Kultūra

2020.10.22 19:20

Aktyvizmas kine: kodėl vis dar reikia kalbėti apie seksualines mažumas?

Ieva Šukytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.10.22 19:20

Ar visuomenei vis dar reikalingi filmai socialinėmis temomis? Ką naujo jie gali mums papasakoti laikais, kai visa informacija sekundžių greitumu atsiranda socialinėse medijose?

Nors pamažu atrodo, kad LGBTI+ bendruomenės vieta visuomenėje vis gerėja, dokumentinių filmų šiomis temomis kino festivaliuose parodoma ne mažiau – jeigu ne daugiau. Į tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programą sudarytojai įtraukė 4 LGBTI+ filmus – 3 ilgametražius ir 1 trumpametražį. Visi jie kalba aktualiomis, tačiau skirtingomis temomis, atskleisdami, kad mūsų laukia dar ilgas kelias, kol pradėsime gerbti vieni kitų prigimtines teises.


„Sundance“, Berlyno ir „Hot Docs“ kino festivaliuose įvertintas, pastaruosiuose dviejuose apdovanotas žiūrovų prizu, Davido Franco dokumentinis filmas „Sveiki atvykę į Čečėniją“ („Welcome to Chechnya“, 2020) pasakoja apie Rusijos regione vykdomą seksualinių mažumų valymą. Nuo 2016-ųjų Ramzano Kadyrovo vadovaujamoje Čečėnijoje homoseksualūs ir translyčiai žmonės pradėti kalinti kalėjimuose. Juose siaubingai kankinami asmenys, kaip praneša aktyvistai ir užsienio žiniasklaida, miršta nuo sunkių sumušimų ir žaizdų.

Kartais aukos atiduodamos šeimai, kad ši įvykdytų egzekuciją, taip „išsaugodama savo garbę“. Pats šalies vadovas duotuose interviu visa tai neigia ir teigia, kad musulmoniškoje Čečėnijoje LGBTI+ bendruomenė išvis neegzistuoja. Tačiau kaip atskleidžia slapta nufilmuotas filmas, aktyvistų organizacijos – Rusijos LGBT tinklo ir Maskvos LGBTI+ bendruomenės centro darbuotojai Davidas Isteevas ir Olga Baranova išgelbėjo šimtus iš tėvynės pabėgusių asmenų.

„Sveiki atvykę į Čečėniją“ siužetas sukonstruotas iš slapta nufilmuotų vykdytų gelbėjimo operacijų ir vaizdo interviu, kurie plačiau atskleidžia visos situacijos mastus. Išskyrus organizacijų darbuotojus, visų aukų veidai yra pakeičiami JAV aktyvistų veidais, naudojant deepfake programą. Iš Čečėnijos į Maskvoje esančią slaptą prieglaudą atvykę asmenys taip pat privalo susigalvoti naujus vardus, kad vėliau nerizikuotų, jog bus atskleista jų tapatybė, jeigu kuris nors iš jų būtų sugautas. Tik artėjant filmo pabaigai išvysime vieno iš aukų – Maksimo Lapunovo veidą, vienintelio pasiryžusio kreiptis į teismą ir viešai prabilti apie gimtinėje vykdomus išpuolius ir žmogžudystes. Nors jo ieškinys ir buvo atmestas, nutraukta tyla į viešumą ištraukė Vladimiro Putino ir R. Kadyrovo slepiamą tiesą.

Be nufilmuotų operacijų ir liudijimų, į filmą įterpiami šokiruojantys telefonu nufilmuoti vaizdo įrašai, kuriuose regime Čečėnijoje mušamus arba akmenimis iki mirties užmėtomus vyrus ir moteris. Ši medžiaga prisideda prie įtampos kūrimo.

Slapta kamera aktyvistų filmuojamos gelbėjimo operacijos primena kompiuterinius išgyvenimo žaidimus, kurių finale likti gyvam beveik nėra šansų. Ne vien aukoms, bet ir aktyvistams tenka bėgti iš Rusijos. O. Baranovai policijoje pasirodžius dėl dingusio asmens, vėliau gresia pavojus, todėl kartu su sūnumi ji taip pat priversta išvykti. Filmo pabaigoje pateikiami pabėgusių asmenų skaičiai ir šalys, kurios suteikė politinį prieglobstį. Daugiausia – daugiau nei šimtą – priėmė Kanada, o štai JAV neįsileido nė vieno. Tokia statistika parodo, kiek svarbiau už žmonių gyvybes yra politiniai šalies galvų žaidimai ir nenoras veltis į konfliktus dėl žmogaus teisių.

Partizaniniu stiliumi, tačiau ne taip slaptai kaip „Sveiki atvykę į Čečėniją“ buvo nufilmuotas ir Marcelo Barbosos ir Aude Chevalier-Beaumel dokumentinis filmas „Indianara“ (2019), vaizduojantis brazilų LGBTI+ radikalios aktyvistės gyvenimą, artėjant dabartinio prezidento Jairo Bolsonaro rinkimams. Indianara Siqueira koordinuoja „Casa Nem“ – nelegaliai apgyvendintą pastatą Rio de Žaneire, kuriame daugiausia gyvena translytės moterys ir kitos seksualinės mažumos. Ji kartu su kitais bendruomenės atstovais dalyvauja demonstracijose, streikuose, politinėse diskusijose, siekdama, kad mažumų teisės būtų išgirstos.

Pirmoje filmo scenoje matome karstą, per miestą stumiamą kapinių link. Indianara ir kelios moterys laidoja vieną iš savo draugių. Vėliau sužinosime, kad kiekvienąkart ji sudarydavo smurtinėmis mirtimis mirusių moterų sąrašą. Kita jos draugė prisipažins, kad per metus palaidoja daugiau nei šimtą translyčių, kurių dauguma yra pasmaugiamos, nušaunamos, subadomos ar kitaip nukankinamos dėl savo seksualinės orientacijos ar lyties.

Kovų už LGBTI+ bendruomenę užnugaryje regime ir šalyje didėjančias dešiniąsias politines jėgas. Sostinėje augantis pasipriešinimas valdžiai pasireiškia smurtiniais gyventojų ir policijos susirėmimais. Nuolat vykdomos demonstracijos už aborto legalizavimą, prieš socialinę nelygybę ar rasizmą. Filme užfiksuojama brazilus sukrėtusi Rio de Žaneiro miesto tarybos narės Marielle Franco mirtis. Ji 2018 m. kovo 14 d. kartu su vairuotoju buvo sušaudyta iš pravažiuojančios mašinos. Lūšnynuose užaugusi ir už juodaodžių bei homoseksualių žmonių teises kovojusi politikė aršiai pasisakydavo apie policijos brutalumą prieš neturtinguosius. Sukrėsta šios mirties Indianara kartu su savo partneriu namuose įsirengia kameras, nes bijo tokios pat tragiškos baigties.

Tačiau net ir gyvendama tokiomis sąlygomis Indianara kartu su savo draugais džiaugiasi gyvenimu. Savo namų kieme rengia vakarėlius baseine, švenčia gimtadienį ir išteka už savo partnerio, apsupta aktyvisčių ir ją palaikančių žmonių. „Mes egzistuojame – norite jūs to ar ne,“ – politinės kalbos metu pasako tuomet dar gyva M. Franco. Tad kova už lygybę tęsiasi toliau.

Skirtingai nei Indianara, už aštuonmetės Sašos teises kovoja jos tėvai. Skambant idiliškai klasikinei muzikai it iš pasakiškų miuziklų, maža mergaitė kartu su tėvais, broliais ir seserimi mėtosi gniūžtėmis. Scenoje, primenančioje klasikinius kalėdinius Holivudo filmus, visi juokiasi ir atrodo linksmai leidžiantys laiką. Tačiau Sébastieno Lifshitzo dokumentiniame prancūzų filme „Mergaitė“ („Petite fille“, 2020), pristatytame Berlinalės Panoramos programoje, netrukus paaiškėja, kad Saša – mergaitė, gimusi berniuko kūne, o jos tėvai kovoja su mokykla, kuri nepripažįsta jos lyties.

Nuo ketverių metų Saša garsiai kartojo: „Mama, kai užaugsiu, būsiu mergaitė.“ Abu tėvai, vyresnė sesuo ir du broliai priėmė tokį jos sprendimą ir ieškojo profesionalios pagalbos, kaip padėti. Tačiau tam trukdo mokykla, ji neleidžia ateiti, apsirengus mergaitiškais drabužiais. Net ir baleto pamokose, kurias Saša lanko su kitomis mergaitėmis, ji aprengiama berniukiškais kostiumais, nors su jais jaučiasi nepatogiai. Tai ir tampa pagrindiniu filmo konfliktu – kova už laisvę būti tuo, kas esi. Mokyklos direktorius ir administracija elgiasi it peštukai, dar labiau skatindami Sašos atstūmimą ir patyčias, nors jos bendraamžiai draugai ją supranta ir kreipiasi į ją kaip į mergaitę.

Su mama Karina ji lankosi pas gydytoją Paryžiuje, ši oficialiai pripažįsta, kad mergaitei yra lyties disforija. Ji net sutinka susitikti su mokyklos administracija ir paaiškinti visą situaciją, tačiau mokyklos atstovai ignoruoja kvietimą ir nepasirodo. Filme pamatome neaprėpiamą tėvų meilę, jie nenuleidžia rankų ir nesiruošia pasiduoti. Nė vienas iš artimųjų nekvestionuoja Sašos lyties. Tėvo teigimu, tai nėra tolerancijos klausimas. Mergaitė yra jo dukra ir jis ją myli. Atsargiai atskleidžiami ir pačios Sašos jausmai, kuriuos ji iš pradžių slepia prisidengusi šypsena. Tačiau užsisklendusi ji liūdi ir negali stebėti, su kokiu skausmu susiduria jos motina. Net ir pati Karina kaltina save dėl dukros padėties. Galbūt dėl to, kad labai norėjo mergaitės, tai kažkokiu būdu padarė įtaką Sašai. Tačiau dėl to, kaip patikina gydytoja, niekas nekaltas.

Filme galime pastebėti, kaip atsargiai režisierius prieina prie savo subjektų. Jis nelenda įkyriai su kamera prie veikėjų ir nekuria dirbtinių konfliktų, norėdamas labiau dramatizuoti siužetą. Jo žvilgsnis į Sašą ir jos šeimą yra pagarbus. Kūrinyje neišgirsite ir graudinančios muzikos, siekiančios sukelti stipresnes žiūrovų emocijas. Kaip tik prancūzų klasikinės melodijos kartais kontrastuoja su filmo siužetu. Claude`o Debussy melodijos kuria gražios pasakos leitmotyvą, nors šių žmonių realybė yra pažymėta kasdienine kova. Filmo pabaigoje su drugelio sparnais lauke šokanti Saša parodys, kiek per šiuos metus jau pasiekta. Pagaliau į mokyklą einanti kaip mergaitė, ji išlindo iš kokono ir tapo gražiu drugeliu, kuriam nebereikia slapstytis.

2020-ųjų pandemijos akivaizdoje galime kvestionuoti, kiek šios problemos paliečia mus. Ar kitose šalyse vykstančios kovos yra ir mūsų? Tačiau su panašiomis problemomis susiduriame visi. Nesvarbu, ar tai būtų Brazilija, Rusija, ar Prancūzija. Ar kalbėtume apie seksualines mažumas, socialinę atskirtį, ar rasizmą. Visos mūsų kovos yra už laisvę, o už ją niekas neturėtų mokėti savo gyvybe.

Ievos Šukytės filmų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.