Kultūra

2020.10.26 19:27

Goda Dapšytė. Pasikalbėkime apie cenzūrą

Goda Dapšytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.10.26 19:27

Gyvename įdomiais laikais. Regis, vis dėlto iš Kinijos mus pasiekė ne tik virusas, bet ir šis senas geras prakeiksmas. Šis ruduo – priverstinių visuomeninių ir savanoriškų politinių permainų laikas. O permainos visuomet sukelia nepatogumų ir nerimo. Gal todėl įvairiuose kontekstuose (o pastaruoju – Seimo rinkimų – periodu dažniausiai politiniuose) vis dažniau grėsmingai, neretai kaip kaltinimas arba perspėjimas nuskamba „Cenzūra!“.

Teatro kritikės Godos Dapšytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Tai pasikalbėkime apie cenzūrą. Šis, regis, visiems gerai suprantamas ir pažįstamas, iš lotynų kalbos kilęs terminas Tarptautinių žodžių žodyne pirmine reikšme nusakomas kaip spaudos, kino ir televizijos filmų, radijo bei televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kurios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių, idėjų ar teorijų. Pagal šį apibrėžimą cenzūros galios paprastai priskiriamos išskirtinai valdžiai ir jos institucijoms.

Tačiau realybėje, ar, tiksliau, šiuolaikinėje kasdienybėje, cenzūros fenomenas yra kur kas sudėtingesnis ir neretai reiškiasi kiek subtiliau. O tam apibrėžti jau tenka pasitelkti net 6-uoju numeriu žymimą šio termino reikšmę, cenzūrą įvardijančią kaip visuomeninių normų sistemą, nesąmoningais mechanizmais kontroliuojančią žmogaus potraukius ir ribojančią jų realizavimą. Skamba pažįstamai, tiesa?

Taigi, vis dažniau, kalbėdami apie cenzūrą, kalbame ne apie nuo mūsų nutolusią valdžią ar svetimą režimą, o apie visuomenės grupes ar pavienius asmenis. Taigi, be dažniausiai aptariamų politinės ar valstybinės, karinės ir bažnytinės cenzūros, egzistuoja ir tokios jos formos kaip moralinė, visuomeninė, pedagoginė, akademinė, ekonominė cenzūra ir, žinoma, savicenzūra.

Tradicinis požiūris į cenzūros fenomeną iš esmės remiasi cenzoriaus ir cenzūruojamojo opozicija. Cenzorius suvokiamas išskirtinai kaip dominuojančios galios nurodymų vykdytojas, kaip sudėtinė cenzūros sistemos dalis. Cenzūruojamieji traktuojami kaip bejėgės dominuojančios galios aukos. Šiuo atveju tik cenzūruojamieji suvokiami kaip subjektai, kuriantys ir egzistuojantys visuomeniniame diskurse.

Cenzorius traktuojamas kaip galios tęsinys, bet ne cenzūruojamajam adekvatus subjektas, tos pačios valstybės pilietis, veikiamas tų pačių galios struktūrų. Tačiau, mėginant tirti ir apibrėžti cenzūros apraiškas globalėjančiame postmoderniame pasaulyje, imta vartoti terminą „naujoji cenzūra“. Šį fenomeną Lietuvos žiniasklaidoje tyrinėjantis Gintaras Aleknonis teigia, kad senoji cenzūra buvo grindžiama konfliktu tarp teisės žinoti ir draudimo skelbti, o naujosios skiriamasis bruožas – prisitaikymas.

Jei pripažįstame, kad esminiai cenzūros atliekami veiksmai yra atranka ir atmetimas, tada cenzūra tampa esminiu kalbos, kaip komunikacinės sistemos, kūrimo įrankiu (žr. Butler, J. Ruled Out: Vocabularies of the Censor in Censorship and Silencing: Practices of Cultural Regulation, ed. R. C. Post. Los Angeles, 1998), padedančiu susikalbėti, t. y. atmetant tai, kas nereikalinga, ir atrenkant tai, kas būtina, formuojamas bendrai suvokiamas tekstas. Taigi, būtų galima teigti, kad cenzūra egzistuoja pačioje pradinėje kalbos formavimosi stadijoje.

Pasak amerikiečių filosofės Judith Butler, cenzūruojamas subjektas, taip pat, kaip ir cenzūruojantis subjektas, yra sudaryti ribojančios ir produktyvios galios, todėl piliečiai turi galios atimti vienas iš kito kalbos ir raiškos laisvę: „Kai vienas subjektas žeminančiomis pastabomis ar represijomis „cenzūruoja“ kitą subjektą, tokia cenzūros forma vadinama „nutildymu“. Taigi, tokios cenzūros veikimo sritis neapsiriboja vertikale, besidriekiančia nuo valdžios piliečių link. Formuojančiąją galią turinti cenzūra nukreipta ne (vien) į kalbą, bet veikia kaip įrankis siekiant vienokių ar kitokių (politinių, moralinių, visuomeninių ir kitų) tikslų, kuria jiems palankią viešąją ar uždaro rato komunikacijos erdvę.

Todėl kai kalbame apie cenzūrą (nesvarbu, vykdomą institucijos, visuomenės grupės ar konkretaus asmens), norėčiau pasiūlyti į ją žvelgti ne vien kaip į ardančią, bet ir kaip į konstruojančią galią. Ne, tai nėra provokacija. Nukreipę žvilgsnį nuo paties draudimo bei draudiko ir perkėlę jį siekiamo rezultato link, daug lengviau suprasime konkretaus cenzūros akto priežastį. Suprasime, ne ką mėginama uždrausti ar eliminuoti, o koks pasakojimas tuomet yra sukuriamas (arba išsaugomas), suprasime, kodėl iš viso kyla poreikis cenzūruoti, ir galbūt lengviau apginsime žodžio ir saviraiškos laisves.

Nors iš esmės kalbu labiau apie šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse vykstančius procesus, bet panašų požiūrį galima pritaikyti ir kalbant apie daugeliui vis dar gerai pažįstamą sovietinę, politinę ideologinę cenzūrą. Nors daugelis šio laikotarpio tyrimų gilinasi į tai, kokie konkrečiai kūriniai buvo uždrausti ar koks kalbėjimas buvo nepriimtinas oficialiam sovietiniam diskursui, tačiau, visa tai susumavus, galima pamatyti, ir kokį vaizdą bei pasakojimą kūrė sovietinė cenzūra, kokią visuomenę ir individus ji konstravo (ar siekė sukonstruoti). Ir būtent šiuose jos veiksmuose galima atrasti kur kas daugiau logikos nei sekant draudimų pėdsakais.

Bet grįžkime į šiuos laikus. Nors masinės informacijos cenzūrą draudžia LR Konstitucija, tai jokiu būdu nereiškia, kad fenomenas neegzistuoja. Šis draudimas riboja tik brutalias, o ne takias jos formas, ir faktiškai tik valstybines. Ir nors visada išgirdę „cenzūra“ pirmiausia pagalvojame apie institucijas ir galią, daugelis cenzūrą nuolat taikome savo kasdienybėje. Pripažinkime, juk „draugų“ blokavimas ar mažų mažiausiai unfollow`inimas (kitaip tariant, nustojimas sekti) socialiniuose tinkluose jau tapo kasdiene norma. Nepriimtinų komentarų trynimas – panašu, kad taip pat.

Ir ne taip svarbu, ar mes kalbame apie užsienio lietuvių bendruomenės, mamyčių ar draugų grupių diskusijas, ar apie politikų ir privačių asmenų socialinių tinklų paskyras. Socialiniams burbulams formuotis padeda ne tik plačiai aptarti algoritmai, bet ir daugelio iš mūsų pačių taikoma cenzūra. Išsivalome, susikuriame malonų ir priimtiną srautą. Regis, ramiau. Tik ta realybė su savo įvairove vis erzinančiai į jį braunasi vos pravėrus namų duris. Realybę cenzūruoti kur kas sunkiau nei socialinius tinklus, žiniasklaidą ar meną. Tačiau tai nereiškia, kad niekas nebando. Ko vertas vien vienos aikštės įstatymas. Ar konkrečios monumento formos nurodymas tikrai nėra turinio kontrolė? Kadangi aikštė nėra masinė informacija, bijau, kad išsiaiškinti nepavyks.

Sovietmetį paminėjau neatsitiktinai. Kas kartą, pajutusi turinio kontrolės grėsmę, net ir jaunoji karta, nepatyrusi ano meto represijų, gręžiasi į praeitį ir ieškoma sovietinės šmėklos. Tačiau jei pažvelgtume į kitus istorinius periodus ir geografines zonas, įsitikintume, kad šiandien iš pirmo žvilgsnio natūrali atrodanti žodžio ir saviraiškos laisvė visad buvo ir išlieka trapi. Į ją aršiai ar nežymiai nuolat kėsinasi ir institucijos, ir visuomeninės grupės, ir politiniai judėjimai, ir kolegos bendrapiliečiai, kartkartėmis net mūsų artimieji, o kartais ir mes patys.

Taigi, cenzūra yra, klausimas tik, kada (ir ar) ją pastebime, kaip į ją reaguojame ir ar suteikiame žodžio ir saviraiškos laisvę kitiems. Na, ir pabaigai vis dėlto tenka pripažinti, kad blogiausia cenzūros pasekmė yra **** ** ***********.

Teatro kritikės Godos Dapšytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.