Kultūra

2020.10.18 14:00

Spektaklius nuteistiesiems iki gyvos galvos rodęs aktorius: lengviau, kai nesigilini į jų nusikaltimus

Ieva Kuraitytė, LRT.lt2020.10.18 14:00

„Aš atsimenu, kai mes atėjome į kalinimo įstaigą, vienas prižiūrėtojas sako: „Aš neskaitau jų bylų. Man taip lengviau dirbt. Aš tada bendrauju su žmogumi, o ne su nusikaltėliu ar byla.“ Kai sau tai pasakai, supranti, kad tai tiesiog žmonės. Kai nesigilini, kokius nusikaltimus jie padarė, tada kažkaip lengviau“, – pasakoja savo pjesę „Dulkėti veidrodžiai“ įkalinimo įstaigose rodęs aktorius Raimondas Klezys.

„Dulkėti veidrodžiai“ yra pirmoji R. Klezio pjesė. Idėją parašyti monospektaklį aktorius puoselėjo jau seniai, tačiau paskata iš tiesų tai įgyvendinti tapo studijų metais gauta užduotis. R. Klezys atskleidžia, kad atsisėdęs prie balto lapo nežinojo, kas išeis, pjesės istorija ir tema išsirutuliojo savaime, berašant: „Rašai, rašai ir jauti, kad reikia ir apie tai papasakoti, ir apie tai, ir galiausiai supranti, kad pjesė išėjo apie mane.“

Pjesės istorijos centre – pagrindinis veikėjas ir jį supantys aplinkiniai: tėvai, draugai, mylimoji. Gyvendami provincijoje, jie bando pabėgti nuo monotoniškos rutinos, todėl svaigalai yra čia pat. Kaip ir kasdienės situacijos, galinčios nukreipti gyvenimą viena ar kita linkme.

– Apie ką tau yra ši pjesė?

– Aš esu iš tokio mažo kaimo, labai nedidelio, kuriame yra įvairių žmonių, kurie priklauso socialinės rizikos grupei. Ir mokykloje turėjau draugų, kurių tėvai gerdavo, sunkiai pragyvendavo nuo algos iki algos, nuo pašalpos iki pašalpos. Kai esi vaikas, sau visa tai įrašinėji kaip kokį filmuką.

Tos tokios mažos nemeilės kruopelytės ir padaro tą didelę nemeilės tragediją.

Pradėjęs rašyti supratau, kad tuose dalykuose yra labai daug nemeilės, kad visa tai ir gimsta iš nemeilės, iš pastūmimo, pravardžiavimo, pastabos ne vietoje. Tos tokios mažos nemeilės kruopelytės ir padaro tą didelę nemeilės tragediją. Kiekviena scena turi nemeilės išraišką ir tai atsiliepia jaunam žmogui, kuris save tik kuria. Pjesė yra apie nemeilę.

– Ar manai, kad mažos pastabos, gyvenimo pasirinkimai nulemia žmogaus gyvenimą?

– Manau, visi gimsta vaikais, visi ateina į pasaulį nuogi, basi. Jie auga ir gyvenime nepasirenka nei tėvų, nei mokyklos, nei kur, nei kaip gyvens. Šitos detalės ir yra pamatas to, kaip žmogus augs.

Kai mano visa klasė susitinka, matau žmones – jie, kaip ir visi, vienodi, bet gyvenimo vingiai, mažos situacijos – kai vieną pagiria mokykloje, o kito nepagiria, kai vieną vadina pravarde, o kitą vardu, – tie maži lašai kaupiasi ir susikaupia į tam tikrą pavidalą, vienam jis prasprogsta, o kitam neprasprogsta. Ir vienam, atrodo, gyvenime sekasi, o kitam nesiseka. Bet tai neatsitinka dėl vieno įvykio, tai ne loterijos bilieto principu, o yra diena iš dienos, kaip tave programuoja tame gyvenime.

Atsimenu, būdavo akimirkų, kai mes sėdėdavome su draugais, daug ten būdavo bernų, jie pasirinkdavo vieną dieną važiuoti į kito kaimo šokius, o keli pasirinkdavo nevažiuoti. Viduje supranti, kad gal nereikia važiuoti, o kitas mano, kad reikia. Toks, atrodo, paprastas pasirinkimas kartais nuveda iki to, kad aš šiandien gyvas, o jis – negyvas.

R. Klezio vaikystės draugas, kurio likimas susidėliojo kitaip ir kuris šiuo metu sėdi įkalinimo įstaigoje, įkvėpė ir vieną spektaklio veikėjų. Aktorius pabrėžia, kad nors bendravimas nutrūko, artumą jam vis tiek jaučia: „Jis vis tiek man yra artimas, kažkur giliai, giliai.“

– Kodėl nusprendei šį spektaklį rodyti įkalinimo įstaigose?

– Pats spektaklis yra apie sunkius dalykus, o žmonės, sėdintys ten, tikrai negyveno lengvai. Ne šiaip sau atsitiko, kad jie yra ten, o kažkas yra laisvėje. Man atrodo, žmogaus gyvenimą galima palyginti su namo statymu. Jį gal statė visą gyvenimą ne plytom, o šiaudais, kurie vis krisdavo ir krisdavo, bet vis tiek juos kraudavo.

Man atrodo, žmogaus gyvenimą galima palyginti su namo statymu. Jį gal statė visą gyvenimą ne plytom, o šiaudais, kurie vis krisdavo ir krisdavo, bet vis tiek juos kraudavo.

Man atrodo, kalintysis supranta spektaklį, nes pamato, kad kitam gal ir ne taip sunku kaip jam, bet vis tiek sunku. Tada automatiškai jis suinteresuotas dalytis, turi bendrą temą ir su kuo pasikalbėti. Teatras turi savyje tą magiją, kad ką teatre kalbi, tai yra svarbu. Kai pamato teatre, žmogus supranta, kad tai, kas jo gyvenime vyksta, yra svarbu, ir tai priverčia jį paanalizuoti.

„Dulkėti veidrodžiai“ rodyti Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose ir Alytaus pataisos namuose.

Spektaklyje R. Klezys vaidina vienas, sukurdamas per dešimt vaidmenų. Vaidindamas jis nesislepia už įmantraus apšvietimo, įspūdingų kostiumų ar sudėtingos scenografijos. Jis lieka vienas prieš žiūrovą, tačiau yra labai arti jo.

„Dulkėti veidrodžiai“ pirmiausia buvo rodomi laisvėje, todėl režisierė Ieva Jackevičiūtė spektaklyje įpynė interaktyvumą, taip suteikdama gyvumo ir „reikalingos įtampos“, – čia žiūrovai kartu su aktoriumi skaito scenarijų, šoka ir daužo telefoną. Tiesa, šios dalys įkalinimo įstaigoje nebuvo rodomos dėl jose esančių rašytų ir nerašytų taisyklių.

„Yra scena, kurioje daužau telefoną kuvalda, tai tiesiog negalima nei telefono, nei kuvaldos į spektaklį atsivežti. Kur skaitome su žiūrovais moters ir vyro tekstą, tai negaliu kviesti, nes negaliu duoti kaliniui skaityti moters dalies dėl jų taisyklių, negaliu taip rizikuoti. Vienoje kalinimo įstaigoje pasiūliau: „Visi atsistokime, padarysime mankštą.“ Du iš jų jau stojosi, tačiau pamatė, kad visi kiti sėdi, ir sureagavo: „Ne, neapgausi.“ Jie bijo būti apgauti, pajuokti, bijo išsiskirti, o interaktyviosios dalys ir išskiria juos“, – nurodo menininkas.

R. Klezys aiškino, kad prieš spektaklius reikia labai atsargiai įvertinti, ko gali prireikti, kadangi ekspromtu į kalinimo įstaigą nieko neįsiveši. Be to, sąlygos teatro magijai sukurti čia sudėtingos – teko vaidinti ir be jokio apšvietimo, atidarytais langais, ant purvinų grindų. Vienoje kalinimo įstaigoje buvo leista rodyti spektaklį su sąlyga, kad aktorius vaidins lauke, o kaliniai žiūrės pro langą. Menininkas pripažįsta, kad sąlygos labai sudėtingos, keliančios iššūkių jam pačiam.

Aktorius neslepia, kad sunkiausia pasiruošti psichologiškai, kadangi niekada nežinai, kas laukia. Vienoje kalėjimo įstaigoje jis sutiko ir iki gyvos galvos nuteistų kalinių, kuriuos, kaip pats sako, „pažįsta visi – nuo mano mamos, močiutės iki vaikų“. Žinant visą informaciją apie jų siaubingus nusikaltimus, R. Klezys neslepia, labai sunku su tuo susidoroti.

– O kaip susidorojai?

– Tiesiog ėjo spektaklis ir praėjo. Dabar kaip per sapną atsimenu, nes tada tiek streso buvo. Tiesiog ėjau iš širdies, nesmerkdamas, nepeikdamas, negalvodamas, kad aš esu stiprus ir susitvarkysiu. Kaip tik ėjau su nuostata, kad esu silpnas, padėkit, darom kartu. Ir tai suveikė – tada jie kažkaip nori man padėti, yra su manimi ir klauso. O man reikia, kad tik klausytų. Kai klausys, aš žinau, kad viskas bus gerai.

Atsimenu, kai atėjome į kalinimo įstaigą, vienas prižiūrėtojas sako: „Aš neskaitau jų bylų. Man taip lengviau dirbt. Aš tada bendrauju su žmogumi, o ne su nusikaltėliu ar byla.“ Kai sau tai pasakai, supranti, kad tai tiesiog žmonės. Kai nesigilini, kokius nusikaltimus jie padarė, tada lengviau. Bet šiaip labai sunku, nes jie kritikuojantys, tave visaip išbando. Jie ateina, atsisėda ir tarsi jaučiasi požiūris „na, tai linksmink mane“. Tuomet supranti, kad turi kaip nors nugalėti žiūrovą, kad jis būtų kartu su tavimi.

R. Klezys pabrėžia, kad jokiu būdu neteisina šių žmonių veiksmų ir nusikaltimų, bet nori paskatinti juos reflektuoti apie gyvenimą. Todėl ypač svarbi spektaklio dalis yra diskusija, vykstanti po jo. Jis susėda kartu su kaliniais bei psichologe Rosita Pipirienė ir dalijasi įžvalgomis, išgyvenimais. Menininkas pastebi, kad nors diskusijoms būna skirta 15 minučių, kartais jos užsitęsia iki pusvalandžio.

– Kodėl nusprendėte rengti šias diskusijas?

– Mes nusprendėme, kad būtina tai daryti, nes paleisti žiūrovą, ypač iš tos žmonių grupės, yra nesąžininga, nes tada jis spektaklį pasilieka viduje ir su juo gyvena galbūt net neturėdamas kam pasipasakoti. Gal kas nors neužduos reikiamų klausimų, kuriuos psichologė žino, kaip užduoti, žino, kaip ištraukti informaciją, ir tai jam atvers dar daugiau galimybių. Diskusijos labai pasiteisino, nes kaliniai paklausia, ko nesuprato, pasako, kas patiko, ir pareflektuoja. Kaip ir ugdyme, labai svarbu suprasti, ką tu ką tik išmokai, ką tu ką tik pamatei, ką pajutai, dalytis tuo, nes tai skatina socialumą.

– Ko siekiate šiomis diskusijomis?

– Pirmas tikslas yra parodyti, kad gyvenime gali būti sunku visokio plauko žmonėms, ne tik kaliniams. Kad tai susiję su visais ir reikia mažinti socialinę atskirtį. Reikia nesukurti įvaizdžio, kad aš dabar parodžiau spektaklį ir važiuosiu į laisvę, o jūs liksite čia. Siekiame parodyti, kad mes turime kažką bendro, tik aš dabar laisvėje, o jūs – čia. Bet jūs čia dėl tam tikrų priežasčių, sprendimų savo gyvenime. Aš tuos sprendimus priėmiau vienaip, jūs priėmėte kitaip. Taip pat siekiame skatinti savianalizę, kelti sau klausimus ir tiesiog bendrauti. Labai svarbu kalbėtis, nes jiems kalbėtis ten, man atrodo, yra labai sunku.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate diskusijose?

– Atsimenu, vienas sako: „Aš nežinau, kaip tu parašei, kaip tu žinojai, bet man lygiai taip pat yra atsitikę. Mano visas gyvenimas, dėl ko aš sėdžiu čia, yra dėl tų šokių, į kuriuos varydavau. Viskas tik dėl jų, nes mes ten susitikdavom, prisidirbdavom...“ Nežinau, už ką jis sėdi, bet leido suprasti, kad būtent šokiuose įvyko tai, dėl ko jis dabar kalėjime. Kitas pagyvenęs žmogus labai jautriai reagavo. Sako: „Tu apie tą meilę, apie tą žuvytę (spektaklyje žuvytė yra mylimosios metafora – LRT.lt), tu nepamesk jos, tu būk su ja. Gyvenime taip atsitiks, kad nebegalėsi daugiau jos turėti.“ Jis tikriausiai per savo patirtį tai vertina.

Vienas iki gyvos galvos nuteistasis man pasakė: „Ačiū tau už spektaklį. Žinai, aš paskutinį kartą spektaklį mačiau prieš 25 metus. Mes sėdėjome kameroje mažais langeliais, nieko nematėme. Labai tau ačiū.“

Vienas iki gyvos galvos nuteistasis man pasakė: „Ačiū tau už spektaklį. Žinai, aš paskutinį kartą spektaklį mačiau prieš 25 metus. Mes sėdėjome kameroje mažais langeliais, nieko nematėme. Labai tau ačiū.“ Tada supranti, kad jis spektaklio nematė tiek, kiek tu net negyveni šitam pasauly. Jie neturi pasirinkimo ir gal noriau priima spektaklį. Nors visaip būna. Žiūrovas visur tas pats ir visur skirtingas.

Be gerų atsiliepimų, menininkas sulaukia ir priešingų kalinių reakcijų: vieni išeina spektaklio metu, garsiai komentuoja, kiti visai nepalieka atsiliepimų ar keiksmažodžiais klausia, kam jis reikalingas. R. Klezys įsitikinęs, kad menas apskritai, įvairiomis savo formomis tokiose įstaigose yra reikalingas.

Išvažiuodamas iš kiekvieno spektaklio aš gaudavau dovanų. Pavyzdžiui, šachmatus. Atidarau jų dėžę ir ten žiauriai gražiai išpaišyta geiša, atrodo, meistras darė. Sako: „Čia mūsų kaliniai padarė.“

„Menas kaip forma apima labai daug – ir muziką, ir šokį, ir teatrą, ir dailę. Išvažiuodamas iš kiekvieno spektaklio aš gaudavau dovanų. Pavyzdžiui, šachmatus. Atidarau jų dėžę ir ten žiauriai gražiai išpaišyta geiša, atrodo, meistras darė. Sako: „Čia mūsų kaliniai padarė.“ Kito spektaklio metu man padovanojo rožių iš pagaliukų ir popieriaus. Jos taip tobulai išlankstytos, kad atrodo, jog iš Kaziuko mugės pirkau. Todėl aš juos pagiriu: „Kaip jie taip gerai padaro, aš taip gyvenime nepadaryčiau.“ Man atsako: „Na, tu turi ką daryti, o jie neturi.“ Ir tada supranti, kad jiems tas piešimas, ypač dailė, yra labai svarbu. Menas jiems yra artimas, nes jie per tai išreiškia save, gauna pagyrimą“, – tikina aktorius.

Artimiausiuose R. Klezio ir spektaklio kūrybinės grupės planuose – rodyti „Dulkėtus veidrodžius“ mokyklose, nuvežti spektaklį jauniems žmonėms, kuriems sprendimai, galintys pakeisti gyvenimą – važiuoti į tuos šokius ar nevažiuoti, – dar prieš akis.

Spektaklį aktorius kuria su Kauno miesto kameriniu teatru, finansavimą suteikė Lietuvos kultūros taryba.