningi politikai lengva ranka išnaudoja mūsų jausmus ir emocijas įtikindami tikėti tais dalykais, į kuriuos turėtume žiūrėti kritiškai. Prie jausminių manipuliacijų labai prisideda socialinių tinklų, perpildytų melo, sąmokslo teorijų, neapykantos bei panikos, gausa.

– „Bjauriuose jausmuose“ dažnai cituojate radikalios dešinės atstovus. Kodėl? Kaip vadovaudamasis savo emocinės viešojo gyvenimo ekonomikos analize paaiškintumėte kraštutinės dešinės iškilimą?

– Kraštutinės dešinės atstovai iš pradžių man atrodė juokingi, bet kuo toliau, tuo labiau jų demagogija, melas, patyčių ir neapykantos skatinimas ėmė kelti pasišlykštėjimą ir pasibjaurėjimą. Kai pamatau kalbantį kokį nors „Nacionalinio susivienijimo“ ar „Propatrios“ narį, man tiesiog fiziškai norisi vemti. Juos pavadinčiau nusimušusio moralinio kompaso žmonėmis, kurie be jokių skrupulų platina labai bjaurias emocijas, tokias kaip nepakanta, žiaurumas, pagieža, baimė, panika. Jie nuolat apsimeta aukomis aiškindami, kad visi juos puola, kad jiems neleidžiama kalbėti, kad yra lyčių lygybės politikos, feminizmo, LGBT žmonių, Europos Sąjungos engiamos aukos.

Šių kraštutinių dešiniųjų jėgų santykinę sėkmę galima aiškinti ir globalios kraštutinės dešinės sustiprėjimu, ypač 2016 metais D. Trumpui tapus prezidentu. Jis tarsi aktyvavo šias ultranacionalistines jėgas, kurioms stiprios rankos kultas labai svarbus. Ėmė kilti lietuvių galvos, kurios anksčiau buvo nuleistos (tai nuoroda į vienos kraštutinės dešinės partijos šūkį) ir kurios neva galėtų paversti Lietuvą didžia (panašiai kaip D. Trumpo šūkyje „Make America great again“).

Kai kurie mokslininkai mano, kad kraštutinė dešinė ir apskritai konservatoriai sėkmės sulaukia dėl to, kad puikiai sugeba išnaudoti piliečių baimes, nusivylimą ir pyktį. Tai jie daro kurdami moralinę paniką, pavyzdžiui, ima bauginti žmones, kad bus atimti vaikai, socialinės lyties baubu, tradicinės šeimos suirimu ir panašiais dalykais, kurie nieko bendro su tikrove neturi. Žmonės pasiduoda tokiai moralinei panikai dėl savo neišsilavinimo, ypač emocinio. Daugelio iš mūsų emocinis intelektas tikrai žemo lygmens, todėl kraštutinei dešinei lengva mus suvilioti.

Paskutinis dalykas, kuris padeda kraštutinei dešinei pasiekti santykinę sėkmę, yra visuomenėse vis didėjanti socialinė nelygybė ir atskirtis. Vargstantys ir kenčiantys žmonės ieško politinių jėgų, kurios žada normalų gyvenimą, nes tikima, kad prie jo prisilietus visos nuoskaudos ir skriaudos turėtų išnykti kaip dūmai vėjyje.

– Knygoje nemažai rašoma ir apie tai, kokias politines strategijas ir emocijas savo tikslams išnaudojo 2016–2020 metais valdantys politikai.

– Knygoje ironiškai rašau, kad 2016–2020 metų valdančiųjų politikai buvo būdinga tai, kad jie „mylėjo moteris“, bet rinkdamiesi ministrus svarbiausiu kriterijumi laikė „profesionalumą“, todėl ministrų kabinete moterų arba nebuvo, arba viena buvo pasirinkta tik dėl vaizdo. Mano nuomone, svarbiausia jų politine strategija būtų galima vadinti bauginimą. Juo buvo siekiama drausti, riboti, bausti, nutildyti, persekioti. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta kraštutinė nepasitikėjimo tarp valdžios ir piliečių atmosfera.

Sąmoningai kuriamas valstybės bauginimo aparatas buvo skirtas palaikyti baimės kultūrai, kuri yra parankus kontrolės mechanizmas. Pagrindinis šio bauginimo aparato bruožas – nenuspėjamumas. Nežinojome, nei kas mus seka, nei kada mūsų klausosi, nei kokios prievartos priemonės bus panaudotos prieš mus, kai nusikalsime. Kas mums beliko – tik slėptis, persirenginėti, prasimanyti vis naujų apsimetinėjimo žaidimų. Spėjome įsitikinti, kad valdžios sprendimai, ar tai būtų mokesčių reforma, ar embrionų apsauga, ar miestelių bibliotekų finansavimas, yra visiškai nenuspėjami. Šis nenuspėjamo pojūtis kelia dar stipresnius nesaugumo ir nepasitikėjimo kitais jausmus.

– Kaip matyti iš jūsų knygos, gyvename nuolatinėje bjaurių emocijų apsuptyje. Kokiu būdu žmonės gali išnaudoti arba įdarbinti šias emocijas?

– Knygoje rašau, kad reikia kaupti bjaurių jausmų archyvą, ypač jei jis susijęs su socialine nelygybe, išnaudojimu ir nuolat patiriama skriauda. Neigiamos emocijos gali kurti naujus sambūrius, judėjimus, subkultūras. Žinoma, tai ne visada įgyvendinama. Bet yra nemažai istorinių pavyzdžių, kaip žmonės sugeba pasinaudoti neigiamomis emocijomis.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti LGBT žmonių patiriami pažeminimo, nuvertinimo ir gėdinimo jausmai. Pasaulyje šie jausmai buvo labai sėkmingai panaudoti pilietiniam judėjimui už savo teises. Socialinis šių žmonių paniekinimas ir atstūmimas prisidėjo prie labai kūrybingų kultūrinių grupių ir subkultūrų klestėjimo. Galima sakyti, kad šių žmonių bendrai patiriama panieka, gėda ir įžeidinėjimai juos subūrė. Ir tokių pavyzdžių yra tikrai ne vienas.

– Gal dėl šios priežasties rašote, kad „ši knyga – mūsų pagarbos tiems, kurie kasdien atkakliai, išradingai, kūrybingai priešinasi vyraujančios kultūros, nuolat pasiruošusios pažeminti, represuoti ir prievartauti, sužeisti juos, galiai“? Kokius žmones turite omenyje?

– Turiu galvoje tuos žmones, kurie nuolat patiria patyčias ir įžeidinėjimus. Tuos, kurie žeminami ir vadinami tokiais vardais, kaip „ištižėliai“, „išlaikytiniai“, „lūzeriai“, „pašalpiniai“, „iškrypėliai“. Tai žmonės, gyvenantys visuomenės paraštėse. Tačiau tarp jų yra daug kūrybingų asmenų, kurie, plūduriuodami gyvenimo paviršiuje ir stengdamiesi nenuskęsti, vos suduria galą su galu.

Veikiausiai ir save iš dalies galėčiau prie jų priskirti, nes per ilgą gyvenimą teko patirti daug patyčių ir įžeidimų. Prisimindamas visus šiuos žmones (kaip sociologui teko su daug tokių žmonių bendrauti) stebiuosi jų gebėjimu išgyventi ir jų neišsenkančiu kūrybingumu.

– „Bjauriuose jausmuose“ vartojate depresyvaus realisto sąvoką ir teigiate, kad pats toks esąs. Kodėl save šitaip apibūdinate?

– Depresyvus realizmas – psichoanalitinis terminas. Optimistai, pavyzdžiui, dažnai save idealizuoja, mano esą geresni ir gražesni, nei iš tikrųjų yra. Šis savęs pervertinimas yra užkrečiamas. O depresyvūs realistai gerokai blaiviau vertina save ir tikrovę. Nors jų realizmo jausmas nėra tragiškas (jie nėra visiški pesimistai), jie pastebi purvinas ir negražias tikrovės puses ir jos užkaborius. Tai reiškia, kad kaip depresyvus realistas aš matau, kiek daug bjaurių jausmų aplinkui, kaip jie veikia, ką jie reiškia.

Taip pat suvokiu, kad daug gero gyvenimo fantazijų, kurias mes puoselėjame, yra bergždžios ir sunkiai įgyvendinamos. Todėl kaip depresyvus realistas dažnai savęs klausiu, kodėl žmonės išlieka optimistais net ir tada, kai tam optimizmui nėra pagrindo. Kodėl prisirišame prie gyvenimo be jokių garantijų? Depresyvūs realistai skiriasi nuo optimistų tuo, kad, užuot puoselėję šias fantazijas, mėgina įsivaizduoti skirtingus ar alternatyvius gyvenimo scenarijus. Mėginti juos įgyvendinti sunku, bet verta.

– Vienoje iš knygos esė rašote, kad vis dar ieškote savo Lietuvos versijos. Kiek esate pasistūmėjęs šiose paieškose?

– Juokaudamas galėčiau pasakyti, kad esu aklavietėje. Šiuo požiūriu tikriausiai nesiskiriu nuo nemažos dalies žmonių, nežinančių, kuria linkme judėti, kur ir kaip žingsniuoti. Ieškau Lietuvos, kurioje solidarumas ir empatija nugalėtų neapykantą ir demagogiją. Kur rūpinimasis kitais būtų svarbesnis už begalinį egoizmą ir pasipūtimą.

Lietuvos, kurioje turtingieji negalėtų įkalinti žmonių fiziniuose ar dvasiniuose getuose, kurioje galingieji negalėtų drausti, varžyti, žeminti. Lietuvos, kurioje įniršę radikalūs dešinieji negalėtų klijuoti žeminančių etikečių mums ant nugarų ir klykauti, kad neapykanta – jų prigimtinė teisė. Panašiai kaip amerikiečių atlikėja Lana Del Rey dainoje „Ieškant Amerikos“ (angl. „Looking for America“), galiu pakartoti, kad vis dar turiu svajonę apie tokią Lietuvą.

– Ačiū už pokalbį.

Pokalbis su sociologu Artūru Tereškinu skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt