Kultūra

2020.10.18 22:00

Daiva Ivanauskaitė. Vilko mergaitės istorija: rusų kareiviai traukinyje, nušalusios rankos ir šuniukas

Istorijų festivalis
LRT.lt2020.10.18 22:00

Po Antrojo pasaulinio karo gindamiesi nuo bado dešimtys Rytų Prūsijos vokiečių vaikų pėsčiomis ir traukiniais keliavo į Lietuvą. Jie vadinami vilko vaikais.

Pasakotoja Daiva Ivanauskaitė pristato vieną tokių istorijų – apie mergaitę Ingrid Ramm, kurios gyvenimą negailestingai „pertraukė“ karas ir tėvų netektis. 1947 m. žiemą, būdama vos vienuolikos, vieniša ir alkana Ingrid atvyko į Kauną.

Daiva Ivanauskaitė. „Vilko mergaitė“

Šis tekstas yra ISTORIJŲ FESTIVALIO: PERTRAUKTAS GYVENIMAS literatūrinės programos dalis.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas Istorijų festivalis šiemet kviečia per garsus, vaizdus ir pasakojimus iš naujo apmąstyti, kaip globalios pandemijos patirtys paveikė šiandieninius mūsų įpročius ir tarpusavio santykius.

2019 m. spalį startavęs Istorijų festivalis jungia istorijų pasakotojus – muziejininkus, teatralus, menininkus, pasakotojus ir kitus istorijos entuziastus. Festivalis siekia priminti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, stiprinti dialogą tarp skirtingų bendruomenių, skatinti pasididžiavimą vieta, kurioje gyvename bei kalbėti šiuolaikiniam europiečiui aktualiomis temomis.

***

Kai buvau vaikas, teta Inga, kaip ją vadinau, pasidalijo nepaprastu pasakojimu, kaip ji, dar maža mergaitė, ieškodama duonos, vienui viena traukiniu atvyko iš Kionigsbergo į Kauną.

Po Antrojo pasaulinio karo gindamiesi nuo bado vokiečių vaikai iš Rytų Prūsijos keliavo į Lietuvą. Jie vadinami vilko vaikais.

Teta Inga yra viena iš jų.

Karas ir po jo vykęs susidorojimas su Rytų Prūsijos vokiečiais pasiglemžė Ingrid šeimą. Tapusi našlaite, 1947 m. žiemą, ji išsiruošė į Lietuvą. Ingrid tuomet buvo vienuolika.

Kai buvau vaikas, daugiau ji nebuvo pasiruošusi pasakoti. O aš – klausyti.

Ir štai, man užaugus ir tetai Ingai, kaip ji pati juokauja, bebaigiant gyvenimo universitetą, mes abi esame pasiruošusios.

Sėdžiu jos namų virtuvėje, ant stalo diktofonas, triauškiu karštus sumuštinius ir laukiu, kol ji pradės.

Prieš pat jai pradedant kalbėti, man galvoje gimsta pasakiškas siužetas apie vilkų gaują, gyvenančią nykstančioje, sparčiai kertamoje girioje. Alkstantiems vilkams nusitaikius į gyvulius, ūkininkai nutaria juos išnaikinti. Tarp zvimbiančių kulkų ir krentančių vilkų kūnų įvyksta stebuklas, – mama vilkė vilkiukę paverčia į žmogų. Į mažą mergaitę, kuri išsigelbėja. Augdama ji vis bando suprasti – kas ji – ar vilkas, ar žmogus?

Šis pasakojimas – tik mažytė nepaprastos Ingrid Ramm istorijos dalis.

Traukiniu į Lietuvą

Ingrid buvo nedidukė mergaitė, o prekinio traukinio vagonas aukštas, neįmanoma įlipti. Staiga rusų kareivis čiupo Ingrid už čiuprynos, pakėlė į viršų ir įmetė vidun kaip rąstą. Mergaitė atsikėlė nuo grindų ir nuspūdino į vagono kampą. Ten ir įsitaisė. Traukinys pradėjo pamažu riedėti. Rusų kareivis uždarė plačias vagono duris.

Vienoje vagono pusėje sėdėjo vokietės moterys su vaikais, o kitoje – rusai kareiviai. Dar visai jaunučiai, paaugliai. Jie gėrė degtinę ir spjaudė saulėgrąžas. Nei viena vokietė moteris, nei vienas vaikas Ingrid neužkalbino. Ji susirietusi tyliai sėdėjo kamputyje.

Traukinys važiavo lėtai, dažnai sustodavo ant šalutinių bėgių, laukdavo. Tai važiavo, tai stovėjo. O tie kareiviai gėrė ir gėrė, spjaudėsi ir spjaudėsi. Ingrid užsnūdo. Jos žieminė kepurė su ausinėmis, užtarnauta prižiūrint rusių karininkų žmonų vaikus, nusmuko ant akių.

Staiga mergaitė nubudo nuo triukšmo. Siaubingai rėkė moterys ir klykė vaikai. Ingrid atsargiai kilstelėjo galvą – girti rusai taip įsismagino, kad atsidarę duris iš važiuojančio traukinio išmetė visus iki vieno vaikus ir moteris.

Ingrid dar giliau užsitraukė kepurę, sėdėjo lyg šešėlis ir meldėsi „Vater unser“ („Tėve mūsų“). Meldėsi be perstojo – „amen“ pasibaigus, ir vėl iš naujo...

Išsekusi Ingrid vėl užsnūdo. Kai prabudo, vagonas buvo tuščias. Neliko nei vienos vokietės, nei vieno vaiko, nei vieno ruso kareivio. Tik durys plačiai atdaros. Šalo. Traukinys važiavo, pro šalį lėkė apšerkšniję medžiai.

Galiausiai, traukinys sustojo ir Ingrid atsidūrė Kaune.

Tėvo pistoletas

Kionigsbergo priemiestyje, prie pat oro uosto, Neuhausen gyvenvietėje, mažoje gatvelėje stovėjo penki namai. Kiekviename jų gyveno dvi šeimos. Viename jų – Ramm šeima. Ingrid buvo jauniausia tarp keturių brolių. Rytų frontui prasidėjus, jai tebuvo penkeri.

Ingrid tėvas buvo lakūnas, kariniame oro uoste vadovavo gaisrinės padaliniui. Jis į frontą vykdavo retai, tik inspektuoti, bet 1944 m. vėlyvą vasarą išvyko ilgam. Praėjo ruduo, užėjo žiema.

Tą dieną snigo dideliais kąsniais. Ingrid, priglaudusi ausį prie radijo, klausėsi mėgstamos arijos, gaudė kiekvieną natą. Šį kartą arijos nereikėjo ginti nuo brolių. Nereikėjo apsikabinti radijo ir saugoti rankenėlės, kad tik ieškodami šlagerių broliai nepakeistų bangų.

Staiga pro lauko duris įbėgo Ingrid tėtė. Lyg ne savas, akys paklaikusios:

– Albrecht wo ist Albrecht? (Albrecht, kur yra Albrecht?)

Albrecht – jauniausias iš keturių Ingrid brolių, dar visai paauglys. Jo nebuvo namie. Tėtė tęsė:

– Rusai prie durų. Aš atėjau atsisveikinti.

Ingrid žiūrėjo į tėtę. Jis jau nebe lakūnas buvo, o tankistas.

– Tiktai gyvi nepasiduokite rusams į rankas! – kelis kartus pakartojo jis.

– Friedrich, tai ką mes turime daryti? – paklausė Ingrid mama.

Tėtė viena ranka apkabino mamą, kita – Ingrid, ir stipriai prispaudė. Tada paleido.

– Friedrich, tai ką mes turime daryti? – pakartojo mama.

Tėtė apsisuko ir bėgdamas pro duris sušuko:

– Pasikarti!

Durys trinktelėjo paskui jį.

Staiga vėl atsidarė ir vėl įbėgo tėtė:

– Ne, tik jau nepasikarkit!

Tada išsitraukė savo pistoletą, įdėjo šovinius ir padėjo ginklą ant stalo. Tuomet liepė:

– Kai Albrecht sugrįš, tegu pirmiausia nušauna Ingrid, paskui tave ir tada save. Gyvi rusams į rankas nepasiduokit!

Ir išėjo. Tai buvo paskutinis kartas, kai Ingrid jį matė.

Mama paėmė pistoletą nuo stalo ir paslėpė kišenėje, kad, reikalui esant, ji pati išpildytų tėtės priesaką.

Naktį apylinkių gyventojai praleido bunkeryje, nes oro uostas buvo užminuotas, o nuo oro spaudimo galėjo griūti namai. Bunkeryje nakvojo mama, Albrecht ir Ingrid. Kitų brolių jau nebebuvo.

Naktį vyko dideli mūšiai, girdėjosi sprogimai, šaudymai, dundėjo žemė. Ryte bunkerio duris atidarė rusai. Pradėjo visiems komanduoti, kraustė asmeninius daiktus, ieškojo kareivių ir ginklų. O Ingrid mama juk turėjo pistoletą. Jį laikė pasikišusi po pažasčia, po dideliu plačiu žieminiu paltu. Staiga pradėjo trypčioti, nekantrauti. Liepusi vaikams jos laukti, mama nuskubėjo prie ruso kareivio ir paprašė laukan, nes neva nebegali iškęsti, jai labai reikia į tualetą. Tas ją išvedė į lauką.

Buvo šviežiai prisnigta. Mama tūptelėjo, paltas ją apdengė kaip palapinė – ji tik ranką kilstelėjo ir pistoletas įkrito į gilų sniegą.

Kam karšto kugelio?

Traukiniui sustojus Kaune, Ingrid išsiropštė iš vagono. Jos rankos spindėjo lyg deimantai, buvo baltos ir apšerkšnijusios kaip pakelės medžiai. Pirštinių Ingrid neturėjo.

Mergaitė nusliūkino per bėgius, išėjo į gatvę ir atsidūrė prie stoties turgaus. Primindamas apie save, suurzgė pilvas.

Ingrid dėmesį patraukė moteris. Ji stovėjo šalia turgaus ant šaligatvio. Ant sulenktos rankos ji laikė kašiuką, uždengtą balta drobule. Moteris garsiai šaukė:

– Kugelio, kugelio, kam karšto kugelio? Kugelio, kugelio, kam karšto kugelio?

Tai buvo pirmieji lietuviški žodžiai, kuriuos išgirdo Ingrid. Labai juokingai skambėjo tie žodžiai, tiesiog:

– Pla-pla-pla, pla-pla-pla? Pla pla-pla, pla-pla-pla?

Ingrid smalsu – kas tame kašiuke buvo? Ką tie žodžiai reiškė?

Ji pamatė elegantišką vyrą, tokį prieškarinį, gražiu paltu. Jis tai moteriai padavė penkis červonsus ir už juos gavo kažką, susuktą į servetėlę. Ir tas kažkas varvėjo – tai taukai bėgo nuo vyro rankos.

Ingrid staiga toptelėjo – juk ji irgi turėjo penkis červonsus. Ji turėjo penkis červonsus! Mergaitė sušalusiomis rankomis išsitraukė savo piniginę.

O ta piniginė buvo medžiaginis šuniukas, tėtės dovana. Ji atitraukė užtrauktuką ir išėmė pinigus. Atkišo juos moteriai ir gavo kugelio gabalėlį! O šiltas, o minkštas, o kvepėjo... O tas taukuotas popierius skanus čiulpt buvo. Neįmanoma apsakyti, koks tai buvo skanumas!

Žaliakalnyje

Leisgyvę, utėlėtą, nušalusiomis rankomis, nuo bado išsipūtusiu pilvu mergaitę prie Žaliakalnio funikulieriaus laiptų pastebėjo viena sena moteris ir parsivedė į butą ant kalno. Ingrid sunkiai susirgo plaučių uždegimu ir iki pavasario pragulėjo lovoje. Pasveikusią mergaitę senoji moteris perkėlė į tvartelį, miegoti ant šieno kartu su ožka. Liepė tą ožką prižiūrėti ir siuntė ubagauti. O valgyti ten Ingrid beveik negaudavo.

Po ilgos dienos mergaitė krisdavo ant šieno, bet beveik nemiegodavo – gynėsi nuo žiurkių, kurios laipiojo per kūną. Ir raudojo, ašaras į medžiaginį šuniuką šluostydama. Per dieną jis nespėdavo išdžiūti. Šuniukui ji išpasakojo visą savo skausmą.

Tomis naktimis tvartelyje ji galvojo apie mamą ir tėtę, apie namus. Prisiminė, kaip griežtai ją auklėjo, mokydavo manierų prie stalo, liepdavo gražiai valgyti, tinkamai naudoti įrankius. Rankos turėjo būti prie šonų, o po pažasčia pakišdavo brangių servizinių lėkštučių. Jei tik rankos atsipalaiduotų, lėkštutės nukristų.

Prisiminė skaniai pakepintas bulves su padažu. Jei nesugebėdavo gražiai jų valgyti su peiliu ir šakute, turėdavo palikti brolių džiaugsmui. Jie gaudavo pabaigti, o Ingrid – žiūrėti.

Prisiminė po rusų apgulties išdaužytus namus, išspirtas duris, sugurintus indus, sulaužytą radiją. Pro šalį lėkė atminties vaizdai – dienų – subombarduotame Kionigsberge, naktų – sugriauto namo rūsyje.

Prisiminė mamos dainas.

Ingrid mama mirė iš bado. Kurį laiką jautė, kad mirs. Prieš mirtį vis kartodavo:

– Ingrid, surask man karstą, bet kokią dėžę, nenoriu taip be nieko būti palaidota.

Surasti palaidų lentų ugniai yra viena, bet surasti karstą – visai kitas reikalas. Iš kur devynerių metų mergaitei jį gauti?

Frau Ramm kūną įsupo į apklotą ir pašarvojo ant suolo, kurį pastatė plačiame koridoriuje, laiptinės aikštelėje. Ingrid tris naktis budėjo prie mamos. Per tris naktis išdainavo visas dainas, kurias jai mama buvo dainavusi.

O tada Ingrid prisiminė peiliuką, pridėtą jai prie riešo venos. Prieš akis iškilo mama, bandanti sukaupti drąsą tą veną perpjauti, nes gyvenimas buvo nepakeliamas.

Kitą kartą mama atsivedė ją ant tilto. Buvo žiemos pabaiga, upe plaukė ledai. Užrišo akis. Jos abi turėjo nuo tilto nušokti. Bet Ingrid energingai pasipriešino...

Tame Žaliakalnio tvartelyje dažnai pagalvodavo apie paskutinę tėtės instrukciją. Pagalvodavo ir apie tiltą per Nerį.

Dvi seserys

Ingrid jautėsi gan sveika, bet rankos… Nuo jų ėjo baisus pūvančios mėsos kvapas. Senė tas rankas nešvariais skudurais užmuturiavo ir siuntė ubagauti.

Vieną dieną Ingrid pasibeldė į medinio namo duris Žaliakalnyje. Niekas neatidarė, todėl mergaitė nusprendė pailsėti ant laiptų. Netikėtai grįžo moteris su berniuku. Tai buvo Stonkienė. Ji pakvietė mergaitę vidun ir pavalgydino.

– O kas gi tavo toms rankelėms? Duok, aš tau jas atrišiu. Pažiūrėsiu.

Moteris atrišo, o ten – baisus dvokas, nuėjusi oda ir jokių nagų. Tuojau pat padarė kalio permanganato vonelę. Po vonelės moteris kiekvieną Ingrid pirščiuką apvyniojo tvarsčiais, suteptais rožiniais vaistais. Prieš išleisdama tarė:

– Kas dieną pas mane ateik.

Stonkienė kiekvieną dieną darė mergaitei voneles ir naujai kiekvieną pirščiuką perrišdavo bei pavalgydindavo. Kartą paklausė:

– Klausyk, pas mano seserį kaime pats darbymetis. Ar tu nenuvažiuotum? Nepabūtum porą savaičių, kol nusikas bulves?

Ingrid atsidūrė Tursučiuose, Marijampolės rajone. Mergaitė greitai užsitarnavo ūkio šeimininkės Kačergienės – mano močiutės, pasitikėjimą. Pora savaičių virto į trejus metus. Ji uoliai dirbo ir namuose, ir laukuose, ir prie gyvulių. Prižiūrėjo mažuosius Kačergių vaikus, mano mamą Birutę ir jos mažąjį broliuką Kazimierą. Šeimininkavo virtuvėje. Kačergienė Ingrid taip pat patikėjo ir ūkio finansus. Mergaitė žinojo, kur buvo laikomi pinigai, kiek jų yra. Reikalui esant, reikiamą sumą paduodavo Kačergiui – mano seneliui, kad jis apmokėtų sąskaitas. Ingrid greitai išmoko lietuviškai ir skaitė lietuviškas knygas.

Ingrid perkrikštijo katalikiškai, davė Marijos krikšto vardą. Kad lietuviškiau ir paprasčiau būtų, ją vadino Maryte.

Po dienos darbų, naktimis Ingrid klėtyje klūpėdavo ant kelių ir melsdavosi jau lietuviškai:

– Tėve mūsų, kuris esi danguje, – o užbaigdavo: – Dieve, grąžink mane į tėvynę.

Ir vėl Kaune

Mano močiutei Kačergienei socialinis žmogaus statusas buvo labai svarbus. Ji didžiavosi, kad buvo ūkininkė, kad jos tėtis – mano prosenelis, gavo žemę už savanorystę Lietuvos kariuomenėje Nepriklausomybės kovose su lenkais.

Visi Kačergienės vaikai turėjo mokytis. Ingrid irgi norėjo mokytis. Bet močiutė galvojo kitaip. Kam kaimo mergai mokslai. Po nemalonaus pokalbio, Ingrid tarsi nubudo. Ji privalėjo pasirūpinti savo ateitimi, privalėjo mokytis. Ji turėjo sugrįžti į Kauną. Ne kaime jos vieta.

Ingrid surišo visus savo daiktus į keturkampę skarelę ir išėjo į Kauną. Tačiau Kaune nebuvo kur eiti. Todėl atsisėdo ant suoliuko Karo muziejaus sodelyje – dar Laisvės statula nenugriauta buvo – ir pravirko. Raudojo net pasikūkčiodama.

Staiga mažytė rankelė padėjo jai ant kelių puokštelę gėlių. Ingrid pakėlė ašarotas akis – kokių trejų metų berniukas žiūrėjo į ją didelėmis akimis.

Tuomet priėjo moteris ir jos pasikalbėjo. Mergaitė gavo adresą žmonių, kuriems buvo reikalinga auklė. Ingrid įsidarbino Juškų šeimoje, bet paprašė, kad leistų jai mokytis vakarinėje mokykloje. Juškos sutiko, ir sutvarkė jai dokumentus.

Taip Ingrid Ramm virto Marija Ramaite. O vėliau Juškaite. Nuostabūs buvo žmonės, įsivaikino Ingrid. Tik įsivaikinę auklės atlyginimą nustojo mokėti.

Ingrid pabaigė mokyklą. Lietuvių kalbos pamokose išraiškingiausiai skaitė, padėjo klasės draugams atlikti užduotis, taisyklingai rašyti, skaityti ir kirčiuoti.

Kai Ingrid kalba, joje girdžiu močiutę, o ta kalba, papuošta suvalkietišku akcentu, sklandžiai rikiuojasi lyg kareivėlių būrys.

Ingrid išsaugojo su mano močiute artimą ryšį, rašydavo jai laiškus, o vasaromis, per atostogas, važiuodavo pas ją į kaimą padėti. O kai sovietų valdžia likvidavo senelių vienkiemį, jie metus pagyveno Kaune pas Ingrid.

Ingrid likimo buvo skirta dirbti su kūdikiais ir mažais vaikais. Dar pati būdama mažytė, Neuhausene ji jau prižiūrėjo kaimynių vaikus, vėliau aukle buvo rusių vaikams, dar vėliau – mano mamai ir dėdei, Kaune – Juškų vaikams, kol, galiausiai, pabaigė seserų mokyklą ir dirbo Kauno kūdikių namuose Vilijampolėje.

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Ingrid išvyko į Kelną susitikti su brolio Albrecht našle. Brolis, atkentėjęs Rusijos lageriuose, grįžo į Vokietiją, sukūrė šeimą, bet Ingrid jo nebepamatė. Brolis žuvo autoavarijoje. Jo našlė atidavė Ingrid brolio išsaugotas kumštines pirštines, megztas jų mamos.

– Kaip man tų pirštinių būtų prireikę tame traukinyje, bet broliui jų labiau reikėjo, – atsiduso Ingrid ir paragino: – Valgyk, valgyk! – O tada tęsė: – Žinai, Daiva, aš vis sukau galvą, kodėl tie rusų kareiviai manęs iš traukinio neišmetė. Taigi aš rusišką kepurę ant galvos turėjau, o ant kojų – rusiškus čiabatukus. Jie, matyt, galvojo, kad aš rusė. Štai kodėl ir vokietės moterys manęs neužkalbino.

Aš sėdžiu Ingrid namuose Aleksote, virtuvėje. Pro duris įeina Ingrid proanūkis, tuomet penkerių. Jis smalsiai klauso mūsų pokalbio, kol Ingrid kepa jam kotletus.

Mintimis grįžtu prie pasakos apie vilkiukę, pavirtusią į mergaitę. Lyg tas auksinis siūlas pasaka vyniojasi tolyn ir rodo kelią.

Vilko mergaitei užaugus, atžėlė ir miškas, žmonės nutarė jį išplėsti, atsodinti. Vieną dieną tarp medžių pasirodė vilkas. Merginos širdis suspurdėjo. Galbūt laikas ir jai į vilkę atvirsti? Bet ar įmanoma?

Ingrid iki šiol gyvena Kaune.

2020 m.