Kultūra

2020.10.03 16:18

Visą savaitgalį vyks kultūros paveldo festivalis: nesutarimai užprogramuoti vertybių prigimtyje

Inesa Rinkevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.10.03 16:18

Vilniuje penktadienį prasidėjo visą savaitgalį truksiantis kultūros paveldo festivalis „Heritas“. Unikalaus formato renginys, įtraukiantis ne tik paveldo specialistus, bet ir juo besidominčią visuomenę, tris dienas kviečia aktyviai diskutuoti, konsultuotis, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir ekskursijose, kuriose – dar mažai pažinti kultūros paveldo objektai.

Keliauti traukiniu į Naująją Vilnią, pamatyti kitokį Užupį, apsilankyti Vainų rūmuose. Diskutuoti, konsultuotis, nueiti į parodas ir kūrybines dirbtuves. Tokią plačią programą pristato penktadienį prasidėjęs kultūros paveldo festivalis „Heritas“, formatu išsiskiriantis visame Baltijos šalių regione. Anot Erikos Kielės, vienos iš festivalio organizatorių, „Herito“ išskirtinumas – kad šis renginys skirtas labai plačiam žmonių ratui: ir specialistams, ir paveldu besidomintiems.


„Labai dažnai kultūros paveldo renginiai būna tokie labiau teoriniai. O mes orientuojamės būtent į praktiką ir į bendradarbiavimą, ir atvirą erdvę pokalbiams“, – teigė E. Kielė. Renginio organizatorė įsitikinusi, kad svarbu suburti visus: ir visuomenės atstovus, ir valdytojus, ir nekilnojamojo kultūros paveldo specialistus. „Kaip mes juokingai sakome: iš jų išvirus sriubą, tiesiog išeina visai kitokie pokalbiai ir visai kitoks supratimas apie paveldą formuojasi“, – sakė E. Kielė.

„Galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kiekvienais metais „Heritas“ rengėjai nori pasiūlyti labai visko daug ir įvairaus, gali iškilti klausimą, kaip suspėti viską pamatyti“, – pastebi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas doc. dr. Salvijus Kulevičius.

„Bet iš tikrųjų mes dažnai į paveldą žiūrime iš savo perspektyvos. Prie „Heritas“ komandos šiemet prisijungė Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, ir jie į paveldą linkę žiūrėti daugiau iš teorinės perspektyvos. Bet ar tai yra visa perspektyva? Ne, deja, tai yra siaura perspektyva ir „Heritas“, pasiūlydamas tą visą pluoštą skirtingų renginių nori parodyti, koks paveldas yra įvairus, kad išeitume iš to savo uždaro supratimo, koks yra paveldas“, – pasakojo doc. dr. S. Kulevičius.

Renginio organizatorių teigimu, dažnai pamirštame, kad paveldas – tai ne tik įvairūs nekilnojami objektai. Kūrybinėse dirbtuvėse – nuo baldų restauravimo iki skliautų mūrijimo arba netgi Europos istorinių kovos menų. „Mes manome, kad labai svarbu nuo pat mažumės parodyti paveldo vertę ir paaiškinti, kad tai, ką mes matome aplink, yra paveldas. Gatvės, pastatai, papročiai ir taip toliau. Užaugę jie visai kitaip reaguos į išsaugojimo problemas“, – tvirtino E. Kielė.

Šių metų festivalio tema – „Įkrauk paveldą“. Būtent alternatyvia diskusijų erdve, svarsčiusia, kaip įveiklinti kultūros paveldą, kaip apie jį kalbėti ir ką tam suteikia konfliktai, penktadienį ir prasidėjo festivalis. Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekano S. Kulevičiaus, nesutarimų, kylančių dėl paveldo, nereikėtų išsigąsti – jie tiesiog užprogramuoti paveldo prigimtyje ir iškyla dėl skirtingų politinių ideologijų bei kiekvieno įsitikinimų.

Istorikas pastebi, kad visuomenė į tuos konfliktus dažnai žiūri kaip į anomaliją. „Baigiasi tuo, kad dėl paveldo kyla labai daug socialinių, visuomeninių nesutarimų. Mes dažnai pakenkiame ir pačiam paveldui, žalojame jį būtent per tuos konfliktus“, – apgailestauja S. Kulevičius.

Anot jo, derėtų pripažinti, kad paveldas yra konfliktiškas, kad konfliktai nuolat lydi paveldą ir tada bandyti išmokti gyventi su jais. Iš konfliktų, anot istoriko, galima net ir pasimokyti.

S. Kulevičius teigia, kad prieš kelis dešimtmečius dvarų savininkai dažnai turėjo lūkesčių, kurie prasilenkdavo su autentiškumu. istorikas pastebi dvarų sodybų savininkų minties ir mentaliteto pasikeitimą. Anot jo, savininkai pastaruoju metu maksimaliai stengiasi išsaugoti autentiškumą jį atverti visuomenei. Pasak istoriko, kartais savininkai net griežčiau žiūri į autentiškumo išsaugojimą nei paveldą administruojantys arba inspektuojantys žmonės ir kaip pavyzdį pateikia Joniškio rajone esantį Jakiškių dvarą.

Naujoji Vilnia – kol kas mažai atrasta Vilniaus miesto dalis, su kuria „Herito“ festivalio metu bus galimybė artimiau susipažinti vienoje iš ekskursijų. Architekto, Naujosios Vilnios miesto bendruomenės pirmininko Maksimo Zacharovo teigimu, Naujoji Vilnia – kol kas dar mažai pažinta vieta dėl kelių priežasčių.

„Naujoji Vilnia yra tiesiog kaip baltas lapas – ši miesto dalis yra visiškai netyrinėta, nenagrinėta mokslininkų, neįpaveldinta, net ir visi žymiausi Naujosios Vilnios objektai įregistruoti į Kultūros paveldo registrą“, – teigia M. Zacharovas, primindamas ir mitų griovimo poreikį.

Vienas iš mitų, kad Naujoji Vilnia – tai eilinis Vilniaus mikrorajonas. Nedaug kas žino, kad ši miesto dalis prieš šimtmetį buvo atskiras miestas. „Visi įsivaizduoja, kad tai yra pakankamai nedidelė teritorija. Pagal plotą tai yra vos ne Marijampolės, Utenos dydžio teritorija, arba Vilniaus miesto visos istorinės dalies iki Antrojo pasaulinio karo ploto teritorija“, – lygina M. Zacharovas.

Taip pat dažnas įsitikinimas, kad Naujoji Vilnia neturi įdomių pastatų, vietų, istorijų. Tačiau, anot M. Zacharovo, Naująją Vilnią supa piliakalniai, pilkapynai, šioje miesto dalyje yra ir savas senamiestis, vienas ryškiausių objektų – neogotikinė bažnyčia. Anot M. Zacharovo, tarp įdomybių – ir įvairūs lenkų tarpukario gynybiniai įtvirtinimai, seniausias, pats pirmas Lietuvoje fabrikas, gaminęs popierių, didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas.

Po truputį senieji, jau apleisti objektai čia atgaivinami, pritaikomi visuomeninėms reikmėms. Kaip gerąjį praktiką Naujosios Vilnios bendruomenės pirmininkas mini „Dūmų fabriko“ veiklą.

Vilniuje per ekskursijas kviečiama pasižvalgyti po Užupį, atrasti medinę architektūrą, apie kurią Medinės miesto architektūros muziejaus atstovų Donatos Armakauskaitės ir Viliaus Mateikos teigimu, mūsų žinios – kol kas labai fragmentiškos.

„Apie Žvėryną šiek tiek daugiau žinoma, tuo tarpu Užupis, Antakalnis, Šnipiškės yra medinės architektūros viešinimo požiūriu šiek tiek primiršti“, – pastebi D. Armakauskaitė.

„Tai mes pabandysime pakeliauti po dvi pagrindines Užupio gatves: Krivių ir Polocko“, – pasakoja V. Mateika. Kai kurie pastatai, anot jo, išlikę nuo 19 amžiaus pabaigos ir iki šių dienų. Ekskursijos dalyviai turės galimybę pamatyti tuos pastatus, kurie dėl Užupio specifikos yra šiek tiek pasislėpę nuo žmonių akių ant kalno.

Vienas ryškiausių medinės architektūros pavyzdžių Užupyje – Polocko gatvėje 52 esantis pastatas. „Šiuo metu pastatas yra restauruojamas, tvarkomas, norime jį padaryti pavyzdiniu egzemplioriumi, kaip turi būti tinkamai sutvarkytas pastatas pagal visus paveldosaugos reikalavimus ir tuo pačiu atsižvelgiant į pastato medžiagiškumą, į jo keliamus iššūkius, – pasakoja D. Armakauskaitė. – Kai bus sutvarkytas, jis turėtų būti tikrai vėl grįžti į gražiausiųjų medinių pastatų topą.“ Atverti jame muziejaus duris ketinama jau po metų.

Trečius metus vyksiantis kultūros paveldo festivalis „Heritas“, anot E. Kielės, susilaukia vis didesnio susidomėjimo iš visuomenės ir palaikymo iš institucijų, susijusių su paveldu.

„Čia yra erdvė bendravimams, pokalbiams ir pažinimui. Jeigu kyla klausimų kultūros paveldo srityje, tai čia yra vieta, kur tikrai galima rasti į juos atsakymus ir praktiškai prisiliesti prie istorijos, sužinoti, kaip gi atrodo ta kultūros paveldo išsaugojimo virtuvė“, – kalbėjo E. Kielė.

Reportažas skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: