Kultūra

2020.10.07 10:23

Lietuvių kilmės garsus violončelininkas: ruošimasis koncertui yra panašus į maisto gaminimą

LRT.lt2020.10.07 10:23

Lietuvių kilmės violončelės žvaigždė Antonas Lukoszevieze iš Jungtinės Karalystės pažįstamas daugeliui šiuolaikinės muzikos klausytojų: muzikantas, kompozitorius, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Apartment House“ įkūrėjas bei vadovas Lietuvoje svečiuojasi nebe pirmą kartą, rašoma festivalio „Muzikos ruduo“ pranešime LRT.lt portalui.

Šįkart meno mylėtojai virtuozą išvys festivalyje „Muzikos ruduo“, kurio metu A. Lukoszevieze solinėje programoje grieš lietuvių kompozitorių kūrinius. Su muzikantu kalbame apie tai, kaip ruošiamasi festivaliui, kiek laiko trunka išmokti naujus kūrinius ir kuo ypatingi Lietuvos kompozitorių kūriniai.

Kalbina Rūta Šetikaitė.

– Antonai, pirmiausia papasakokite, koks yra jūsų ryšys su Lietuva?

– Galima sakyti, kad esu pusiau lietuvis: mano tėtis bei seneliai yra iš Lietuvos kilę emigrantai. Nepaisant to, šiokia tokia dalis šeimos vis dėlto liko Lietuvoje. Be to, mano žmona, menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė, yra lietuvė ir aš išties daug laiko praleidžiu čia. Lietuva padarė įtaką daugeliui mano darbų.

– Papasakokite, kada pradėjote groti violončele? Kaip apskritai pasirinkote šį instrumentą?

– Buvau septynerių. Pasirinkau violončelę todėl, kad dauguma vaikų mokėsi griežti smuiku ir, tiesą sakant, jų instrumentai skambėjo tikrai blogai, o violončelės garsas buvo išties geras.

– Žvelgiant retrospektyviai, kas jums, kaip kūrėjui, padarė didžiausią įtaką?

– Tai yra sudėtingas klausimas. Atsakymai skirtųsi kiekvienais metais, nes įtakos ir įkvėpimai keičiasi. Tačiau šią akimirką galėčiau pasakyti, kad mane labiausiai įkvepia čekų fotografas Josefas Sudekas. Tai yra žmogus, kuris turėjo aiškią viziją ir dirbo nesiskubindamas. Taip pat – poetas Antanas Kalanavičius. Manau, kad jis buvo be galo talentingas kūrėjas ir jo haiku stiliaus eilės yra nuostabios.

– Ar galite išskirti, kas, būnant klasikinės muzikos atlikėju, yra sudėtingiausia, o kas jūsų darbe jums kelią didžiausią džiaugsmą?

– Tiesą sakant, kartais sunkiausia būna tiesiog išgyventi. Nors… Dabar, būdamas 54-erių, manau, susitvarkau su tuo visai neblogai. Maloniausia – dalintis muzika su žmonėmis, su scenos draugais ir kolegomis, keliauti ir kurti naujus kūrinius kartu su kompozitoriais.

– Sakote, kad dalijimasis muzika ją atliekant yra vienas iš jūsų džiaugsmo šaltinių. Ar per daugelį muzikavimo metų jau išvystėte formulę, iš ko susideda geras pasirodymas scenoje?

– Ruošimasis koncertui yra šiek tiek panašus į maisto gaminimą. Morkų pjaustymas kartais tikrai gali pasirodyti nuobodus, tačiau iškeptos jos yra dieviškai skanios. Taip ir scenoje: muzikantas turi būti visiškai pasirengęs, atlikęs tuos „nuobodžius“ darbus, o pasirodymo metu – sušvytėti.

Na, o ruošimąsi koncertui, kuriame skambės vien tik visiškai nauji kūriniai, galiu palyginti su ką tik iš kiaušinio išsiritusiu paukšteliu, kurį išmeti pro balkoną ir stebi, kaip jis skrenda (tikiuosi!).

– Užsiminėte apie naujų kūrinių atlikimą. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriate mokydamasis naujų, gal net specialiai jums parašytų kompozicijų? Kiek paprastai laiko užtrunkate, kol išmokstate kūrinį groti išties puikiai?

– Atsakydamas į šį klausimą, didžiausią dėmesį norėčiau atkreipti į atlikimo techniką. Naujos, premjerinės kompozicijos paprastai reikalauja tiek pat laiko, energijos ir pastangų, kaip ir tradiciškesni, populiaresni klasikinės muzikos kūriniai. Man teko groti įvairiausius naujus kūrinius, kurie vienas nuo kito stipriai skyrėsi savo atlikimo technika, tačiau manęs šis dalykas jau nebenustebina, tai būdinga visoms naujoms kompozicijoms.

Kartais tenka nuspėti kompozitoriaus intenciją, surasti tai, ką jis norėjo pasakyti savo kūriniu, tuomet surandamas raktas į gerą kūrinio atlikimą. Tačiau apskritai aš mėgstu atlikti kūrinius būtent taip, kaip jie parašyti. Netikiu atlikėjo „interpretacija“, juk muzika kalba pati už save. Aš esu tik tarpininkas.

Kiek laiko trunka pasiruošti atlikti naują kūrinį? Tai priklauso nuo natų, ilgio, kompozicijos sudėtingumo ir kitų veiksnių. Yra darbų, kuriuos galiu išmokti per valandą, bet yra ir tokių, kuriems reikia paskirti savaitę ar net daugiau.

– Kitą savaitę jūs pasirodysite šiuolaikinės muzikos festivalyje „Muzikos ruduo“. Pirmąją festivalio dieną – spalio 13-ąją – grosite lietuvių kompozitorių Andriaus Arutiuniano, Alberto Navicko, Rūtos Vitkauskaitės, Justės Janulytės ir Egidijos Medekšaitės kūrinius. Kokį įspūdį jums sudarė šie kūriniai, ruošiantis koncertui? Kaip juos apibūdintumėte?

– Šių kūrinių apsakyti žodžiais negaliu: jie dažnai būna per menki perteikti tai, ką žmogus pajaučia klausydamas gyvo atlikimo. Man asmeniškai ši programa atrodo sudėta iš labai gražios, turtingos, harmoningos, intriguojančios ir spalvingos muzikos. Koncertui pasirinkta Energetikos ir technikos muziejaus erdvė, neabejoju, atvers dar įdomesnį skambesį.

– Kas sieja spalio 13-osios vakarą atliksimus jūsų kūrinius?

– Pagrindinė tema – visi jie yra sukurti lietuvių kompozitorių, kurie šiuo metu gyvena užsienyje. Įdomu, ar šis faktas kaip nors veikia tai, kaip ir ką šie menininkai kuria? Taip pat kūrinius jungia elektronikos komponentas: bemaž visos kompozicijos bus atliekamos pasitelkiant gyvą elektroniką arba iš anksto įrašytą medžiagą. Be abejonės, tai pastebimai išplės violončelės garso galimybes.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.