Kultūra

2020.11.04 15:56

Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos patirtis: ar įmanoma iš to gyventi?

Tomas Dirgėla, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.11.04 15:56

Bibliotekininkė po susitikimo su skaitytojais gurkšnodama kavą paklausia: „Tai ar įmanoma iš to bent kiek gyventi?” Pasigirsta klausimas iš ranką pakėlusio vaiko mokyklos aktų salėje: „Tomai Dirgėla, o kiek jūs turite susimokėti, kad jūsų knygą išleistų?” Prieš keletą metų užsiminęs, kad ketinu būti tik vaikų rašytoju, išgirsdavau patarimų: „Dar gerai pagalvok ir pasilik prie normalaus darbo.”

Rašytojo Tomo Dirgėlos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Tiesa, kadangi šis tekstas yra apie gyvenimą iš rašytojo duonos ir mano asmeninį pavyzdį, turiu paminėti, kad dar kuriu radijo laidą vaikams. Tačiau kartu patikslinsiu, jog tai darau tikrai ne dėl to, kad negalėčiau gyventi iš savo kaip vaikų rašytojo darbo, – tiesiog negalėjau praleisti progos išbandyti save prie radijo mikrofono, o paskui – taip jau nutinka – nuo tiesioginio eterio jaudulio ir įdomių pašnekovų tampi tiesiog priklausomas!

Netrukus sueis lygiai 4 metai, kai vieną rytą nubudau su plačiausia šypsena, kokios puošia dantų pastą reklamuojančius veidus, bet kartu ir kiek neramus – ar aš, vos metukų vaiko tėtis, vienintelis išlaikantis šeimą, pasielgiau tikrai protingai išeidamas iš „normalaus“ darbo?

Bet gautas honoraras už mano vieną pirmųjų knygų ir leidyklos noras bendradarbiauti toliau buvo nuteikęs lyg ir pozityviai. Knygų po truputį ėmė daugėti, kol po penktos ar šeštos atradau savo rašymo tempą ir nuo tada knygai parašyti man reikia 2–4 savaičių, per dieną skiriant po keletą valandų. Padažnėjo ir kvietimai atvykti pas skaitytojus į mokyklas, bibliotekas ar užsienio lietuvių bendruomenes, tad kuo toliau, tuo labiau ėmiau džiaugtis tokiu pasirinkimu.

Ir štai 4 metai man tai nebe laisvalaiko pomėgis ar prisėdimai prie klaviatūros turint laisvą minutę, o darbas nelaukiant nei įkvėpimo, nei mūzų (su visa pagarba joms). Dar ir šiandien kartais vyrauja nuomonė, jog menininkas yra sotus savo kūryba arba – rašytojo atveju – turėtų džiaugtis, kad kas nors apskritai išleidžia jo knygą, ir mažiau murmėti. O ką bekalbėti apie vaikų rašytoją, juk kurti vaikams yra šventų švenčiausia misija ir, jeigu ją atliekantis žmogus ima galvoti ir apie finansinę pusę, tai jis jau nebe rašytojas, o gal net kažin koks verslininkas!

Šiandien situacija smarkiai keičiasi, bent jau kalbant apie vaikų literatūros lauką. Numetę tą darbo su vaikais ir darbo vaikams tyrumo skraistę, gauname paprastą ir tarsi savaime suprantamą dalyką: jei kas nors teikia paslaugą, tai visai normalu už tai gauti ir atlygį. Beje, kad kurti vaikams yra tikrai svarbi, gal net šventa misija, sakiau be jokios ironijos.

Tad kas gi tie finansiniai šaltiniai, beveik 4 metus leidžiantys man džiaugtis galimybe dirbti svajonių darbą, ir ar tikrai piniginė pusė yra liūdnoji rašytojo – šiuo atveju vaikų – darbo dalis?

Pradėsiu nuo honorarų už parašytas knygas. Leidyklai nusiuntęs naujos knygos rankraštį, galiu bent porą mėnesių negalvoti, ką gi čia dabar daryti, kad būtų už ką aprengti savo didelę šeimą, įpilti degalų į automobilį ir nupirkti dažų koridoriaus sienoms. Per metus parašau 3–5 knygas, tad jau vien iš to kaip rašytojas galiu gyventi gana ramiai, jeigu kalbame apie finansinę pusę. O kur dar procentai už pakartotus tiražus!

Tačiau situacijų būna įvairių – be mano minėtos, kai kas už rankraštį negauna nieko, kai kas laukia procentų nuo pardavimo, o kai ką pasiekia gana simbolinis atlygis. Ar aš sakau, kad šie variantai yra blogi? Jeigu autoriaus siekis nėra iš savo kūrybos gyventi, tai tikrai ne – juk kiekvienas renkasi pats.

Dabar sėskime į mano opelį ir nuvažiuokime susitikti su skaitytojais. Kai juos lankydavau su pirmomis knygomis, bėgant laikui kilo klausimas – palauk palauk, ar ne per ilgai tai darau tik iš idėjos? Pradžioje sulaukdavau įvairių reakcijų – „bet juk važiuojate pas vaikus, juk galite atsivežti parduoti savo knygelių ir kelionė jums atsipirks“. Taip, tai vaikai, bet ar mokytojai, vaikų bibliotekininkai, pediatrai arba žaislų parduotuvės kasininkai taip pat dirba už dyką?

O dėl knygų pardavinėjimo, kuris atpirktų kelionės išlaidas, turiu nuostatą, kad pas vaikus vykstu ne prekiauti ir tam yra knygynai, interneto parduotuvės ar didieji prekybos centrai. Bet ir vėl – nematau čia nieko blogo, kai į renginius parduoti savo knygų vežasi mano kolegos, šitaip nušaunantys du zuikius: ir finansinį, ir savo knygų skaitytojų rato padidinimo zuikį.

Be galo džiaugiuosi, kad per tuos kelerius metus honorarai už vaikų rašytojų ir iliustruotojų atvykimą tapo savaime suprantami dalykai tiems, kurie rašo ar skambina vaikų knygų autoriams kviesdami atvykti, o ir patys knygų kūrėjai jau drąsiai siūlo savo sąlygas to visai nesigėdydami. Žinoma, susitikimai su vaikais pirmiausia yra galimybė matyti ir girdėti savo skaitytoją čia ir dabar, akis į akį susitikti su tais, kuriems rašai.

Tad, jei esi įdomus vaikams ir turi ką pasakyti, per mėnesį į mokyklas, bibliotekas ar užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenes gali būti kviečiamas ir 3–4, ir 12 ar 20 kartų. Jei grįžtume prie mano pavyzdžio, per mėnesį mano kelionių pas skaitytojus skaičiai svyruoja nuo 4 iki keliolikos, o retais atvejais siekia ir kokius 20.

Per beveik 4 metus mano honorarai ūgtelėjo, ir šiandien mano ir šeimos pragyvenimui per mėnesį tokių išvykų užtenka nedaug, tai kartais leidžia padaryti ir vieną kitą išimtį: sėdus automobilin į kitą šalies galą nuvykti tiesiog už ačiū ar savo įprastą honorarą kartais tiesiog šiek tiek susimažinti. Arba – kaip dariau pavasarinio karantino metu – padovanoti beveik šimtą virtualių susitikimų klasėms.

O kur dar Kultūros ministerijos įsteigta Kultūros paso programa, kuria naudojasi dalis mano kolegų, ar Lietuvoje jau tradicija tampantys vaikų literatūros festivaliai, kurių organizatoriai taip pat vertina autorių skiriamą laiką. Ir, žinoma, Lietuvos kultūros institutas, paremiantis vaikų knygų kūrėjų išvykas į tarptautinius festivalius ar rezidencijas, kurių vienoje teko dalyvauti ir man.

Tad sudėjęs per metus parašytų knygų honorarus ir susitikimus su skaitytojais iš vaikų rašytojo darbo galiu ne pragyventi, ne išgyventi, o tiesiog gyventi.

Bet… Ne, po šio „bet“ nepaneigsiu savo anksčiau išsakytų pavyzdžių, bet patikslinsiu – vaikų rašytojo finansinės įplaukos ties tuo nesibaigia! Štai Lietuvos kultūros taryba remia knygų autorius, tarp jų ir vaikų, asmeninėmis stipendijomis knygai sukurti. Tokia stipendija gali būti paskiriama ir vienam, ir net keliolikai mėnesių. Pats tokią stipendiją esu gavęs porą sykių. Ir tai dar ne viskas – kiekvieną kartą, kai jūs pasiimate mano ar kito autoriaus knygą iš bibliotekos, jam kaupiasi centai, jie sykį per metus suskaičiuojami ir atsiduria autoriaus banko sąskaitoje, ir vien iš to galima gyventi gerus porą mėnesių ar net ilgiau.

Tęskime – dar paminėsiu knygų teisių pardavimą užsienio leidykloms. Štai mano knygas leidžianti leidykla knygų vertimo teises yra atidavusi man, tad honoraru belieka pasidalyti su savo agentu ir iliustracijų autoriumi. O kur dar įvairiausios premijos, apdovanojimai ir konkursai, kurie taip pat neapsiriboja vien garbe autoriui būti įvertintam ar gauti gražiai įrėmintą diplomą!

Ar šiuo tekstu norėjau pasigirti? Ne – tik norėjau paneigti mitą, kad rašytojas iš savo darbo Lietuvoje pragyventi negali. Tiesa, suaugusiųjų literatūroje, tikiu, veikia visai kiti dėsniai, kalbant jau vien apie susitikimus su skaitytojais. Bet jei sugebi per dvi minutes užmegzti ryšį su 120 pradinukų mokyklos aktų salėje ar su kiek mažiau – bibliotekos skaitykloje; jei sugebi visą valandą ar net ilgiau išlaikyti jų dėmesį; jei gali padaryti tokį įspūdį, kad kitą dieną tau rašys dėkingi skaityti pradėjusių vaikų tėvai; ir jei per metus, nelaukdamas mūzų pasirodymo gali parašyti bent keletą knygų šiuolaikiniam vaikui, tada bent jau man rašytojo darbą galima laikyti savo pragyvenimo šaltiniu.

O kaip šie reikalai atrodo kitur? Paklausiau to poros savo bičiulių, knygų vaikams kūrėjų iš Latvijos ir Islandijos. Štai mūsų broliškoje šalyje knygas vaikams kurianti Rūta sako, kad pažvelgus 10 metų atgal Latvijoje buvo vyresnės kartos vaikų rašytojų, gyvenančių iš savo darbo. Ir kai kurie jaunesni vaikų rašytojai save galėtų vadinti profesionalais, tačiau su rašytojo darbu susijusios pajamos jiems yra tik papildomos. Koją tam kiša ir gana nedidelė Latvijos vaikų knygų rinka. Bet, kaip sako Rūta, būti profesionaliu vaikų rašytoju Latvijoje yra įmanoma, tik reikia to labai norėti, stengtis ir rašyti daug.

Islandijoje gyvenantis vaikų rašytojas Evaras pirmiausia pamini faktą, kurį turbūt esate girdėję ne sykį, – Islandijoje rašytojų yra nemažai. Daug. Gerai, jų yra labai daug! Dėl to, pasak Evaro, jo šalyje kasmet išleidžiama daugybė vietos rašytojų sukurtų naujų knygų vaikams. Didžioji dalis šių autorių turi daugiau nei vieną darbą, kad galėtų būti finansiškai ramūs. Bet Evaras patikslina – jo šalyje yra ir tokių vaikų knygų kūrėjų, kuriems tai vienintelis darbas, ir, paantrindamas man, priduria – tikras svajonių darbas!

Rašytojo Tomo Dirgėlos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“: