Kultūra

2020.10.18 17:15

Libertas Klimka. Jau atėjo šalnų metas

Libertas Klimka,etnologas2020.10.18 17:15

Prasidėjus antrajai spalio mėnesio pusei - pats spalvų šėlsmas gamtoje! Ypač kai saulutė pro miglas šypteli… Tai pats tinkamiausias laikas keliauti į gamtą, užkopti ant piliakalnių, lankytis senuose parkuose, šiurenant kojomis margaspalvių lapų pusnis. Tačiau spalį saulėtų valandų vidutiniškai tėra tik apie šimtą... Senovėje šis laikas ir vadintas lapkrisčiu, pagal tai, kas darosi aplinkui - augalai ima ruoštis žiemos miegui. Net ąžuolas neišlaiko savo lapelių iki mėnesio pabaigos.

Matyt, suklysta įtvirtinant bendrinėje kalboje mėnesio pavadinimą. Juk mūsų lapkritis - visai be lapų. O spalis istoriniuose dokumentuose vadintas ir kitais vardais. Štai žemės ūkio darbus įprasmindavo senoviškas visagavio mėnesio pavadinimas - jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų ir sodų: linai, ropės, obuoliai. Tada iš gamtos požymių bandoma spėti, kokia gi bus žiema. Senolių išmintis taip sako: jei spalis labai ūkanotas, žiemą bus daug sniego. O jei spalis šaltas – sausis bus gražus.

Ne vienas rytmetis dabar išauš su šalnos nubalinta pievų žole. O gaili rasa išbus iki vidurdienio. Esama vaizdingų posakių mūsų liaudies kalboje apie šalną. Paskanaukime juos: „Lenda kaip šalna po stogu”; „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?”; „Ieškok dilgynių po šalnos“ (tai reiškia, kad jau per vėlu); „Jisai ateina ir vėl išlekia kaip šalna“ (reiškia, labai greitas). O štai supeikiant kieno nors padarytą darbą sakoma taip: „Koks te jo darbas: kur kliuvo, kur nekliuvo, pereita kaip šalnos”. Tada seka toks pamokymas: „Reik darbo žiūrėti, o jeigu mėtysies kaip šalna patvoriais, nieko neturėsi”. Ogi subarti taip galima: „O kad tave šalna!”

Kaime senbernį gražiai pavadina „šalnakandžiu”. Jei taip apie obuolį ar kriaušę pasakytų, - tai reiškia, kad yra vėlyvosios rūšies. Gyvulys gali būti „šalno“ plauko - toks su balšvu atspalviu. Kartais labai apibendrintai, bet gal ir teisingai pasakoma: „Kaip šalnai – mums visur negerai”. Šalną su vėju, tas gamtos stichijas, nuo seno žmogaus norėta prisijaukinti, tad būta papročio tuodu kviesti prie šventinio vaišių stalo: šeimininkas pradaro duris ir pašaukia vidun.

Dar vienas būdingas šiam metui gamtos reiškinys – tai miglos, rūkai. Upių, ežerų ir pelkių vanduo sulaiko šilumą, tad tiek vakarais, tiek ir švintant iš jų kyla ir driekiasi rūko tumulai. Kaip Justino Marcinkevičiaus sueiliuota: „Jau rūkai iš pievų driekias, ir arimų ilgos riekės kvepia rudeniu“.

O kaimo aštrialiežuviai ir apie miglą rastų ką smagaus pasakyti. Štai posakis „Miglą pūsti į akis” – reiškia įžūliai meluoti, „Miglos košė” – toks visiškas žioplys, o „miglos padauža“ – tai šiurpių pasakojimų vaiduoklis. Teko girdėti ir šiuolaikišką palyginimą: „Šioje mūsų migloje devyni Londono rūkai paklysti gali”.

Tačiau kokio paslaptingo grožio kraštovaizdžiui suteikia rūkai! Juose ištirpsta tolimesni horizontai, išryškėja pavieniai medžiai; blausi mėnulio ar tekančios saulės išsklaidyta šviesa visai pakeičia įprastą aplinką. Net ir miestų, įsikūrusių upių slėniuose, gatvės tampa sunkiai atpažįstamos. Kartu tarsi pranyksta laiko ribos... Štai Vilniaus senamiesčio gatvelėse, kai retsykiais jas užlieja rūkas, pakilęs iš Neries, blausios žibintų šviesos taip gražiai išryškina miesto architektūros amžinąsias vertybes. Ir atrodo, kad tada gatvelėje gali prasilenkti su Adomu Mickevičiumi ar Česlovu Milošu, o gal net ir burtininku Tvardausku. Nuostabus metas ypatingai išjausti senamiesčio grožio magiją...

Svarbu nepasiduoti rudens melancholijai, maloniai pasidžiaugti spalvingiausiu metų laiku, o slogią nuotaiką įveikti humoru.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.