Kultūra

2020.10.15 22:22

Piktos kino kritikės. Perfrazuojant Nerijų Milerių, kiekvienas gali savęs paklausti – kas skiria mane nuo žmogžudžio?

LRT.lt2020.10.15 22:22

Apie „Pavyzdingą elgesį“ pradėta kalbėti jau praeitų metų lapkritį, kai filmas pelnė ne vieną apdovanojimą Leipcigo dokumentinių filmų festivalyje.

Piktų kino kritikių (Ilonos Vitkauskaitės ir Santos Lingevičiūtės) komentaras skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.


Turėjo pasirodyti „Kino pavasaryje“, tačiau pandemija, kaip žinia, sumaišė ne mūsų vienų planus. Ir, kaip sakė Nerijus Milerius, jis nenorėjęs tiesiog paleisti filmo į interneto platybes iš pagarbos filmo kūrėjams, kurių ne vieno jau nebėra. Ir, žinoma, pirmiausia Audriaus Mickevičiaus. Tad per tą laiką subrendo ne vienas lūkestis.

Nenorime perdėti, bet atrodo, kad „Pavyzdingas elgesys“ yra tam tikras įvykis Lietuvos kine būtent kino kalbos prasme, kadangi filme yra išlaikomas santykis su lietuvių poetinio dokumentinio kino tradicija, neatsisakoma filosofinių poteksčių kalbos, vaizdo daugiaprasmiškumo, tačiau kartu matome daug ryškesnį, tvirtesnį socialinį komentarą (ką, pavyzdžiui, paskutiniu metu galėjome matyti tokiuose filmuose kaip Martyno Starkaus „Mulai“ ar Ronaldo Buožio ir Roko Darulio „Rūtoje“).

Ir, žinoma, filmas išties labai asmeniškas. Jį, galima sakyti, ir paskatino asmeninė A. Mickevičiaus tragedija, tačiau kartu esame pakviečiami į tam tikrą kelionę be jokių išankstinių nuostatų. Pats filmas yra apie transformaciją, teigia, kad žmogus gali keistis, net žmogžudys, manau, jis taip pat turi galią keisti ir žiūrovą, jo nuostatas ir įsitikinimus.

„Artimo mirtis sukelia skaudžius prisiminimus ir niekas nežino, kur gedėjimo procesas / kelionė nuves.“ Maždaug tokiu tekstu prasideda filmas. Iškart po archyvinės videomedžiagos, kurioje Audrius su broliu dar visai maži, – nebegyvo brolio nuotrauka. Vaizdas šokiruojantis, jis ir referuoja būsimą kelionę: pykčio, šoko, skausmo, keršto, atleidimo, nežinios, visų šių emocijų mišinio vienu metu.

Po to išnyrantis juodas ekranas ir užkadrinis režisieriaus balsas daro savo – tarsi simbolizuoja kosminę tuštumą, atsirandančią po netekties.

Filme kertasi dvi linijos – Mickevičiaus atleidimo, susitaikymo kelias, jo dvasinė kelionė, ir kita – žmogžudžių, nuteistųjų istorija, kurioje klausiama, ar nuteistieji turi teisę į antrąją galimybę, ir apskritai klausiama apie nuteistųjų iki gyvos galvos vietą šiame pasaulyje, ar jie turi teisę grįžti į visuomenę.

Taip pat filme apskritai paliečiama tai, kas yra kalėjimas kaip institucija, o šią temą, galima sakyti, daugiausia plėtoja kalbinamas prancūzų filosofas Bernard`as Stiegleris, kuris, beje, pats kalėjo už bankų apiplėšimus ir kuriam kalėjimas tapo vadinamąja „laiko dovana“, nes būtent kalėjime jis pasirinko filosofo kelią, išėjo savotišką universitetą (kaip ir Malcolmas X). Jis tampa geru pavyzdžiu, kad kalėjimas gali būti pozityvios transformacijos erdvė, bet kartu, kaip filme teigia pats Stiegleris, gali būti nusikaltimo mokykla ir žmones padaryti dar pavojingesnius; tokių atvejų, tikriausiai, girdime dažniausiai.

Filmas paliečia emociškai, personažai – tikri grynuoliai. Prie jų prieinama be jokių išankstinių nuostatų, pigios eksploatacijos. Viso filmo metu kamera lyg laikosi distancijos, net intymūs dalykai rodomi tik per stebėjimo kameras, ir tai labai trumpą laiką. Tokia distancija žiūrovui leidžia apsiprasti su filmo personažais ir kiekvienam sau suvokti, kas tai per žmonės; juk jie iš pirmo žvilgsnio – kaip ir visi paprasti mirtingieji.

Jų veidai, kalbėjimo manieros pasako labai daug – iš kokio socialinio konteksto ir aplinkybių ateina šie žmonės ir kas iš dalies atsakingas už šių žmonių elgesį, t. y. ir už padarytą nusikaltimą. Tikrai nesinori tikėti, kad egzistuoja prigimtinis blogis, greičiau išmokstamas ar pamatomas. Žinoma, nekalbant apie tam tikrus patologinius atvejus. Tačiau turbūt retas ketina tapti žudiku – kartais tiesiog taip nutinka. Kartais į tai atveda menkiausias atsitiktinumas. Tai labai plona riba.

Filmas išvengia tiesmukų tezių ir paperka savo humaniškumu. Ši istorija apie transformaciją, tikėjimas, kad žmogus gali keistis, – tai labai vertinga. Filmas skatina empatiją, siūlo kritiškai pažvelgti į tam tikras socialines normas, tabu ir įsitikinimus. Bet to nedaro deklaratyviai, didaktiškai. Filmo kūrėjai koncentruojasi ne į nusikaltimą, kaltinimus, o į žmogaus gebėjimą, norą keistis.

Autoreflektyvi perspektyva filme taip pat atsiranda per vaizdus, kuriuos fiksuoja stebėjimo kameros (savotiška Dievo akis), – išryškina sisteminį žvilgsnį ir asmeninę, individualią perspektyvą; kartu paliečia apskritai dokumentikos kaip surežisuotos tikrovės temą.

Filme taip pat sakoma, kad norint išgyventi sielvartą, gedulą, pyktį dėl smurtinės artimojo mirties, kad galėtum toliau gyventi ir judėti, reikia atleisti. Perfrazuojant N. Milerių, kiekvienas gali savęs paklausti – kas skiria mane nuo žmogžudžio?

Rodos, tik kalėjime gyvenančios katės vienintelės priima visus ir visokius.

Piktų kino kritikių (Ilonos Vitkauskaitės ir Santos Lingevičiūtės) komentaras skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.