Kultūra

2020.10.17 21:38

Festivalio „Nepatogus kinas 2020“ verdiktas: dokumentikos kūrėjai turi prisiimti daugiau socialinės atsakomybės

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.10.17 21:38

Lietuvos dokumentinis kinas neretai vis dar siejamas tik su poetinės dokumentikos tradicija ir jos meistrais. Tačiau šiandien dokumentikos žanras yra gerokai platesnis ir įvairesnis. „Steigiant festivalį buvo nelengva įtikinti net ir pačią dokumentikos bendruomenę, kad labiau politiškas kinas yra lygiavertiškai svarbus kaip menas“, – prisimena festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius Gediminas Andriukaitis.

Lietuvoje kuriami dokumentiniai virtualios realybės ar persipinančių medijų projektai, serialai ar videomenui artimi dokumentiniai darbai. Diskusijoje buvo kelti tokie klausimai: kokia yra Lietuvos dokumentinio kino realybė ir kokios yra industrijos perspektyvos? Kokius iššūkius ir galimybes mato dokumentinio kino gamybą finansuojančios institucijos? Kaip industrijos dabartį vertina kuriantieji ir rodantieji filmus?

Nepatogus kinas 2020. Virtualios diskusijos: dokumentika – tarp poezijos ir televizijos

Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas akcentavo, kad šiandieną lietuviško kino vaizdinys pasaulyje yra subalansuotas – pastebimas ne tik dokumentinis, bet ir vaidybinis kinas. „Bet, be abejo, dokumentinis kinas, turėdamas tokią mokyklą ir įdirbį, tvirtai jaučiasi ir toliau“, – sako R. Kvietkauskas. Dokumentiniame kine jis mato tiek temų, tiek geografijos ar stilių įvairovę.

Kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė kalbėjo, kad dokumentika Lietuvoje tuo ir žavi, kad tendencijų mažėja – nauji ir jauni kūrėjai dairosi plačiau. Ant jos, tai labai sveikas požiūris, kai istorijos išeina ir iš Lietuvos ribų, nebūtinai yra susijusios su gimtąja šalimi. „Mes daug papasakojome apie save ir esame pasiruošę dairytis aplinkui“, – džiaugėsi ji.

Festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius Gediminas Andriukaitis priminė, kad lietuviška dokumentika tarptautinėje arenoje pirmiausia žinoma iš tokių vardų kaip Audrius Stonys, Arūnas Matelis. Jų poetinė dokumentika ypač laukiama didžiuosiuose festivaliuose.

„Kai pradėjome kino festivalį, buvo nelengva įtikinti net ir pačią dokumentikos bendruomenę, kad kinas, kuris yra labiau politiškas, kalbantis apie aktualijas, apie socialinius klausimus, yra lygiavertiškai svarbus kaip menas“, – prisimena jis. Anot jo, buvo bandoma apibrėžti, kokia turėtų būti festivalinė dokumentika, o kita, teminė, dokumentika buvo priskiriama televiziniam formatui, tačiau ta riba nyksta. „Socialines temas galima interpretuoti kūrybiškai“, – įsitikinęs G. Andriukaitis. Per visą festivalio istoriją nebuvo labai daug dokumentinių lietuviškų filmų, nors jiems ir teikiamas prioritetas.

LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas teigė, kad ilgą laiką Lietuvoje televizinė dokumentika buvo traktuojama kaip proginė. Seimui paskelbus, kokioms asmenybėms dedikuojami metai, pagal tai ir pasirenkami dokumentikos subjektai ir objektai. „Kūrėjai pradeda eiti ne paskui temą, bet patys suranda istoriją“, – sakė jis ir paminėjo Andriaus Lekavičiaus filmą „Spec. Žvėrynas“, be to, akcentavo, kad nauja kūrėjų karta naujai pažvelgia į archyvus, tai matyti, pavyzdžiui, filme „Laisvės vaikai“.

„Kalbant apie užsienio produkciją, per metus apie 900 dokumentinių filmų parodoma, iš jų apie 30 proc. būna premjeriniai“, – apie LRT televizijos turinį pasakojo G. Oganauskas.

G. Andriukaitis teigė, kad gali būti, jog stinga dokumentinio kino kūrėjus vienijančios organizacijos. Festivalis bendradarbiauja su „ESoDoc“ („Europos socialinė dokumentika“) dirbtuvėmis ir aiškinosi, kokių mokymų, ekspertų reikėtų dokumentinio kino kūrėjams. Aiškaus atsakymo nepavyko gauti.

Laikotarpis, kuomet galime laisvai kalbėti apie tai, apie ką norime, dar gana trumpas, primena D. Vildžiūnaitė. „Filmai gimsta nelabai greitai. Tad 30 metų nėra ilgas laikas“, – teigia ji. Anot prodiuserės, „ilgą laiką problema buvo ta, kad dokumentinio kino kūrėjai buvo skirstomi pagal ekranus: tie, kurie kuria televizijai, ir kurie kuria kino teatrui.“ Lietuvos kino centro televizinės dokumentikos finansavimo programą ji mato kaip trampliną į televiziją tiems, kurie iki tol dirbo su tais dokumentiniais filmais, kuriuos buvo įprasta žiūrėti kino teatruose.

D. Vildžiūnaitės nuomone, kino industrijoje dar trūksta lankstumo ir susidirbimo. „Kol kas atskiri laukai, ne visuomet susikalba tie, kurie finansuoja, kuria, rodo“, – teigė ji.

R. Kvietkauskas atkreipia dėmesį, kad dokumentinio kino kūrėjai dažnai yra tie žmonės, kurie parodo ilgalaikius įvykių padarinius, „kad vienas žuvęs ar nukentėjęs žmogus nesusiveda tik į čia ir dabar.“

Anot jo, televizinės dokumentikos rėmimo programa, egzistuojanti jau ketvirti metai, sulaukė didesnio dėmesio, kai imta bendradarbiauti su LRT. Jo teigimu, programa „suteikė galimybę pabandyti televiziją kaip kitokią platformą, kaip kitokį formatą, neatsisakant temų įvairovės, kuri anksčiau galbūt buvo siejama tik su dideliu ekranu.“ Jis akcentavo, kad neretu atveju televizija yra ne antrinis, o pagrindinis ir esminis platinimo kanalas, norint pasiekti tikslinę auditoriją.

G. Oganauskas džiaugėsi, kad kino kūrėjai pradeda į televiziją žiūrėti kaip į lygiavertę kino teatrui, festivaliams platformą. Anot jo, tai paskatina ir daugiau žurnalistinės dokumentikos kūrėjus atkreipti dėmesį į raišką, menines priemones, „kad tą vaizdą būtų galima nunešti į kino salę ir ten jis susižiūrėtų lygiai taip pat gerai.“

Anot jo, tie du pasauliai artėja vienas prie kito: „Aš manau, kad kai jie jau suartės, mes turėsime daug geros kokybės dokumentikos, televizinės dokumentikos kūrėjai galbūt išeis į platesnę areną, o kino kūrėjai visada turės galimybę ateiti į televiziją ir nebūtinai galvoti apie kažkokias kitas platformas.“

LRT dokumentikai skiria apie tūkstantį valandų per metus. Kitais metais LRT planuoja keisti filmų finansavimo modelį – planuojama remti didesnėmis sumomis ir ne tada, kai kūrinys jau įgyvendintas, bet prieš tai – atrinkus idėjas. „Pradėsime nuo televizijos serialų. Dar po poros metų tą patį bus galima daryti ir su TV dokumentika“, – teigė LRT atstovas. Anot jo, taip norima pereiti prie turinio kuravimo, tai jau daroma su užsienio dokumentikos produkcija. LRT dirba kultūros redaktorė, ji rūpinasi LRT grupės kultūros turinio koncepcija.

Prodiuserė D. Vildžiūnaitė tikino – teiginys, jog lietuviai yra poetinio dokumentinio kino kūrėjai, jau yra šiek tiek mitas. „Aš būčiau už tą tendenciją, kad mokiniai turi maištauti prieš mokytojus, tas kritinis santykis gimdo naujus kūrinius ir naujus kelius brėžia. Tas yra tikrai sveikintina ir aš matau, kad tai vyksta.“ Anot jos, A. Stonys yra vienas garsiausių mūsų kūrėjų ir tai yra jo kelias, ir tai nuostabu. Bet yra daug jaunų kūrėjų: Aistė Žegulytė, Virginija Vareikytė ir kt., kurie istorijas pasakoja visiškai kitu būdu.

„Televizija gali padaryti didžiulę paslaugą kūrėjams, rodydama labai įvairią dokumentiką ir tuo būdu supažindindama vis platesnes auditorijas, parodydama, kad ją galima žiūrėti ir televizijoje, ir kino teatre. Auditorija yra, ji gal tik dar nežino, kad yra tie filmai, yra tie kūrėjai“, – teigė D. Vildžiūnaitė.

G. Andriukaitis viliasi, kad per keliolika metų „Nepatogus kinas“ irgi prisidėjo prie auditorijos edukacijos ir tam tikros paklausos sukūrimo. Šiemet persikėlę į virtualybę festivalio organizatoriai galbūt sužinos, kokia yra tikroji dokumentinių filmų paklausa. „Kasmet keliaujame į 10–12 miestų, bet didžioji dalis programos parodoma didžiuosiuose miestuose. Kasmet apsilanko 15–16 tūkst. žiūrovų“, – pasakojo G. Andriukaitis.

R. Kvietkauskas teigė, kad kinas šiandien rodo potencialą ir galimybes: „Poetiškai galima kalbėti apie viską, ir publicistiškai galima kalbėti apie viską, stipriausios idėjos turi rasti savo vietą.“ Jis teigė, kad kuo toliau, tuo aktualesnis bus klausimas, kaip pasiekti žiūrovą.

D. Vildžiūnaitė vis tik ragino dar drąsiau imtis socialinių temų: „Prisiimti šiek tiek daugiau socialinės atsakomybės mes, kaip kūrėjai, galėtume.“ Jai pritarė ir R. Kvietkauskas: „Nepatogus“ kinas sukelia ir tam tikrų nepatogumų tiems, kurie svarsto dėl finansavimo.“

„Bet aš tikiu, kad ir finansuojančios institucijos yra brandžioje stadijoje. Galima ryžtis finansuoti, kai matome kūrėjo tvirtą požiūrį į tematiką, jis ją nagrinėja chirurgiškai. O chirurginė operacija nėra komfortiškas kelias, norėtųsi ir palinkėti sulaukti daugiau tokių chirurginių operacijų negu iki šiol“, – kalbėjo R. Kvietkauskas.

G. Oganauskas linkėjo kūrėjams patraukliau, dramatiškiau sudėlioti istoriją. „Nekalbu apie kažkokius pigius būdus, bet iš esmės kiekviena istorija turi turėti tam tikrą įtraukiančią konstrukciją“, – teigė jis.