Kultūra

2020.10.30 21:26

Vieni užsidaro, kiti parduoda meno vertybes – ko per pandemiją imasi pasaulio operos teatrai, kad išgyventų

Monika Petrulienė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.10.30 21:26

Didžiausi pasaulio operos teatrai stengiasi išgyventi pandemijos sąlygomis. Vieni jų užsidarė ir laukia geresnių laikų, kiti – priešingai, investavo didžiulius pinigus, kad galėtų priimti daugiau žiūrovų. Vis labiau koronaviruso infekcijos slegiama Europa ieško optimaliausio būdo, kaip neuždaryti kultūros renginių, bet kartu apsaugoti nuo galimo užkrato ir darbuotojus, ir žiūrovus.

Daugiau apie tai – ir reportaže.

LRT ieško sprendimų. Europa ieško būdų, kaip neuždaryti kultūros renginių ir apsaugoti žiūrovus bei darbuotojus

Londono Karališkasis teatras pardavė vieną vertingiausių paveikslų

Prieš metus plačiai pasklido vaizdo įrašas, kuriame Lietuvos baritonas Kostas Smoriginas Londono Karališkajame teatre atlieka Eskamiljo ariją G. Bizet operoje „Karmen“. Šiandien vieno žymiausių pasaulio teatrų durys – uždarytos.

„Teatras dirba nuotoliniu būdu, ir jauni artistai yra visiškai atskirti. Daromi kažkokie koncertai internetu arba atskirai jų ištraukos filmuojamos. Bet pats teatras yra visiškai paralyžiuotas“, – sako K. Smoriginas.

Kameriniams koncertams, kuriuos transliuoja teatras iš Londono, parenkamos nedidelės atlikėjų grupės, be orkestro, ir po koncerto nusilenkiama visiškoje tyloje... Kad galėtų padengti nuostolius, Londono Karališkasis teatras aukcione pardavė ir vieną vertingiausių turėtų paveikslų – Davido Hockney darbą.

K. Smoriginas pasakoja, kad šį sezoną prarado aštuonis kontraktus, koncertai, spektakliai turėjo vykti tokiose scenose, kaip „Carnegie Hall“, Niujorke, kiti – Berlyno, Kelno operos teatruose, Kanuose…

„Visi pastatymai atšaukti ir mes praktiškai likome bedarbiais“, – pasakoja šiuo metu tėvų bute gyvenantis K. Smoriginas.

Lietuvoje nauji apribojimai, bet dirbti galima

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šiandien daugeliui žymiausių pasaulio atlikėjų yra vienintelė viltis pasirodyti scenoje. K. Smoriginas taip pat laukia gruodžio pradžios ir tikisi, kad galės Giuseppe`ės Verdi operoje „Traviata“ dainuoti Žermono vaidmenį. Paklaustas, ar ne per anksti jam vaidinti tėvą, vienas žymiausių Lietuvos baritonų šypsosi ir sako, kad pats jau turi keturis gražius vaikus.

Vilniuje paskelbus karantiną, Nacionalinis operos ir baleto teatras gali priimti tik ketvirtadalį žiūrovų – 300-us. Iki karantino riba buvo 500.

Po kiekvieno spektaklio dezinfekuojamos patalpos, repeticijos vyksta nedidelėmis grupėmis. Žiūrovams atverti administracinių patalpų tualetai, kad per pertraukas būtų kuo mažesnės eilės.

Teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Jurgita Skiotytė-Norvaišienė sako, kad teatras saugosi daugiau, nei to reikalauja epidemiologai, nuolat konsultuojasi ir su Europos operos teatrus vienijančios organizacijos „Opera Europa“ organizacija. „Teatre nuolat ir visu pajėgumu veikia vėdinimo sistema, gali būti, kad kartais žmonėms atrodo vėsoka, bet stengiamės ventiliuoti orą ir tarnybinėse patalpose, scenoje, ir žiūrų dalyje“, – tarp daugybės kitų saugos priemonių vardija J. Skiotytė-Norvaišienė.

Teatras priverstas imtis netradicinių sprendimų – koronaviruso infekcija užsikrėtus orkestro muzikantui, baletas „Žizel“ buvo rodomas su muzikos įrašu. Operos „Ana Bolena“ premjerai parengta mažesnė, nei įprasta, orkestro sudėtis.

Kaimyninėse šalyse aplinkybės labai skirtingos

Kiekvienas Europos teatras pats sprendžia, kaip dirbti. Didžioji dalis renkasi rodyti tuos pačius pastatymus, nes premjeroms reikia papildomų lėšų. Kol kas situacija Lietuvoje – viena palankiausių. Premjeros numatytos ne tik Vilniuje. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre lenkų choreografas Robertas Bondara repetuoja šokio spektaklį „Faustas“. Jo premjera numatyta lapkričio pabaigoje.

Choreografo teigimu, Lenkija, kaip ir Lietuva, pagal susirgusiųjų skaičių skirstoma į zonas. Tačiau ir tai ne visada gelbėja – dažnai spektaklių tenka atsisakyti, kai paaiškėja, kad vienoje ar kitoje grupėje patvirtinti COVID-19 atvejai. Į raudonąją zoną pakliuvusios kultūros įstaigos gali priimti 25 proc. lankytojų, geltonojoje zonoje – 50 proc.

Poznanės operos ir baleto teatro Baleto trupės vadovas, choreografas R. Bondara teigia, kad su tuo reikia susitaikyti: „Džiaugiamės, kad išvis galime dirbti. Lenkijoje teatrų repertuarai dramatiškai nepasikeitė. Pasitaiko pokyčių, nes tokia situacija, suserga tai vieni, tai kiti. Baleto repeticijose dalijamės į kuo mažesnes grupes. Vaidiname tuos pačius spektaklius, nes nauji pastatymai būtų per didelė našta teatrams. Tai reikalauja nemenkų papildomų lėšų.“

Latvijos nacionalinė opera Rygoje šiuo metu uždaryta, nes serga daug teatro darbuotojų. Bene geriausia situacija – Estijoje.

Organizacijos „Opera Europa“ valdymo grupės narys, Nacionalinio operos ir baleto teatro Pastatymų skyriaus vadovas Artūras Alenskas sako, kad galima tik pavydėti Estijai: „Šalis turi ribojimą į renginius priimti iki 750 žiūrovų. Estijos nacionalinė opera Taline gali parduoti visus savo bilietus, nes būtent tiek vietų yra jų teatre. Ir kol kas, laimė, pas juos nei kolektyve, nei tarp žiūrovų nebuvo jokių su COVID-19 susijusių incidentų.“

Vakarų Europa užsidaro

Lietuvos bosas Almas Švilpa dirba Vokietijos Aalto operos teatre, Esene. Tai vienas didžiausių teatrų Šiaurės Reino–Vestfalijos regione, kuriame gyvena 17 milijonų žmonių. Čia teatrai priėmė sprendimą atsisakyti didžiųjų spektaklių.

A. Švilpa dažniausiai kviečiamas dainuoti tokiuose pastatymuose. „Turėjau sezoną pradėti nuo R. Vagnerio operos „Tanhoizeris“, tada teatras planavo Gaetano Donizetti operos „Lukrecija Bordžija“ premjerą, didžiulės operos. Jos visos atšauktos. Vietoje jų teatras stato kamerines operas, kur vienu metu scenoje būna du solistai, be choro, ir iš didžiulio teatro orkestro duobėje sėdi tik 8–9 muzikantai“, – pasakoja A. Švilpa.

Eseno Aalto operos teatras buvo priėmęs sprendimą įleisti tik 250 žiūrovų, nors teatre telpa pusantro tūkstančio žmonių. Pasirodo, administracija suskaičiavo, kad per pertraukas gali susidaryti eilė prie tualetų ir taip koronaviruso infekcija galėtų pasklisti, todėl drastiškai sumažintas lankytojų skaičius.

Tačiau, daugėjant susirgusiųjų, nebelieka ir tokios menkos galimybės koncertuoti. Prancūzijoje Nanto teatras, kuriame taip pat dainuoja A. Švilpa, nebedirba, ir jo parengtas skrajojančio olando vaidmuo R. Vagnerio operoje laukia geresnių laikų. Pasak atlikėjo, Vokietijoje etatiniams darbuotojams teatras moka 50 proc. atlyginimo, likusią dalį, pusę sumos, dengia valstybė. Tačiau daug kur nutrūkusių kontraktų nė nekompensuoja ar sumoka 20 proc. nuo sutartos sumos.

Kai kurie teatrai, kad jų darbuotojai išvengtų užkrato, sugalvoja netikėčiausių sprendimų. Keliuose Europos teatruose solistams siūloma repetuoti stiklinėse būdelėse, kad neturėtų tiesioginio kontakto nei su orkestru, nei vienas su kitu. Vokietijos sostinės teatras „Berliner Ensemble“ buvo išnešęs dalį žiūrovų kėdžių, kad žmonės nesugalvotų susėsti po tris ar keturis. Tačiau ir tai neišgelbėjo. Nuo ketvirtadienio užsidaro beveik visi Vokietijos teatrai.

Paryžiaus „Grand Opera“ (Théâtre National de l’Opéra) prisitaikė prie įvestos komendanto valandos ir spektaklius pradėjo rodyti keliomis valandomis anksčiau, kad žiūrovai spėtų grįžti namo. Tačiau vakar paskelbė, kad vis dėlto atšaukia visus renginius iki gruodžio mėnesio.

Kai daugiausia girdėti apie tai, kaip teatrai nuo sezono pradžios taupė, išsiskiria Ciuricho operos teatro sprendimas – jie investavo milžiniškus pinigus į garso aparatūrą ir ryžosi orkestrą bei chorą iškelti į kitą pastatą.

Su scena juos jungia šviesolaidis, užtikrinantis kokybišką garsą. Pirmuoju išbandymu tapo operos „Borisas Godunovas“ premjera, kurioje dainavo ir tenoras Edgaras Montvidas. Solistas pasakoja, kad pastatymas atrodė įspūdingai ir garso kokybė buvo pavydėtina.

„Beje, žiūrovų salė buvo pilna. Apie tūkstantis žmonių. Visi su kaukėmis, kavinės nedirbo, todėl ir per pertraukas visi sėdėjo savo vietose. Šveicarai skaičiuoja ne tik plotą, atstumą, bet ir erdvės dydį“, – pasakoja E. Montvidas. Net scenoje su solistais pasirodantys mimansai po teatro kaukėmis dėvėjo medicinines, kad apsaugotų solistus. Kiti Europos teatrai pavydžiai žvelgė į Šveicarijos sprendimą, tačiau mestos lėšos neišgelbėjo ir jų – vos prieš mėnesį pradėjęs sezoną Ciuricho operos teatras šiandien paskelbė užsidarąs.

E. Montvidas sako, kad žlugo daugybė planų. Jis prisipažįsta tikėjęsis, kad tai bus jam auksinis sezonas – ypač svarbus, su įvairiais debiutais, bet greičiausiai toks jau nebebus. „Koncentruojuosi į tai, ką turiu, o ne ką praradau, nes nėra visiškai jokios prasmės apie tai galvoti“, – teigia jis.

Suomija juokiasi ir iš savęs, ir iš COVID-19

Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Helsinkyje, kol kas į salę leidžiama priimti apie 500 žiūrovų. Pakankamai saugiai per pandemiją gyvenantys suomiai gali pasigirti santykinai nedideliu susirgimų skaičiumi.

Po pirmosios koronaviruso infekcijos bangos pagrindinis šalies teatras pastatė Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Cosi fan tutte“ („Visos jos tokios“). Tačiau M. Lindgren perrašė operos libretą ir veiksmą pritaikė karantino patirtims. Spektaklį pavadino „Covid fan tutte“. Pastatymo muzikos vadovas Esa-Pekka Salonenas, dainuoja ir žymus Suomijos sopranas Karita Mattila. Pastatymas šaržuoja paprastų suomių gyvenimą, politikų ir ekspertų spaudos konferencijas, bandymą dirbti nuotoliniu būdu. Dar kelis mėnesius operą galima peržiūrėti internete.

Organizacijos „Opera Europa“ valdymo grupės narys A. Alenskas sako, kad „visi teatrai stengiasi adaptuoti situaciją prie naujų reglamentavimų, naujų reguliavimų, ir kurią šalį nepaimtumėme, turbūt geriausiai laikosi Skandinavija“. A. Alensko teigimu, nepaisant skirtingų sprendimų, kaip gali veikti kultūros įstaigos, viskas priklauso nuo bendros šalies situacijos.