Kultūra

2020.10.28 21:04

Dar po vieną! „Scanoramos“ filmų troškulys didėja jų dar nė nemačius

ryškėja festivalio favoritai
Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.10.28 21:04

„Scanoramoje“ nėra blogų filmų! – tikina kino kritikė Izolda Keidošiūtė. – Nebent pataikysi ne į savo filmą. Linkiu kiekvienam atrasti patinkantį.“ Lygiai po savaitės keturiuose Lietuvos miestuose prasidės Europos šalių kino forumas „Scanorama“ – šįkart hibridinis, kino malonumą kviečiantis patirti ir nuotoliniu būdu. Kino žmonės vardija laukiamiausius darbus, pamažu ryškėja festivalio favoritai.

„Scanorama“ tikrai įvyks, tikina jos rengėjai. O ar galėsime gerais filmais pasimėgauti kino salėse, parodys ateinančių savaičių įvykiai kovos su pandemija fronte.

Ką labiausiai nori pamatyti festivalio programoje, portalui LRT.lt vardija I. Keidošiūtė, Neringa Kažukauskaitė, Živilė Pipinytė ir kino kritikas, reklamos kūrėjas Gediminas Kukta.

„Pradžia“

G. Kuktos lūkesčiai gana priešingi. Viena vertus, ieškosiąs naujų kino kalbos formų, kita vertus, tikisi įdomios, klasikinės, tradiciniu būdu pasakojamos istorijos.

Pristatyta „Scanoramos“ programa: naujovė – dalį programos filmų bus galima išvysti ir virtualioje platformoje

„Dėl šių priežasčių labai laukiu Dėjos Kulumbegašvili „Pradžios“. Pasaulio kritikai šį filmą vadina vienu labiausiai įsimenančių, įdomiausių šių metų ir apskritai pastarojo laiko debiutų. Manau, išvysiu ne tik įdomią istoriją, bet ir savitos kino kalbos pavyzdį. Režisierė kuria statiškų kadrų dėlionę, daug ko nepasakydama ir neparodydama, siūlydama patiems susikurti istoriją vaizduotėje“, – teigia G. Kukta.

San Sebastiano kino festivalyje „Pradžia“ pelnė keturis pagrindinius apdovanojimus: įvertintas filmas, režisierė, aktorė ir scenarijus.

O geriausias istorijas, įsitikinęs G. Kukta, paseks Agnieszka Holland („Šarlatanas“) ir Thomas Vinterbergas („Dar po vieną“).

Vivat Budraitis!

Čekų ir sovietų bendros gamybos filmas „Lanfiero kolonija“ (1969) I. Keidošiūtei primena jaunystės laikus, mokyklą, kai visos jos bendraamžės buvo „juodai“ įsimylėjusios į Juozą Budraitį.

„Tame filme aktorius buvo pats gražiausias, be to, filmas nuotykinis. Laukiu jo, nes man labai įdomus šiandienos įspūdis“, – sako kino kritikė.

Į partneres tada lietuvis gavo nepaprasto grožio čekų aktorę Zuzaną Kocurikovą. „Lanfiero kolonija“, anot I. Keidošiūtės, atkreipė pasaulinės auditorijos dėmesį, J. Budraičio savo filme užsigeidė net pats Michelangelo Antonioni.

Lietuviai

I. Keidošiūtė ragina pamatyti visas lietuviško kino naujienas – Jurgio Matulevičiaus „Izaoką“, Lino Mikutos „Romano vaikystę“, Jokūbo Viliaus Tūro „Šventą laiką“ – ir ne visai lietuvišką „Omarų sriubą“, kurią prodiusavo Arūnas Matelis. Nepraleisti ir lietuviškos klasikos – kita proga dideliame ekrane išvysti Vytauto Žalakevičiaus programą gali pasitaikyti negreitai.

Nuo „Dogmos“ laikų I. Keidošiūtei įdomus režisierius Th. Vinterbergas („Dar po vieną“). Taip pat vokietis Christianas Petzoldas („Undinė“). Galbūt eisianti žiūrėti prieštaringai vertinamos Iljos Chržanovskio juostos „DAU. Nataša“.

Tikrai nepraleis ir A. Holland „Šarlatano“. „Režisierė toliau vykdo savo programą teigdama, kad pasaulis dar per mažai žino apie Stalino nusikaltimus, sulaužytus gyvenimus ir daugelyje šalių paskleistą blogį“, – tikina kino kritikė.

„Enfant terrible“

I. Keidošiūtė ir N. Kažukauskaitė teigia laukiančios ir vaidybinio filmo „Enfant terrible“ – apie vieną įdomiausių, skandalingiausių, keisčiausių vokiečių kino režisierių Rainerį Wernerį Fassbinderį. Izoldai R. W. Fassbinderis – vokiškai darbštus kino kūrėjas, garsėjęs gana nevokiška gyvensena, savigriova.

„Jį kine būtų galima gretinti su Mozartu muzikoje, – priduria kinotyrininkė N. Kažukauskaitė. – Gyveno labai trumpai, bet paliko neįtikėtinai ryškų pėdsaką. Šis žmogaus yra sunkiai įvardijamo, nepakartojamo reiškinio atitikmuo.“

Jai įdomu, koks bus šių dienų žvilgsnis į Vokietijoje gana prieštaringai vertinamą asmenybę, nepatogią tiesą rėžusią be jokių užuolankų.

„Prakaituok!“

Ž. Pipinytei kažkada labai patiko švedų režisieriaus Magnuso von Horno, studijavusio Lodzės kino mokykloje, debiutas „Įsibrovėlis“. Tad ji nekantriai laukianti naujausio jo darbo „Prakaituok!“ – juo kaip tik bus atidaryta „Scanorama“.

„Filmas apkeliavo ne vieną festivalį, jį visi labai giria. Manau, jis aktualus, nes kalbama apie tą kultūrą, kuri Lietuvoje, tiesą sakant, man kelia šiurpą – vadinamuosius influencerius. Pagrindinė filmo veikėja irgi yra nuomonės formuotoja, režisierius mėgina pažvelgti į telefonų ar kompiuterių ekrane nematomą jos gyvenimo pusę“, – sako Ž. Pipinytė.

„Šarlatanas“

Taip pat ji yra didelė A. Holland gerbėja, prieš kelis dešimtmečius Vilniuje rengusi šios režisierės filmų retrospektyvą. Tad naujausias lenkės darbas „Šarlatanas“ – tarp laukiamiausių.

„Jis buvo kuriamas Čekijoje, čekai jį pateikė „Oskarams“. Tai pasakojimas apie gydytoją apsimetėlį, realų asmenį, kuris po Antrojo pasaulinio karo gydė ir nacius, ir komunistus, ir paprastus žmones, ir, sakoma, net karalių Jurgį VI. Manau, tai dar vienas A. Holland kūrinys svarbia jai tema – filmas apie pasirinkimą, konformizmą, prisitaikymą.

Kita vertus, kiek galima spręsti iš tikrai nutikusios istorijos, režisierė svarsto, kas yra tikroji laisvė ir kaip ji pasirenkama“, – teigia Ž. Pipinytė.

„Tarnai“

Jos dėmesio centre taip pat yra slovako Ivano Ostrochovsky „Tarnai“. „Mane čia patraukė tema, į kurią Lietuvos kine, regis, niekas nesiryžta pažvelgti, – kunigystė. 9-ojo dešimtmečio Čekoslovakijoje du jauni seminaristai, atvykę iš provincijos su didelėmis viltimis, patenka į nelabai švarių žaidimų teritoriją. Bus labai įdomu pasižiūrėti“, – svarsto Ž. Pipinytė.

Luisas Buñuelis

Beveik visi LRT.lt pašnekovai prisipažino laukiantys Luiso Buñuelio retrospektyvos. Pamatyti šį režisierių kino salėje, dideliame ekrane – nepaprasta dovana.

Nors šiemet pasaulyje minimos jau 120-osios unikalios biografijos kino menininko metinės, ispano kūryba visiškai nepasenusi: žmogiškos ydos, iš kurių piktai pasišaipo, įdomūs moterų portretai (juos kūrė ir Jeanne Moreau, ir Catherine Deneuve), trankus sugrįžimas iš užmaršties ir antroje gyvenimo pusėje sukurti bene įdomiausi filmai...

„Tai didysis vienišius, vienas tų sunkiai apibūdinamų kūrėjų, nepriskiriamų jokiai krypčiai ar kino judėjimui. Jo vardą siejame su ankstyvuoju filmu „Andalūzijos šuo“, siurrealizmo manifestu, tačiau retrospektyvoje įsitikinsime, kad toks apibūdinimas tinka tik iš dalies, – šis režisierius kur kas įvairesnis“, – teigia N. Kažukauskaitė.

„Apskritai retrospektyva visada būna gera ir patikrinta laiko, – apibendrina I. Keidošiūtė. – O nauji, nematyti filmai – visada rizika.“