Kultūra

2020.10.25 18:26

Dalia Bieliūnaitė. Pasakojimas iš daugiataučio Kauno: Asija, keturi vaiduokliai ir žiurkės

Istorijų festivalis
LRT.lt2020.10.25 18:26

Daugiataučio Kauno paveikslas retas lietuvių literatūroje, o taip pat ir mūsų vaizduotėje. Tačiau tokį praeities Kauną liudijančių istorijų – gausu. Dalia Bieliūnaitė pristato apsakymą apie vieną nuotykių kupiną mergaitės Asijos dieną, kurią netikėtai pertraukė... prisikėlusios Ramybės parko dvasios.

Šis tekstas yra istorijų festivalio „Pertrauktas gyvenimas“ literatūrinės programos dalis.

Dalia Bieliūnaitė. „Asija, keturi vaiduokliai ir žiurkės“

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas istorijų festivalis šiemet kviečia per garsus, vaizdus ir pasakojimus iš naujo apmąstyti, kaip globalios pandemijos patirtys paveikė šiandieninius mūsų įpročius ir tarpusavio santykius.

2019 m. spalį startavęs istorijų festivalis jungia istorijų pasakotojus – muziejininkus, teatralus, menininkus, pasakotojus ir kitus istorijos entuziastus. Festivalis siekia priminti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, stiprinti skirtingų bendruomenių dialogą, skatinti pasididžiavimą vieta, kurioje gyvename, bei kalbėti šiuolaikiniam europiečiui aktualiomis temomis.

***

Pro duris įpuolė susijaudinusi mergaitė tamsiomis kasomis ir degančiomis akimis. Tai Asija – karo metu į Kauną atvykusių Krymo totorių dukra. Ji greitakalbe išbėrė tėvams sunkiai suvokiamus žodžius:

– Tėti, mama, klasiokai šiandien į mokyklą prisinešė kaulų iš kapinių!

Tėvams buvo sunku suprasti, kas iš tikrųjų nutiko. Pasipylė įvairiausi klausimai, tačiau juos vainikavo pasiūlymas pirmiausia atsipūsti ir suvalgyti koldūnų, o paskui viską papasakoti.

Šiuose namuose jie gyveno nuo Asijos gimimo. Namas buvo gausiai apgyvendintas jų likimo draugų, dažniausiai viename kambaryje glaudėsi net keturių ar penkių žmonių šeima. Nepaisant šio tirštumo, būdami likimo draugai, jie puikiai sutarė. Gyveno ramiai ir vienintelė jų problema buvo namą apniukusios žiurkės, dėl to tėvai nustebo, išgirdę apie žmonių kaulus mokykloje.

Maisto kvapas, tvyrantis virtuvėje, ramino ne tik mergaitę, bet ir tris netikėtus svečius, kurie slapčia atlydėjo ją į namus. Tai galiūnas Kamyras, išmintingasis Timūras ir paikasis Tuktaras – trys totorių vaiduokliai, kuriuos iš karto pastebėjo ir pasitiko jau mirusio šio namo architekto Stasio dvasia:

– O! Būkit pasveikinti. Iš kur čia atklydot?

Nors dažnai nardydavo tarp namo aukštų, Stasys pirmą kartą čia matė kitus vaiduoklius. Pripratusi prie žmonių ir žiurkių, kurių žemiškas gyvenimas jai nebuvo aktualus, architekto dvasia smalsiai klausėsi atvykėlių istorijos. Pasirodo, šiandien, kai iš Ramybės parko buvo iškeldinamos kapinės, šie trys totorių numirėliai buvo prižadinti. Atsibudę iš ilgus metus trukusio miego, jie atsiminė, jog visi šiame pasaulyje liko dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Galiūnas Kamyras norėjo su kuo nors pasikalbėti, nes būdamas gyvas tik kariavo. Išmintingasis Timūras nieko nenorėjo, bet buvo pažadėjęs savo žmonai, kad bent po mirties nesimaišys jai po kojų. Taigi turėjo likti žemėje, nes ši iškeliavo anapus. Paikasis Tuktaras svajojo dar kartą prisikirsti naminių koldūnų, tik, gaila, nepagalvojo, kad miręs negalės jausti skonio. Išvydusi pro kapines einančią susijaudinusią tamsaus gymio mergaitę ir per daug negalvojusi, ši trijulė nusekė jai iš paskos.

Žmonėms ir vaiduokliams besišnekučiuojant, į duris pasibeldė tame pačiame name gyvenęs policininkas. Kaimynai bičiuliavosi draugiškai, tačiau tvarka yra tvarka ir dokumentus reikia dažnai tikrinti. Kadangi šiame name gyveno daugiausia atklydėliai iš kitų kraštų, visi privalėjo turėti tvarkingus popierius. Tikrinant Asijos šeimynos pasus, gretimame kambaryje kilo sumaištis.

Rusų šeimyna, gyvenanti už atstumiamų stiklinių durų, pasigedo savo močiutės paso. Stiklinėse duryse pirmyn ir atgal judėjo gausios šeimos siluetai, karštligiškai ieškantys nelemto popiergalio. Rasti nesisekė, nes dokumentas buvo dingęs jau ne pirma diena ir daugelis šeimynykščių manė, kad jį paprasčiausiai sugraužė žiurkės.

Tačiau žiurkių kaltės čia buvo mažai. Jos buvo įsipainiojusios, tačiau tik dėl to, kad norėjo padėti šiai daug skanių trupinių primėtančiai šeimynai. Prieš tris dienas graužikės pamatė, jog į butą užėjusi nepažįstama moteris raudonu gėlėtu chalatu įsikišo močiutės pasą į kišenę. Jos iš karto suprato, kad reikia ko nors imtis arba jų pamilti šeimynykščiai turės bėdos.

Po buto grindimis, tarp medinių aukštus skiriančių perdangų, žiurkės buvo įsikūrusios nedidelę spaustuvę. Nieko rimto, daugiausia savilaida, tačiau po truputį čia kūrėsi savotiškas kultūrinis gyvenimas, kuriame spausdintas žodis užėmė svarbią vietą. Būtent ši spaustuvė ir buvo panaudota naujiems dokumentams močiutei iš Rusijos slaptai gaminti. Po penkiolikos minučių pasas jau būtų buvęs baigtas, tačiau tą vakarą dar sykį pasigirdo beldimas į buto duris.

Dėl sumaišties močiutės šeimynykščiai ne iš karto įsileido tą pačią, pasą pagrobusią raudono chalato savininkę.

– Labas vakaras, – tarė ji rusiškai, – atsinešiau nuodų.

– Taip, taip, užeikit, mes labai užsiėmę, bet nekreipkite dėmesio ir darbuokitės. Durnos žiurkės jau net dokumentus pradėjo graužti!

Ir iš tikrųjų, nekreipdama dėmesio į paso ieškančius žmones, vėlyva viešnia ėmėsi juodo darbo – nuodyti graužikes.

Kai nuodingi milteliai sparčiai pildė gausius medinių grindų tarpus, baigęs tikrinti Asijos tėvų popierius, policininkas žengė į stiklinėmis durimis atitvertą kambarį. Rūsčiu žvilgsniu peržvelgė šeimynykščius ir paprašė parodyti savuosius.

Pro plyšius byrant nuodingiems milteliams, žiurkės lakstė visur kaip paklaikusios, iš paskutiniųjų mėgindamos išnešti sveiką kailį. Močiutės popieriai buvo išgaravę joms iš galvų. Policininkas, apžiūrėjęs jam rodomus dokumentus ir supratęs, jog trūksta vieno paso, nė nemanė nusileisti:

– Iškeldinsim, ir taškas. Šiame name tik su dokumentais.

Močiutė pradėjo gailiai raudoti. Kitame kambaryje apsiverkė ir viską stebėjusi Asija. Mergaitės tėvai bandė ją raminti, tačiau patys įsikišti nedrįso. Jokie bičiulių maldavimai ir ašaros nebūtų padėję, kadangi tvarka yra tvarka ir dokumentai turi būti tvarkingi. Staiga iš niekur nieko moteris raudonu chalatu garsiai suriko. Visų žvilgsniai nukrypo į ją, bet viskas rutuliojosi taip greitai, kad įvykio liudininkais liko tik keturi vaiduokliai.

Nė vienas žmogus nespėjo pamatyti, kaip jauna drąsi žiurkė, įsikandusi raudonchalatei į pirštą ir stipriai atsispyrusi, šoko tiesiai į plačią chalato kišenę. Iš čia ji, pastvėrusi tikrąjį močiutės pasą, sviedė knygelę ant grindų, o pati greitai pradingo medinėse grindyse žiojinčioje skylėje.

Žiurkių nuodytojai iš akių pasipylė žaibai, o iš lūpų keiksmažodžiai, kai visų akys nukrypo į ant grindų numestą pasą. Močiutė buvo išgelbėta. Pakėlęs pasą, policininkas įtariai apžiūrėjo kiekvieną puslapį. Galiausiai sumurmėjęs, kad viskas gerai, skubiai pasišalino, nes tokie dokumentų tikrinimai jį labai išvargindavo.

Pasinaudojusios tuo, kad nuodytoja kurį laiką nesidarbavo, žiurkės spėjo pasprukti ir netgi išgelbėjo kelis spaustuvės presus. Nieko neįtardama, rusų šeima skubėjo pasirūpinti supykusia nuodytoja. Tvarstė pirštą, rinko po kambarį pasklidusias nuodų pakuotes ir mandagiai kalbino užsukti baigti darbo rytoj po pietų:

– Prie soboro rodys filmą apie revoliuciją ir beveik visi bus išėję jo žiūrėti, tad namuose bus galima ramiau darbuotis.

***

Kitą dieną šiaip jau visada žmonių pilnas butas buvo tikrai apytuštis. Namuose likę keturi vaiduokliai ramiai apžiūrinėjo mediniuose rėmeliuose įrėmintas fotografijas bei didelį Vytauto Didžiojo portretą.

Matyt, filmas buvo vaikams neįdomus, nes pirmoji į namus grįžo Asija. Už rankos ji vedėsi šviesiaplaukį jaunuolį. Architektas Stasys nustebo dar sykį, nes buvo neįprasta matyti lietuvių berniuką bičiuliaujantis su totorių mergaite. Dėl to, kad nemokėjo lietuvių kalbos, kitataučių vaikai dažniau bendravo tarpusavyje.

Šis jaunas lietuviukas iš kažkur puikiai mokėjo rusų kalbą. Išgirdusios jį šnekant rusiškai, ant sienų kabančios Asijos giminaičių fotografijos labai apsidžiaugė:

– Būk pasveikintas, lietuvių vaike, – tarė viena senyva moteris iš nuotraukos, tikėdamasi, kad jis išgirs, bet tik vaiduokliai galėjo išgirsti kalbančią fotografiją.

Juos netikėtai prabilusi senolė labai sudomino. Totorių šmėklos paprašė papasakoti, kaip Asijos šeima atsidūrė Lietuvoje, nes apie tai nieko nežinojo net kartu tiek laiko praleidęs Stasys.

– Prieš dešimt metų į gimtąją Ukrainą sugrįžo būsimi mergaitės tėvai. Abu buvo labai pavargę, nes turėjo dirbti ir kariauti ne savo šalies labui. Asijos tėtis bijojo, kad neturės ramybės šalyje, kuri nebuvo laisva, dėl to nutarė ir vėl išvykti. Draugai jam patarė keliauti į Lietuvą, nes čia jo tautiečiai susimaišydavo su kitais, iš Rusijos atkeliaujančiais rusakalbiais, ir neatkreipdavo į save dėmesio.

Tačiau kaipgi vyksi vienas į svečią šalį? Vėlgi draugams patarus, būsimasis tėtis ėmė ieškoti žmonos. Mergaitės mama tuo metu buvo ką tik grįžusi iš Vokietijos, kur ne savo noru buvo išvežta sunkiai dirbti. Pavargusi ir liūdna, ji taip pat ieškojo galimybės kartu su Asijos močiute ramiai ir saugiai gyventi. Šiuos du nelaimėlius suvedė bendri draugai.

Čia išmintingasis Timūras susijaudinęs pertraukė senolę:

– Mes trys ten taip pat buvome.

Visi netikėtai sužiuro į jį, kaip niekur nieko tęsiantį senolės istoriją:

– Prieš dešimt metų, visai kaip vakar, buvome pabudę. Tik tą sykį nutarėme aplankyti gimtąją Ukrainą. Ten ir sutikome mergaitės tėvus. Matėme, kaip jų draugai vis bando juos supažindinti, bet keisčiausia tai, kad ir čia buvo įsipainiojusi ta bjauri ragana, kuri vakar atėjo nuodyti žiurkių. Ji vis jiems sukliudydavo.

– Ta senė buvo pavogusi Asijos tėvų dokumentus, – piktinosi paikasis Tuktaras.

– Kad ir kaip stengėmės – niekaip negalėjome padėti, juk buvome mirę. Į Lietuvą jiems padėjo pabėgti žiurkės. Savo spaustuvėje jos paskutinę akimirką atspaudė naujus pasus. Tada tai buvo mažytė, vieno spaudos preso dirbtuvėlė, čia jos spaudė savo mėgėjiškus rankraščius, o prireikus pagelbėdavo, padirbinėdamos pasus norintiesiems išvykti, – pasakojo galingasis Timūras.

– Kas ji tokia, ta pasus grobianti moteriškė raudonu chalatu, ir kodėl ji vis bando pakenkti šiems žmonėms? – nusistebėjo architektas Stasys.

– Aš irgi norėčiau sužinoti, – tvirtai ištarė vakar dienos herojė, savo pasirodymu mirtinai išgąsdindama Asiją.

Mergaitė stryktelėjo ant kėdės, numindama draugui koją. Lietuvių berniukas bergždžiai bandė ją raminti, sakydamas, jog tokia maža žiurkė nieko jai nepadarys.

Kaip jau supratote, ši istorija, nutikusi 1959 m. Laisvės alėjos 3-iame name, dar nesibaigė. Kas buvo toji ragana raudonu chalatu? Ar Asija susibičiuliavo su drąsiąja žiurke? Kaip sekasi trims totoriams šiandien, ar jie tebemiega, o gal istorijų festivalio metu pabunda ir pasakoja savo istorijas? Tęsinį galite susikurti patys arba paprašyti jo ko nors, kam gerai sekasi kurti ir pasakoti istorijas.

***

Kūrinį įkvėpė Kaunas 2022 programos „Atminties biuras“ užrašyta istorija su Krymo totore Asija Kovtun.

https://www.atmintiesvietos.lt/lt/kaunas-2/interviu-su-tautinemis-kauno-bendruomenemis/atminties-biuras-a-kovtun/