Kultūra

2020.10.21 17:03

Kamilė Gudmonaitė: esame užaugę nesikalbėjimo getuose, tačiau mūsų karta pasiryžusi juos susprogdinti

Richardas Jonaitis, LRT OPUS laida „Po koncerto", LRT.lt2020.10.21 17:03

„Mano mama pasakojo, kad šeimoje niekada nebuvo kalbama apie jausmus, psichologines problemas bei panašius dalykus. Natūraliai tai persidavė ir mūsų kartai. Tam tikra prasme devyniasdešimtaisiais mes taip pat augome toje nesikalbėjimo atmosferoje. Tačiau mes esame ir ta karta, kuri jau nori sprogdinti šitą nesikalbėjimą, – mes jau pavargome nuo tos tylos“, – LRT OPUS sako Kamilė Gudmonaitė.

Energija, gera nuotaika ir veržlumu trykštanti Kamilė yra muzikinio dueto „Kamanių šilelis“ vokalistė, dainų autorė, viena perspektyviausių naujosios teatro kartos režisierių Lietuvoje. Kūrybiškumo nestokojanti jaunoji menininkė sako visą savo vasarą paaukojusi spektakliui „Ledynai“, kurį statė Taline. K. Gudmonaitė prisipažįsta ten pamilusi, anot jos, neapsakomo grožio estų kalbą.

Jautri ir aktuali kartų problema

Naujausiame jos spektaklyje yra tyrinėjamas ir analizuojamas kartų skirtumas. „Tai yra mano karta, kuri yra gimusi po Nepriklausomybės, ir mano tėvų karta, kuri yra užaugusi Sovietų Sąjungoje, – dėsto ji. – Buvo labai įdomu patyrinėti, koks gi yra skirtumas tarp šių kartų, ar jis iš viso yra, kas yra tas „generation gap“ (angl. kartų skirtumas – LRT.lt).


Kodėl mes tokie skirtingi su savo tėvais, su mokytojais? Dažnai kildavo klausimas, kodėl jaunesnioji karta taip kritikuoja vyresniuosius? Pavyzdžiui, dėl požiūrio į socialinius dalykus. Tas požiūris yra gan konservatyvus ir radikalus.“

Jaunoji režisierė teigia, kad vyresniajai kartai labai svarbi asmenybės idėja, tos kartos atstovai labai susirūpinę savimi, susireikšminę, o jaunoji karta yra bendruomeniškesnė. „Mes gyvename labiau tokiose „community“ (angl. bendrijų – LRT.lt) kategorijose.

Mūsų tėvai išmoko nebūti atviri arba neišmoko būti atviri. Tai leido susiformuoti nepasakymo ir nesikalbėjimo getams.

Jei įvyksta koks socialinis lūžis ar judėjimas, kaip kad, pavyzdžiui, #MeToo, tai galima pastebėti, jog vyksta aštrūs konfliktai, jie skyla į dvi radikalias nuomones, o tos nuomonės yra apibrėžiamos amžiumi, – sako K. Gudmonaitė. – Taigi, buvo įdomu patyrinėti, kodėl taip yra, ir padaryti tai per savo asmeninę patirtį – per mamos ir dukros prizmę.“

Gyvenimas slaptai arba pašnibždomis

Naujausiame Kamilės režisuotame spektaklyje, kuris, be kita ko, yra šiuolaikinė opera, daug dėmesio yra skiriama atvirumo klausimui. Atvirumas ir gebėjimas kalbėtis yra pagrindinė spektaklio tema, tikina K. Gudmonaitė. Anot jos, mūsų tėvai augo sovietinėje santvarkoje, kurioje buvai priverstas turėti antrą, slaptą gyvenimą.

Menininkės teigimu, tada tai, kas nėra oficiali tiesa, „turi būti nekalbama arba kalbama tyliai – toks gyvenimas pašnibždomis. Tai darė stiprią įtaką atvirumo klausimui. Mūsų tėvai išmoko nebūti atviri arba neišmoko būti atviri. Tai leido susiformuoti nepasakymo ir nesikalbėjimo getams.

Pribrendo laikas įvardinti dramblį kambaryje.

Mano mama pasakojo, kad šeimoje niekada nebuvo kalbama apie jausmus, psichologines problemas bei panašius dalykus. Natūraliai tai persidavė ir mūsų kartai. Tam tikra prasme devyniasdešimtaisiais mes taip pat augome toje nesikalbėjimo atmosferoje. Tačiau mes esame ir ta karta, kuri jau nori sprogdinti šitą nesikalbėjimą, – mes jau pavargome nuo tos tylos. Pribrendo laikas įvardinti dramblį kambaryje“, – gilias ir išgyventas mintis lieja jaunoji režisierė.

Sentimentai popieriniams laiškams

Pašnekovė sako pastebinti, kad šiuo metu bandoma atviriau žvelgti į įvairius dalykus ir išsivaduoti iš tam tikros bendros neurozės. „Ta neurozė per kartas atėjo iki mūsų vaikystės. Todėl, nepaisant to, kad mes bandome būti atviresni, ne visada tai pavyksta, nes mes vis dar esame išmokyti, kaip reikia nekalbėti. Ir tai yra labai stipru iki šiol, – neabejoja dainų autorė. – Dėl to žmonės vis labiau ieško psichoterapijos specialistų paslaugų. Ir tai jau nebėra tabu – tai tampa sveiko žmogaus, kuris nori išmokti kalbėtis su savimi, požymis.“

Tai jau nebėra tabu – tai sveiko žmogaus, kuris nori išmokti kalbėtis su savimi, požymis.

Kūrybinio aktyvumo nestokojanti jaunoji režisierė, pastačiusi ne vieną spektaklį, sako jaučianti sentimentus popieriniams laiškams ir prisipažįsta juos itin mėgdavusi rašyti paauglystėje. „Mėgstu tuos tikrus, popierinius laiškus. Labai gaila, kad dingo šita tradicija.

Nors [paauglystėje] jau turėjome mobiliuosius telefonus, tačiau rašyti popierinius laiškus buvo romantiškiau. Mano visi geriausi draugai yra apdovanoti daugybe mano ilgų laiškų – tokių dienoraštinio principo. Galbūt tai buvo savirefleksija, nors paauglystėje tikrai nežinojau, ką tai reiškia“, – sako taip pat ir pedagogės patirties įgaunanti K. Gudmonaitė.

LRT.lt primena, kad K. Gudmonaitės darbų sąraše rasime Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytą Augusto Strindbergo „Sapną“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre – Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, Oskaro Koršunovo teatre – Francio Richterio „Dievas yra DJ“, Kauno dramos teatre – Mikos Myllyaho „Paniką“, Klaipėdos jaunimo teatre – Joëlio Pommerato „Dvi Korėjas“, interviu minėtą Estijoje pastatytą spektaklį „Ledynai“ ir dar bent kelis kitus spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose.

Viso pokalbio su režisiere Kamile Gudmonaite klausykitės LRT OPUS laidos „Po koncerto“ radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.