Kultūra

2020.10.31 17:13

Lara Lempertienė. Goldberg gyvenimas: nukankintas tėvas, patyčios, dvi tėvynės ir moterų balsai hebrajų literatūroje

Istorijų festivalis
LRT.lt2020.10.31 17:13

Iš Lietuvos kilusi Lea Goldberg yra viena geriausiai pasaulyje žinomų žydų poečių, paradoksaliai mažai pažinta savo pirmoje tėvynėje. Jos hebrajų kalba rašyta poezija iki šiol nėra išversta į lietuvių kalbą. O iš tiesų Lietuva paliko gilų įspaudą poetės gyvenime, kūryboje ir padarė įtaką jos asmenybei. Izraelio poetę iš Kauno pristato Europos žydų kultūros tyrinėtoja daktarė Lara Lempertienė.

Šis tekstas yra Istorijų festivalio PERTRAUKTAS GYVENIMAS literatūrinės programos dalis.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas Istorijų festivalis šiemet kviečia per garsus, vaizdus ir pasakojimus iš naujo apmąstyti, kaip globalios pandemijos patirtys paveikė šiandienius mūsų įpročius ir tarpusavio santykius.

2019 metų spalį pradėtas Istorijų festivalis vienija istorijų pasakotojus – muziejininkus, teatralus, menininkus, pasakotojus ir kitus istorijos entuziastus. Festivalis siekia priminti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, stiprinti dialogą tarp skirtingų bendruomenių, skatinti pasididžiavimą vieta, kurioje gyvename, ir kalbėti šiuolaikiniam europiečiui aktualiomis temomis.

***

Kauniečių Goldbergų šeima 1911 metais trumpai lankėsi Karaliaučiuje, ten gimė dukra Lea. Grįžę į Kauną Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jie kartu su tūkstančiais Lietuvos žydų buvo deportuoti į Rusijos gilumą – Rusijos valdžia įtarė žydus lojalumu Vokietijos kariuomenei. Ankstyva Leos Goldberg vaikystė praėjo Balašovo miestelyje, Saratovo srityje. 1918 metais šeimai leista grįžti, tačiau savo senuose namuose Kaune, Kęstučio gatvėje, apsigyveno tik Lea su motina Cile. Pakeliui į Lietuvą Leos tėvą Abraomą sulaikė bolševikai. Jie vyrą kankino ir privedė iki psichikos ligos. Abraomas buvo gydomas ligoninėje Kaune, tačiau niekuomet negrįžo į šeimą. Šią traumą dukra Lea jautė visą gyvenimą.

1919 metais kelių sionistiškai nusiteikusių šeimų, tarp kurių buvo ir Goldbergų draugai, iniciatyva Kauno žydų mokykla rusų dėstoma kalba buvo transformuota į hebrajų mokyklą. Joje Lea ir pradėjo mokslus.

Kaip prisimena jos klasiokė ir artimiausia draugė Mina Landau, Lea buvo svajinga, rimta, į kitus vaikus nepanaši mergaitė, kuri kalbėjo tik rusiškai, „lyg aristokratė“, citavo rusų poetus ir pati rašė eilėraščius rusų kalba. Ji visiškai nemokėjo jidiš kalbos, nepažinojo nė vienos žydų raidės ir iš pradžių sulaukė nemažai kitoje aplinkoje augančių vaikų patyčių.

Tačiau visa tai greitai pasikeitė. Meilė hebrajų kalbai, o šalia – ir lietuvių kalbai, Kaunui ir Lietuvai užpildė jaunosios L. Goldberg gyvenimą. (Vėliau kaip savo gimimo vietą ji visada nurodydavo Kauną, o ne Karaliaučių.) Pirmą kartą L. Goldberg poezija publikuota hebrajiškoje periodikoje 1926 metais.

Nuo 1927-ųjų L. Goldberg mokėsi Mozės Švabės hebrajų gimnazijoje. Paskutiniais mokslo metais šalia stiprėjančio poetinio balso išryškėjo jos polinkis į mokslą – kalbų studijas ir tekstų interpretaciją. 1928 metais dvisavaitiniame žurnale „Netivot“ (liet. „Takai“), o vėliau ir nedidelėje antologijoje „Lietuvių liaudies kūryba“ pirmą kartą paskelbti L. Goldberg į hebrajų kalbą išversti lietuvių liaudies dainų tekstai. Vertimus pasirašė slapyvardžiu Lea Meshorer – Poetas Lea. Antologiją sudarė poetės mokytojas Mozė Jardeni-Zakheimas, įvade rašęs, kad Lietuvos hebrajiškose mokyklose vyksta istorinis dviejų seniausių kalbų – lietuvių ir hebrajų – susitikimas.

L. Goldberg įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, ten studijavo vokiečių ir rusų filologiją bei semitologiją. (Jame tarpukariu veikė Semitologijos katedra, vadovaujama docento Chaimo Nachmano Šapiro). Vėliau L. Goldberg semitologijos ir filosofijos mokslus tęsė Berlyne ir Bonoje. Savo laiškus Kauno draugėms ji tuo metu rašė hebrajiškai. 22-ejų Lea Bonos universitete apgynė daktaro disertaciją apie Biblijos vertimą į samariečių kalbą. Iš mergaitės, kuriai žydų kultūra buvo tolima, per trumpą laiko išaugo rimta poetė, vertėja ir mokslininkė.

Grįžusi į Kauną L. Goldberg tapo aktyvia hebrajų poetų būrelio „Petach“ (liet. „Slenkstis“) nare. Kaip pažymi jos kūrybos tyrėja Chamutal Bar Yosef, L. Goldberg poezija buvo vienas iš nedaugelio pirmų moterų balsų hebrajų literatūroje, kuri ilgai tradiciškai laikyta išimtinai vyrų kūrybos baru. Tuo metu ji nebenaudojo slapyvardžio – Leos Goldberg vardas buvo gerai žinomas. Poetė palaikė ryšius su Palestinos žydų literatais modernistais.

1935 metais Lea su mama iš Lietuvos išvažiavo į Palestiną. Savo kelią toje šalyje pradėjo kaip gimnazijos mokytoja. Kartu įsiliejo į šalies literatūros gyvenimą – tais pačiais metais išleista jos pirma poetinė knyga „Dūmo žiedai“.

L. Goldberg kūryba buvo gausi ir įvairi: ji rašė poeziją, prozą ir knygas vaikams, teatro ir literatūros kritiką, literatūrologijos darbus, vertė pasaulio literatūros kūrinius iš bemaž dešimties kalbų. Kelias savo knygas iliustravo pati. Rašytojos kūrinius vaikams pamėgo ne viena Izraelio karta. 1970 metais – jau po mirties – už literatūrinę kūrybą L. Goldberg apdovanota aukščiausiu šalies apdovanojimu – Izraelio premija. 1952 metais Jeruzalės hebrajų universitete L. Goldberg įsteigė Lyginamosios literatūros katedrą ir jai vadovavo kaip profesorė iki pat mirties. Įdomu, kad Klasikinės filologijos katedrai vadovavo buvęs L. Goldberg gimnazijos Kaune direktorius profesorius Mozė Švabė, kuris 1950–1952 metais ėjo ir Jeruzalės hebrajų universiteto rektoriaus pareigas. Buvę auklėtojas ir auklėtinė tapo kolegomis.

Apsipratus prie gyvenimo Izraelyje Lietuva nedingo iš L. Goldberg minčių ir sielos. Tai matyti ne tik autobiografinėje knygoje „Jis yra šviesa“ (1946), tiesiogiai atvaizduojančioje Lietuvos aplinką, bet ir dešimtyse iš pirmo žvilgsnio ne Lietuvai skirtų eilėraščių. Juose atsiranda tokie vaizdiniai kaip „snieguota tolima gimtinė“, „mano meilės šalis – gražuolė basa, karalienė be rūmų“, lietingas šviesių upių, miškų, ošiančių kritusių lapų ir vėjo malūnų kraštovaizdis. Tiesioginių atsiliepimų apie Holokaustą santūrumu pasižyminčioje poetės kūryboje nėra. Tačiau nostalgiška ir melancholiška gaida stipriai juntama jos 1944-ųjų cikle „Iš mano senų namų“:

מ

Iš senųjų namų man teliko

Vien troškimas gilus atminty.

Kasmet Izraelyje Nepriklausomybės dienos proga skamba L. Goldberg eilėraštis „Pušys“, tapęs populiaria daina. Šiuolaikiniai dainos atlikėjai ir klausytojai dažniausiai net nepagalvoja, kad jos eilės – ne apie Izraelį, o apie pirmąją L. Goldberg tėvynę Lietuvą. Eilėraščio pabaigoje išsakomas jausmas, lydėjęs poetę visą gyvenimą:

Gal paukštis klajojantis, tik tas,

Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės,

Dviejų gimtinių skausmą supras.

Su juo ir aš kraštus du apgyvenus,

Dukart išaugau, leidau dvi šaknis,

Kaip mano pušys – į abi šalis.

2020 m.