Kultūra

2020.10.19 22:20

Tarpukario Klaipėda: lietuvio inovaciją pasisavino užsienio inžinieriai, pirtis įrengta dėl būtinybės

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.10.19 22:20

Metas nusikelti į tarpukario Klaipėdos uostą, kai Didžioji Lietuva, netekusi Vilniaus, pradėjo stiprinti jūrinės valstybės pozicijas. 1923 metais Klaipėdos krašto laikrodis buvo užsuktas Lietuvos ritmu.

Ir nors tai buvo Lietuvos uostas, kurti laivyną nebuvo paprasta – vietiniai vokiečiai tvirtai laikė jūrinį verslą savo rankose. Lietuva atgavo uostą be įvestų komunikacijų ar susisiekimo net su artimiausiais regionais, todėl buvo imtasi uosto modernizavimo, kuris stebino net ir pačius vokiečius.

Stop juosta. Maršrutas nr. 119 – Klaipėda II d.

„Jie stebėjosi, kam čia tiek investuoti, jei šis kraštas kaip obuolys nukris į reicho delną“, – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“ pasakoja Klaipėdos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas.

Pirmojo lietuviško uosto smegenys

Tęsdama tarpukario modernizmo paieškas Klaipėdoje, LRT PLIUS laida „Stop juosta“ aplankė apleistą miesto uosto valdybą, kuri tik šiemet gavo vertingų savybių turinčio objekto statusą. „Šiame pastate buvo įkurtos visos pirmojo lietuviško uosto „smegenys“. Pats pastatas yra senesnis, siekiantis 19 amžiaus 7 dešimtmetį. Jame veikė karališkojo uosto valdyba, gyveno svarbūs valdininkai. Čia taip pat buvo atliekami visi strateginiai sprendimai“, – teigia istorikas D. Elertas.

Pirmą kartą uosto valdybą sudarė lietuviai: pirmasis Šventosios uosto viršininkas, inžinierius Ričardas Visockis, kapitonas ir statybos inžinierius Liudvikas Stulpinas ir Klaipėdos uostų statybų vadovas, vėliau – Vytauto Didžiojo ir Miuncheno universitetų profesorius Jonas Šimoliūnas.

Įdomu tai, kad Klaipėdoje dirbo ir uostų projektuotojas Liudvikas Hagenas – Berlyno statybos akademijos dėstytojas ir vokiškų uostų inžinierius, suprojektavęs ne tik Klaipėdos, bet ir Gdansko, Karaliaučiaus, Kylio ar Hamburgo uostus. Taip pat Hagenas rūpinosi Neringos kopų apželdinimu, už tai klaipėdiečiai jam pastatė paminklą.

Dar viena reikšminga tarpukario Klaipėdos asmenybė – Klaipėdos sukilimo dalyvis, krašto direktorijos vadovas vokietis Endrius Borchartas. Jis rūpinosi Klaipėdos krašto sulietuvinimu ir net susilietuvino savo pavardę, vokiečiai dėl to jam neatleido. 1939 metais įvykus Klaipėdos krašto aneksijai, E. Borchartą suėmė ir tardė gestapas. Sovietų ištremtas, jis ir mirė tremtyje Karagandoje.

Lietuvio inovaciją pasisavino JAV ir Japonijos inžinieriai

Laidos komanda keliaus apžiūrėti itin svarbaus Klaipėdos objekto – Žiemos uosto. Būtent čia inžinierius Jonas Šimoliūnas pritaikė tuomet neregėtą inovaciją, tačiau užpatentuoti jos nespėjo. „Buvo kilęs klausimas – kaip galima nugabenti didžiulius gelžbetonio blokus iki reikiamų vietų ir kaip tai atlikti vandenyje? Jis panaudojo labai paprastą dalyką – apliedavo tuos blokus kaip puodelį, įtaisė užkemšamą skylę ir juos nuleisdavo į vandenį bei plukdydavo. Taip šie plaukdavo iki reikiamos vietos, o vėliau atkimšus kamštį tas gelžbetonio blokas nuskęsdavo ten, kur reikia. Ši idėja buvo plačiai nuskambėjusi“, – pasakoja istorikas D. Elertas.

Įdomu tai, kad novatorišką J. Šimoliūno gelžbetoninių blokų plukdymo ir skandinimo technologiją be sąžinės graužaties pasisavino Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos inžinieriai.

Pirmoji Baltijos jūros pakrantėje daugiafunkcė įstaiga

Laidos „Stop juosta“ komanda aplankė ir Sveikatingumo namą, tapusį pirmąja visoje Baltijos jūros pakrantėje daugiafunkce įstaiga. Čia tuomet įsikūrė ne tik garlaivių kasos ar turizmo agentūra, bet ir skalbykla, viešbutis, valgykla, vaikų darželis ir netgi pirtis.

Istorikas D. Elertas šypteli, kad pirtis čia atidaryta tikrai ne laisvalaikiui leisti, o dėl būtinybės. „Keliauta į Klaipėdą buvo ilgai, ne visi keliavo pirmąja klase. Žmonių drabužiai būdavo prasmirdę prakaitu, juos reikėdavo ne tik išplauti, bet ir išgarinti, nes visokių gyvių pasitaikydavo. Kita vertus, čia ateidavo ir darbininkai, jie kraudavo anglį, tad jiems taip pat reikėdavo nusiprausti“, – tikina pašnekovas.

Lindenau laivų statykloje – naujausios technologijos

Laidos „Stop juosta“ komanda kvies apžiūrėti Pauliaus Lindenau laivų statyklą, kurioje iki sovietų pasirodymo buvo pastatyti net 55 laivai. Įdomu tai, kad čia pirmą kartą buvo panaudota iki tol nematyta technologija – virinimas.

„Didžioji dalis šios teritorijos atkariauta iš vandens. 19 amžiuje čia atsirado trys įmonės, kurios statė laivus. 1918 metais Klaipėdoje jaunas inžinierius Paulius Lindenau išpirko visą šią teritoriją, sujungė tų įmonių likučius ir padarė pirmąjį medinių laivų cechą. Jis apmokė žmones virinimo darbų, tai tuo metu buvo labai nauja technologija“, – tikina D. Elertas.

Sovietmečiu buvusios Lindenau laivų statyklos teritorijoje pradėjo veikti žvejybinių laivų remonto įmonė, tęsusi veiklą ir laisvoje Lietuvoje. Šiandien čia įsikūrė kruizinių laivų terminalas.

Laidos komanda turės galimybę užsukti ir į greta įsikūrusią kalvę. Čia dirbantis inžinierius Michailas Nedovidejevas pasakoja, jog kalvius ir chirurgus sieja kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Kalviai, kaip ir chirurgai, yra siejami su antgamtinėmis jėgomis. Todėl ir chirurgai, ir kalviai – giliai tikintys. Įkalintas metalas – kaip kosmosas. Su juo eksperimentuoti galima iki begalybės, tai kaip žvaigždės“, – poetiškai savo darbą apibūdina M. Nedovidejevas.

Ši kalvė su išlikusiomis tarpukarinėmis staklėmis, liejykla ir elingas su slipu įrašyti į Lietuvos kultūros paveldo registrą.

Klaipėdos istorijos lobis – Locmanų namas

Paskutinė stotelė – tikru istorijos lobiu vadinamas Locmanų namas. Tai yra vienintelis išlikęs senojo Klaipėdos uosto tarnybų pastatas. 2019 metais jį netgi ketinta nugriauti, tačiau jis buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. „Tai yra Locų arba Locmanų namas. Locmanai – tarnautojai, kurie įveda ir išveda laivus. Kadangi kapitonai nežinodavo visų uosto ypatybių, nebuvo radijo navigacijos, o Klaipėdos uostas buvo gana pavojingas, tai atlikti padėdavo profesionalai – locmanai“, – aiškina istorikas D. Elertas.

Šiame name gyveno pirmųjų lietuviškų jūrinių laivų „Jūratė“ ir „Kastytis“ kapitonas Juozas Andžejauskas. Šie laivai pasirodė 1921-ųjų pavasarį dar prancūzų valdomame uoste su iki šiol dar niekam nematyta Lietuvos vėliava.

20 amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje laivų maklerių bendrovė „Sandėlis“ įsigijo 3 garlaivius – „Nidą“, „Neringą“ ir „Ventą“. Vėliau, augant eksportui, didžiosios bendrovės „Maistas“, „Pieno centras“ ir „Lietūkis“ įkūrė valstybinę įmonę „Lietuvos Baltijos Loidas“. Suskaičiuota, kad tarpukariu per Klaipėdos uostą vyko apie 80 procentų viso Lietuvos eksporto, o vien Klaipėdos krašte buvo sutelkta trečdalis Lietuvos pramonės. Per 16 pirmosios Nepriklausomybės metų Klaipėda atsidūrė didžiausių Baltijos jūrų uostų trejete.

Paskutinė trispalvė, plevėsavusi iki sovietų atėjimo

Netoli Locmanų namo 1923 metų birželio 27 dieną įvyko oficiali Klaipėdos uosto perdavimo Lietuvai ceremonija. Vokietijai užėmus Klaipėdą – nuo 1939 m. kovo iki 1940 m. birželio – metus ir 3 mėnesius Locmano namas priklausė „laisvajai zonai“. Čia išliko Lietuvos administruojama teritorija, joje plevėsavo lietuviška trispalvė. Pasak istorikų, tai buvo paskutinė trispalvė, plevėsavusi iki pat sovietų atėjimo.

„Vokietija pripažino didžiulį Lietuvos indėlį į Klaipėdos uostą ir dėl to sutiko nedidelį gabalą jo atrėžti Lietuvai. Šiame nedideliame gabalėlyje atsirado pirmoji stabili tvora, nes tas gabalėlis išliko lietuviškas: jame veikė litai, buvo kalbama lietuviškai, keliama trispalvė, čia gyveno lietuvių darbininkai. Ta zona išliko nuo 1939 iki 1940 metų birželio mėnesio. Kai Raudonoji armija įžengė į Lietuvą ir prasidėjo okupacija, Vokietija aiškiai pasakė, kad jokio tęstinumo tarp Lietuvos Respublikos ir TSRS nėra. Tai yra du skirtingi subjektai. Vokietija sudarė sutartį su Lietuvos Respublika, bet ne su Tarybų Sąjunga. Kaip bebūtų keista, kiek Klaipėda turėjo savarankiškumo lietuvių valdymo laiku, tas sulietuvinimo pilnas variantas įvyko būtent čia, nes čia jokios autonomijos nebeliko. Buvo įvesta Lietuvos teisė be jokių išskirtinumų“, – pasakoja Klaipėdos jūrų muziejaus istorikas D. Elertas.