Kultūra

2020.10.27 22:09

Laura Šimkutė. Kino veteranės ankstyvųjų blyksnių žavesys

Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.10.27 22:09

Kino gurmanams atėjo geri laikai, kadangi į LRT eterį visu trenksmu sugrįžo „Elito kinas“ bei vienų įdomiausių autorinio kino atstovų retrospektyvos. Šį kartą dėmesio centre – prancūzų „Naujosios bangos“ atstovės, dokumentinio ir vaidybinio kino kūrėjos Agnes Varda restrospektyvos dalis.

Dalis todėl, kad retrospektyva dar nesibaigė ir dar pora penktadienių bus galima legaliai išvysti kino klasika tituluojamas juostas.


Daugiau kaip 24 ilgametražių filmų autorė kartais dar pavadinama feministinio kino atstove, kadangi jos sukurtose juostose pagrindinius vaidmenis atlieka moterys ir koncentruojamasi į moterims svarbias temas. Režisierė savęs tokiam judėjimui nepriskyrė, nes, kaip pati teigė, viską darė savaip ir pasaulį pateikė kitaip negu vyriško žvilgsnio valdoma kamera.

Kaip ir nemaža dalis prancūzų „Naujosios bangos“ atstovų, A. Varda, manoma, buvo įkvėpta „autorių teorijos“. Savo kūrybos metodą ji apibūdina kaip „kino rašybą“: kad filmas būtų kuo vientisesnis, nereikia atskirti gamybinių vaidmenų, kaip tik reikia viską sutelkti į visumą. Ji pati savo filmams rašydavo scenarijus, juos režisuodavo, filmuodavo ir montuodavo. Prieš pradėdama kurti filmus A. Varda užsiėmė fotografija – tai būtų galima laikyti dar viena iš jos braižo įkvėpimo krypčių.

Vienas pirmųjų jos filmų – nespalvota 1962 metais sukurta juosta „Kleo nuo 5 iki 7“. Sumanymas – savo laikmečiui nebūdingas ir gudrus. 90 minučių trukmės filme stebime, kaip Kleo laukia tyrimų rezultatų. Kaip ir išduoda pavadinimas, laukimas trunka nuo 5 iki 7 valandos vakaro – metu, kai susitinka įsimylėjėliai. Šiuo metu Kleo – jauna, dar tik savo šlovės valandos laukianti dainininkė, sukūrusi kelias dainas, grojamas radijuje ir muzikinėse dėžutėse, vaikštinėja po miestą ir jo kavines nervingai laukdama, nes yra įsitikinusi, kad rezultatai parodys, jog ji miršta.

Keliaudama iš vienos kavinės į kitą ji stumia laiką: vienoje kavinių sugroja savo dainą ir galime nugirsti moteriškių bumbėjimą dėl triukšmo, kitoje šalia jos skiriasi įsimylėjėliai, – A. Varda sudėlioja akcentus taip, kad galime susidaryti įspūdį, esą kol kitų gyvenimas eina, Kleo yra šiek tiek sustojęs. Ji įklimpusi į save, ir filmo ritmas susilieja su gyvenimo ritmu, taigi pati filmo trukmė yra kone identiška tam laiko tarpui, kurį jis ir atvaizduoja. Būtent čia slypi vienas iš kūrimo meto laikmečiui nebūdingų sumanymų – kinas dažniausiai yra apie iliuzijos sukūrimą, žaidimą laiku, ilgo laiko tarpo sutalpinimą į mažą trukmę. O šiuo atveju kaip tik poetiškai artėjama prie realybės.

Nors tai vienas pirmųjų A. Varda filmų, jau galima suprasti, kad šiai autorei ypač svarbu sudėlioti esminius akcentus, kurie tarytum praplėstų filme plėtojamas mintis: savo kelionę Kleo pradeda nuo apsilankymo pas būrėją ir čia abstrakčiai sužinome apie pačią Kleo. Tačiau ne ši informacija svarbiausia: spalvotais kadrais prasidėjęs filmas po Taro kortų prognozės tampa nespalvotas – būtent išgirdus likimo nuosprendį.

Tai padiktuoja tolesnį toną – gražių svajonių kupinas Kleo pasaulis akimirksniu apsiverčia ir ji jau žino, kad gydytojo prognozė nebus gera. Kas galiausiai ir nutinka – nuo pirmų minučių žinome, kuo viskas baigsis. Nors pagal klasikines istorijos pasakojimo tradicijas tikėtumės, kad negatyvi informacija bus paneigta, ji galiausiai vis tiek patvirtinama. Jaunajai herojai belieka tik nerimastingai klajoti, stumti laiką ir grimzti į savo mintis. Pasaulis eina tolyn, ji kartu su juo, tik žino, kad nenumaldomai artėja mirties nuosprendis.

Ganėtinai priešingas savo prieiga būtų kitas, irgi vienas ankstyvųjų A. Varda filmų – „Laimė“. 1965 metais sukurta juosta itin ryški spalvomis, naudojama spalvų palete tarytum ir sakanti, kad čia apie džiaugsmą, laimę ir visa, kas gyvenimą nudažo ryškesnėmis spalvomis. Tačiau filmo pavadinimas yra apgaulingas ir, jeigu reikėtų jį trumpai apibūdinti, tai įvardyčiau kaip idilišką ir patį džiaugsmingiausią siaubo filmą.

„Laimė“ – daug melanchoniškesnė ir daug gilesnė, negu būtų galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Čia susiduriame su gudriai sudėliota struktūra ir užslėptais sarkastiškais momentais. Kad suprastume, kad tai ne odė džiaugsmui, o kažkas daugiau, reikia filmą nuoširdžiai pažiūrėti iki galo – režisierės gudrybės ir siaubo užtaisas išryškėja tik pačioje pabaigoje.

„Laimėje“ pasakojama istorija apie laimingai vedusį vyriškį, kuris užmezga romaną su žavinga pašto darbuotoja. Jis myli žmoną, myli savo vaikus, myli gyvenimą, myli ir meilužę – žodžiu, visiška gyvenimo idilė, kupina džiaugsmo. Vyrui. Režisierė, kurdama tokią ryškią ir tam tikra prasme šleikščiai cukruotą juostą, pasistengia, kad tai, kas vyksta, atrodytų kiek nerealistiška – per daug dirbtina, per daug įtartina. Laimę ir jos sampratą ji analizuoja užmesdama ironišką žvilgsnį į patriarchato kultą – gi į pirmą planą metama idėja apie vyro laimę, apie moters vietą šiame darinyje, kas ima dvelkti tam tikra patetika. Nes moteris – lengvai pakeičiama ir su viskuo susitaikanti. Bet ar tikrai? Išduoti, kas ir kaip, nesinori. Bet A. Varda labai gudriai pateikia atsakymą, leisdama suprasti, kad tokio idiliško vyro gyvenimo idėja yra veikiau fantazija negu neiškreipta, racionali tikrovė.

Iš tiesų turbūt kyla klausimas, ar verta šiandienos žiūrovui žiūrėti A. Varda filmus. Manau, kad taip. Ne tik dėl to, kad jie jau laikomi kino klasika, bet ir dėl to, kad tam tikros temos nesensta, o ir pati filmų raiška stebina inovatyvumu. Čia trumpai pavyko aptarti du ankstyvojo kūrybos laikotarpio režisierės vaidybinius filmus, kurių laikmetį išduoda tik garsas ir juosta. Jei tik tokie išdavikai, kodėl gi nepažiūrėjus ir šiandien?

Lauros Šimkutės apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Pilno metro“: