Kultūra

2020.10.31 23:00

Aušra Černauskienė. Šiaulių perlai: valgykla nr. 17 ir sandėlis nr. 7

Aušra Černiauskienė2020.10.31 23:00

Pastaruoju metu geriausios architektūros prizus pasaulyje šluoja kūrybingi istorinių pastatų perdirbimai. Deja, bet už Vilniaus ar Kauno ribų nemažai išskirtinių sovietmečio architektūros objektų šiandien yra primiršti.

Pavyzdžiui, vieną reikšmingiausių Europoje Mieso van der Rohe`s premiją 2019 m. laimėjo 530 socialinių būstų komplekso „Grand Parc Bordeaux“ atnaujinimo projektas Bordo mieste (architektai Anne Lacaton, Jean Philippe Vassal, Frédéric Druot, Christophe Hutin).

Arba 12-asis Pasaulio architektūros festivalis (WAF) geriausio 2019 m. pastato apdovanojimą skyrė buvusiame Tilburgo (Olandija) lokomotyvų angare įsikūrusiai viešajai bibliotekai „LocHal“, kuri tapo vietos visuomeninio gyvenimo centru (architektai Civic Architects, Braaksma & Roos Architectenbureau ir Inside Outside/Petra Blaisse).

Pirmu atveju, išlaikant pirminę pastato funkciją, buvo jautriai atnaujinta pastato išorė ir pagerinta gyvenamosios aplinkos kokybė, įrengiant padidintas lodžijas. Tuo tarpu bibliotekos atveju buvo radikaliai ir kūrybingai permąstyta pastato funkcija, buvusiame sandėlyje įrengiant kultūros centrą.

Sėkmingi pastatų atnaujinimai rodo, kad praeitis vis dažniau tampa inspiracija kokybiškoms ateities transformacijoms, atliepiančioms aktualius socialinius ir ekonominius poslinkius bei tvarios plėtros klausimus. Tai savaime kviečia permąstyti ir primirštų ar deramai neįvertintų architektūrinių objektų ateities perspektyvas Lietuvoje.

Juk praeitame šimtmetyje realizuotų architektūros kūrinių, kurie potencialiai galėtų tapti kokybiškais ir kūrybingais esamų pastatų perdirbimais, turime ne vieną. Deja, bet už Vilniaus ar Kauno ribų nemažai išskirtinių sovietmečio architektūros objektų šiandien yra primiršti.

Siūlau nekartoti visiems gerai žinomų pavyzdžių ir vietoj to pasižvalgyti mano gimtuosiuose Šiauliuose. Tai vieta, kuri sovietmečiu buvo formuojama kaip pramonės miestas: čia veiklą pradėjo dviračių ir variklių gamykla „Vairas“, trikotažo fabrikas „Verpstas“, elektronikos – „Nuklonas“, na ir, žinoma, miestą garsinusi televizorių gamykla „Tauras“. Pastaroji gamino ne tik televizorius, bet ir studijinę aparatūrą bei kilnojamąsias televizijos stotis, o pati gamykla buvo pakankamai stipri, kad galėtų investuoti ir į architektūrą – daugumą Šiaulių „Tauro“ televizorių gamyklos komplekso pastatų suprojektavo garsus Lietuvos architektas Raimundas Arnas Dineika, tuo metu dirbęs Leningrade.

Oficialiai Šiaulių televizorių gamykla buvo įkurta 1961 m., o statyboms parinkta tuščia teritorija Pramonės gatvėje, greta naujai įkurtų Donelaičio kapinių. Pirmiausia, naujai formuojamo kvartalo gilumoje suprojektuotas ir pastatytas didžiulis horizontalus gamybinis korpusas, sujungtas su administraciniu-buitiniu korpusu ir valgyklos Nr. 17 tūriu. Unikalus televizorių gamyklos valgyklos korpusas ir horizontalaus charakterio kelių aukštų administracinis pastatas suprojektuoti kaip Pramonės gatvės išklotinę formuojantys pastatai.

Valgyklos tūris netikėtai pasirinktas kaip pastatų komplekso dominantė, nors įprastai gamyklose savo aukščiu dominuodavo administracinių ar laboratorinių korpusų pastatai. Tačiau toks architektūrinis sprendimas atrodo visai logiškas ir lengvai suvokiamas, kai supranti, kad valgykla turėjo aptarnauti gamykloje dirbusius 6000 darbininkų… Valgyklos konstrukcija moderni – surenkamo gelžbetonio, pagrindinis įėjimas kampinis, nusklembtas ir įgilintas.

Dar drąsesnis Dineikos architektūrinis sprendimas buvo valgyklos korpuso fasadams naudoti ištiso stiklo kompoziciją, kai skaidrios stiklo zonos derintos su žaliai mėlynomis stemalito dalimis (grūdintas stiklo lakštas iš vienos pusės nudažytas keraminiais dažais). Toks fasadų sprendinys turbūt galėtų būti laikomas lietuviško stiklinio fasado prototipu – juodo metalo konstrukcija, prie kurios iš išorės L formos profiliu per guminę tarpinę tvirtinami skaidraus/tonuoto stiklo elementai. Fasado sudalinimo principas paremtas skirtingų dydžių kvadratų kompozicija ir kiek primena savitai interpretuotą Pieto Mondriano kūrinių geometriją.

Kiek vėliau, apie 1976 m. pastatyta televizorių gamyklos sporto salė „Tauras“, kuri oficialiai, gamyklos vadovo iniciatyva kartu su projekto autoriaus Dineikos sutikimu, su Maskva derinta visai ne kaip salė, o kaip įrengimų sandėlis Nr. 7. Taip Šiauliuose iškilo pati moderniausia tuo metu sporto salė „Tauras“. Salė buvo suprojektuota kiek toliau į šiaurę nuo pagrindinio korpuso ir atokiau nuo Pramonės gatvės. Priešais ją suformuotas skveras su mažosios architektūros elementais: šviestuvais, gėlių klombomis. Pagrindinis įėjimas įgilintas, užapvalinta fasado siena ir teraco grindinys tarsi įvilnija į pastato vidų, kviesdami užeiti lankytojus. Pastato holas žemesnis, veikia kontrastingai su staiga patiriama aukšta ir šviesia sporto salės erdve.

Salės pastatas vis dar yra išlaikęs savo pradinę funkciją, miestiečių žinomas ir mėgstamas, nes čia iki pat 2007 m., kol buvo pastatyta Šiaulių miesto arena (architektas Eugenijus Miliūnas ir kt.), vyko svarbiausios miesto krepšinio rungtynės. „Tauro“ sporto salė iki šių dienų yra išskirtinė dėl kelių priežasčių. Pirma, ji yra įsimintina dėl savo monumentalaus ir ramaus geltonų plytų tūrio su labai siauromis angų juostomis apačioje. Antra, dėl humaniškos interjero erdvės, kurioje kūrybiškai sprendžiami natūralios šviesos klausimai, „įleidžiant“ ją į sporto salę per masyvų trikampį stoglangį iš šiaurės pusės ir stiklo blokelių sienas. Toks sprendinys sukurtas įdarbinant ritmingą surenkamo gelžbetonio karkasą, aptaisant jį medinėmis dailylentėmis, suteikiančiomis salei jaukumo. Pastarąjį didina ir gilumoje įkomponuota dailininko Vytauto Tribandžio judančias figūras vaizduojanti antikinių motyvų freska.

Ir tai dar ne viskas. Skaitant „Tauro“ gamyklos darbuotojų ir vadovų prisiminimus, susidaro įspūdis, kad gamykla veikė kaip atskiras ir laisvas pasaulis, kuriame virė įdomus socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Sovietmetis, ideologija ir laisvė, sakysite, yra nesuderinami dalykai?! Bet panašu, kad taip ir buvo… ir tai atspindi ne vien „Tauro“ sporto salės projektas, įgyvendintas ne dėl iš viršaus nuleisto ekonominio poreikio, o atsižvelgiant į socialinę ir estetinę architektūros pusę, kūrybiškai „apeinant“ sistemą. Laisvo pasaulio ir demokratijos principus taip pat išreiškia, pavyzdžiui, lietuviško televizoriaus pavadinimo „Tauras“ (pakeitė prieš tai buvusį „Temp“) rinkimas viešai, dalyvaujant visiems darbuotojams; veikę chorų ansambliai, šachmatų būreliai, leidžiamas laikraštis Žydrasis ekranas ir t. t.

Gamyklos pastatai buvo privatizuoti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gamybinis ir administracinis korpusai dar iki 2015 m. veikė kaip UAB „Šiaulių Tauro televizoriai“ patalpos, vėliau, bendrovei bankrutavus, pastatus perėmė kitos įmonės. Dabar valgyklos korpusas atrodo pamirštas, sunykęs, turbūt naudojamas kaip prekių sandėlis. Pradinę funkciją mena tik pirmojo aukšto dalyje įsikūrusi valgykla. Kita vertus, pastatas dar vis išoriškai nepraradęs savo charakterio, autentiško fasadų sudalinimo, medžiagiškumo, spalvinių ir pagrindinio įėjimo sprendinių. Atrodo, tik ir laukia tinkamo bei kūrybiško pritaikymo ateičiai.

Televizorių gamyklos sporto salė, nors ir nepraradusi savo pirminės funkcijos (dabar veikia kaip krepšinio akademija „Saulė“), tačiau iš išorės pamažu nyksta: plytų mūras tarpais suiręs, prie įėjimo dalis stiklo blokelių neskoningai pakeisti į langus su plastikiniais rėmais, kiek neišnaudotos gretimos erdvės – skveras priešais pastatą ir apleistas stadionas šone.

Neišvengiamai kyla klausimas, ar subtilus geltonų plytų mūro ritmas bus apšiltintas ir dekoruotas tinku? Šiaulių miestas turi „šviežios“ praktikos neatpažįstamai pakeisti pastatų charakterį. Pavyzdžiui, apšiltinti ir plokštėmis aptaisyti tarpukario pastato – Šiaulių dramos teatro – fasadai, atnaujintas architekto Gintauto Telksnio sovietmečiu suprojektuotas J. Janonio gimnazijos priestatas, kurio apšiltinimas ir tinko dekoras tiesiog ištrynė subtilų raudonų plytų mūro ir ištisinių baltų sąramų skambesį…

Tad natūraliai kyla daug klausimų: ar tikrai yra tinkamai įvertinti sovietmečio pastatai, tarp jų ir televizorių gamyklos Šiauliuose, suprojektuoti žymaus architekto? Kaip galime išnaudoti šių pastatų vertybinį potencialą ateityje? Ko galime pasimokyti iš veikusios „Tauro“ gamyklos atvejo? Kaip galime transformuoti pastatus ateičiai, pakeisti arba suformuoti nuomonę apie juos?

Apskritai sovietmečio architektūra, o ypač Šiaulių miesto atveju, vis dar traktuojama kaip labai nepatogus klausimas, prie kurio neaišku kaip prieiti, neaišku kaip vertinti, nes nėra saugios laiko distancijos, gyvos įvairios nuoskaudos. Tačiau pirmiausia, norint mąstyti apie ateitį, reikia įvertinti praeitį ir iš jos perimti vertingus dalykus. Sovietmečio architektūra yra toks pat istorijos laikmečio atspindys, kaip ir bet kuris kitas prieš tai buvęs, su savo specifiniais ideologiniais, ekonominiais ir socialiniais niuansais. Įvertinti ir perimti patirtį, kad išsiskleistų ateities naujumas, reiškia ne tik išryškinti pastatų unikalumą, bet ir trūkumus, nes būtent pastarieji yra tie atsinaujinimo katalizatoriai, kurie galėtų nurodyti kryptis ir impulsus kuriant kokybiškos ateities vizijas.

Su šiomis įžvalgomis grįžkime prie pamąstymų apie Šiaulių televizorių gamyklos valgyklos ir sporto salės ateitį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad šie pastatai yra unikalūs sovietmečio architektūros atstovai Šiauliuose, atskleidžiantys kūrybinės minties galią ir ideologinės sistemos plyšių egzistavimą, atveriantį duris netikėtoms ateities interpretacijoms.

Pavyzdžiui, vien iškėlus tikslą išryškinti televizorių gamyklos valgyklos fasado originalumą ir permąstyti pastato funkciją, kuri šiandien yra tiesiog nebeaktuali, kyla daugybė galimų ateities scenarijų: pastato vieta ir specifika puikiai tiktų inovatyviai darbo erdvei, atsižvelgiant į dalijimosi ekonomikos dėsnius ir bendradarbystės idėjas; pastatas turi potencialą būti pritaikytas kultūrinei funkcijai, eksponuojančiai tam tikrus sovietmečio realybės ypatumus. Apskritai į naujus sprendinius galėtų kūrybingai įsiterpti aktualiai perinterpretuoti sovietiniai reliktai, tokie kaip bufetas ar pastatų kodavimas numeriais.

Na, o sporto salės ateitis yra susijusi su paties pastato išorės atnaujinimo ir gretimos aplinkos sutvarkymo ar įveiklinimo iššūkiais. Juk sporto salės fasadų renovacija galėtų tapti pirmu geru pavyzdžiu Šiauliuose, kai išsaugomas pastato charakteris, pagarba autoriaus meninėms idėjoms, išlaikant geltonų plytų mūro ritmą, atstatant sunaikintas stiklo blokelių vietas ir pan.

Kita kokybinė vietos transformacijos galimybė yra kompleksiškai permąstyti pastatą kartu su jį supančia aplinka, išryškinant ir papildant socialines pastato vertes. Dėl savo funkcijos ir vykdomų veiklų pastatas yra mėgstamas ir aktyviai lankomas miestiečių, ypač jaunimo, todėl skvero ir šalia esančio stadiono erdvių įveiklinimas ar perinterpretavimas galėtų veikti kaip įkvėpimas kurti naują, aktyvią ir kokybišką viešą miesto erdvę.

Apskritai kokybiškų kūrybinių perdirbimų pavyzdžiais galėtume spręsti globalius ir lokalius iššūkius, susijusius su Šiaulių miesto ateitimi. Globalius, susijusius su antropoceno epochos aktualijomis ir negrįžtamais žmogaus vartojimo pėdsakais gamtoje, kai pereikvoti žemės resursai ir ištekliai, ir lokalius, susijusius su sparčiai besitraukiančio miesto problematika – nuo 2001 m. Šiauliuose gyventojų sumažėjo beveik trečdaliu, todėl ignoruoti esamų pastatų ateities potencialą atrodo visiškai absurdiška. Atvirkščiai, pozityvūs pokyčiai miesto audinyje, išnaudojant ir papasakojant apie unikalius architektūrinius kūrinius, jų autorių indėlį, galėtų būti vieni iš impulsų vystyti tvarios plėtros idėjas Šiauliuose.

Vadinasi, ateitis priklauso praeičiai… dar tiksliau, ateitis priklauso nuo mūsų sugebėjimų įžvelgti ir aktualiai interpretuoti pamirštas vietas, pastatus ir sąmoningai kurti naujas su jais susijusias vertes. Galbūt netolimoje ateityje Šiaulių valgykla Nr. 17 ir sandėlis Nr. 7 taps kūrybingo sovietmečio paveldo interpretacijos pavyzdžiais. Pavyzdžiais, rodančiais miesto ambicijas, susijusias su tvaria plėtra ir kultūrinės tapatybės išsaugojimu. Na, o jei labai seksis, galbūt kuris nors vienas iš jų net ir pelnys kokį architektūros apdovanojimą.

Tekstas yra Architektūros fondo projekto Aikštėje kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba. Tekstas buvo publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ 2020 m. nr. 4.

Apie autorę:

Aušra Černauskienė – architektė, VGTU Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros doktorantė, įvairių architektūrinių projektų bendraautorė bei kūrybinių dirbtuvių dalyvė. Domisi modernaus paveldo išsaugojimo metodikomis bei meninės raiškos ir gelžbetonio technologijų sąveika architektūroje.