Kultūra

2020.10.06 05:30

Jubiliatas Juozas Budraitis – apie kasdienybę su fotokamera, burnelę su Žirinovskiu ir Lenino vaidmenį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.10.06 05:30

Antradienį 80-ąją sukaktį mini legendinis lietuvių kino ir teatro aktorius, fotomenininkas, diplomatas Juozas Budraitis. Natūralia, organiška, intuityvia, jokiems kanonams ir vadovėliams nepaklūstančia vaidyba jis ilgus metus žavėjo didesnę dalį pasaulio, prisidėjo prie tų, apie kuriuos gėrintis buvo sakoma – lietuvių aktorių mokykla!

Su J. Budraičiu kalbamės nuotoliniu būdu, per konferencinį ryšį. Aktoriui už nugaros – knygų lentynos, 2011-aisiais tapusios Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“ provaizdžiu. Pašnekovas džiaugiasi savo kabinete ką tik aptikęs 2000-ųjų laikraštį „Novaja gazeta“, jame yra publikacija apie bičiulį slavistą, Tokijo universiteto profesorių Mitsuyoshi Numano. Tad pokalbis prasideda nuo Rusijos.

Pamokė Žirinovskį

– 14 metų atidavėte kultūros diplomato misijai Maskvoje. Turbūt ten sutikote daugybę žmonių?

– Bendravau su daug įdomių asmenybių. Ir mokslo žmonių mano kelyje pasitaikė, ir rašytojų, su kuriais buvo nepaprastai smagu bendrauti: klasikai Dmitrijus Prigovas, Andrejus Bitovas. Begalė žmonių, tolimų nuo politikos.

– Ar prisimintumėte sunkiausią ten praleistą dieną?

– Man kažkaip pasisekė. Nejutau, kad iš ko nors galėčiau sulaukti negatyvaus požiūrio į save, į Lietuvą ar ką nors iš lietuvių. Be to, ir politinės aplinkybės buvo geresnės. Prezidentas Borisas Jelcinas laikėsi mums palankiai, draugiškai, nemalonių, kenksmingų politinių klyktelėjimų nepasitaikė.

Na, nebent pats buvau kaltas, tarkime, susitikęs su Vladimiru Žirinovskiu. Susitikimas nepasižymėjo geranoriškumu, bet jis labiau pliurpalas nei vykdytojas. Rengdavo mitingus priešais Lietuvos ambasadą, rėkaudavo visokius lozungus. Toks jau jis žmogus. Ekspresyvus.

Tad nemalonūs buvo tik tokie epizodai, kai šūkaudavo, kad iš jūsų atimsime Klaipėdą, lenkai atims Vilnių, jums užteks Kauno.

Per priėmimą ambasadoje pavaišinau jį lietuvišku alumi. Pagyrė. Paskui nusivedžiau prie bufeto ir nieko nesakęs įpyliau „Žalgirio“. (Juokiasi.) Galvojau, aš tave dabar pamokysiu. Liepiau įkvėpti ir išgerti iki dugno. Sau įsipyliau šio to minkštesnio. O jam – geroką dozę, tai net akys į viena suėjo ant kaktos. Pasidarė švelnus kaip viščiukas.

– O kaip jautėtės, kai Vladimiras Putinas 2000 metais ir Dmitrijus Medvedevas 2010-aisiais jums teikė apdovanojimus?

– Matot, ne iš jų gavau. Man įteikė kultūros ministras Michailas Švydkojus, pasikvietęs į ministeriją. Jis gražiai pasakė, kad apdovanojimas yra nuo rusų tautos, o ne vadovų. Išreiškė padėką už Lietuvos pristatymą Rusijos regionuose.

O su prezidentais net nebuvau susitikęs. Tad man toks įvertinimas turi visai kitokį atspalvį.

Kryžkelėje su Nikita Michalkovu

– Kokius ryšius palaikote su rusų inteligentija?

– Deja, stabtelėjo visi ryšiai. Beveik nebebendrauju. Nebent su antropologe prof. Tatjana Civjan. Visi kiti arba jau iškeliavę, arba kur nors Vakaruose.

Stambiu planu. Aktorius Juozas Budraitis įsitikinęs: benamių arba nėra, arba visi mes – benamiai

Nikita Michalkovas, mano jaunystės draugas, užėmė tokią bjaurią poziciją, kad su juo nenoriu turėti jokių bendrų reikalų. Kažkokia jo grupė kvietė mane filmuotis, bet griežtai atsisakiau.

Buvome neblogi draugai. Kažkada jam siūliau su Lietuva padaryti bendrą filmą. Pavaizduoti Vytautą Didįjį ar kurį nors reikšmingesnį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos epizodą. Jis juk save vadindavo Gediminaičiu.

Lyg ir sutiko... Bet kai užėmė tokią poziciją, pasakiau sau – ačiū Dievui, kad neįvyko! Dar būtų pakreipęs velniai žino kokia kryptimi.

Dar pabendrauju su Jusupovo dvaro laikytoju, buvusiu direktoriumi Vladimiru Dlugačiumi. Tie, kurie buvo artimesni – filologas Sergejus Averincevas, baltistai Vladimiras Toporovas, akademikas Viačeslavas Ivanovas, – iškeliavę, jų jau nebėra.

Paskiau dar teko sutikti N. Michalkovą kino kryžkelėse. Jis mane vadindavo Čechovu. Sako: „Privet, Čechov.“ Sakau: „Privet, graf.“ Tuo ir išsiskyrėme. Jis tapo labai aršiu monarchistu putinistu.

Jo brolis Andronas Končialovskis man dėstė Auštuosiuose kino režisūros kursuose. Visiškai kitoks žmogus.

– Bet kartais putiniškos gaidelės ir jo kalbose prasiveržia...

– Taip, praslysta. Tačiau noriu pasakyti, kad paprasti Rusijos žmonės, su kuriais bendravau, – nuostabūs. Man jų gaila, kad pakliuvo į šią situaciją. Vartaliojasi tame visame brude.

Rusai yra tikrai aukštos kultūros žmonės. Tik jiems vis nesiseka su politika, visada juos terorizuoja nepaprastai bjaurūs, nenuoširdūs valdovai. Norėtųsi su žmonėmis ryšį palaikyti, bet tada reikia pas juos važiuoti. O nėra jokio noro.

Baltrušaičio namai

– Maskvoje jūsų, Lietuvos kultūros atašė, kabinetas buvo Jurgio Baltrušaičio namuose. Turint omenyje dabartinę politinę situaciją, ar Rusijoje ši asmenybė nėra sąmoningai užmirštama? Turiu Maskvoje leistą „Sidabro amžiaus“ poezijos antologiją – J. Baltrušaitis joje visiškai neminimas. O juk laikomas vienu centrinių rusų simbolistų.

– Ankstyvųjų simbolistų.

Tuo irgi stebėjausi – J. Baltrušaitį leidiniuose užtikdavau labai retai. Viena vertus, lemia jų pačių sutrikimas, ar jis rusų, ar lietuvių poetas, rašantis rusiškai. Kai politinė situacija buvo normalesnė, jis buvo minimas dažniau.

Paklausiau V. Toporovo, kodėl taip yra, jis ryžosi atkurti teisybę, parašyti apie poetą didelį straipsnį, publikuoti jį knygoje, kurią leidau. Tačiau sunegalavo, nusilpo jo akys, galiausiai rimtai susirgo ir iškeliavo nespėjęs įgyvendinti sumanymo.

Pačiame socializmo statybų įkarštyje kolegos aktoriai teiravosi manęs apie J. Baltrušaitį, kur būtų galima jį paskaityti. Tada jis buvo netoleruojamas, nespausdinamas. Paskui, atėjus laisvesniems laikams, apie jį kalbos nutilo.

Todėl Rusijoje ir sumaniau ne vieną konferenciją, skirtą „Sidabro amžiui“ ir poetui. Rengėme konferencijas ir jo sūnui medievistui, kurio Rusijoje niekas nežino. Beje, mažai kas jį žino ir Lietuvoje. Išleista vienintelė knyga – fundamentalūs „Fantastiškieji viduramžiai“. Mes net savo kultūros programą pavadinome „Jurgio Baltrušaičio namai“.

– Ir ankstesniais laikais, ir dabar esate kviečiams vaidinti baltarusių kine. Kaip šiandien klostosi jūsų pažįstamų žmonių likimai?

– Palaikau ryšius su geru draugu Viktoru Manajevu, Jankos Kupalos nacionalinio dramos teatro aktoriumi. Jis mane informuoja, kas ten vyksta, tad turiu gana gyvą įspūdį. Jų teatras buvo atsidūręs ties uždarymo riba.

Nuo scenos – ezopo kalba

– Teisės studentas, krovikas, aktorius. Kaip ta seka susiklostė? Esate ne kartą pasakojęs, tačiau jaunajai kartai, manau, būtų įdomu išgirsti.

– Labai atsiprašau, apie tai nekalbėsiu, man jau nusibodo. Apie tai visur prirašyta. Jaunimas visiškai nesidomi mano persona, jiems jau esu per senas. O mano karta ir kiek vyresni viską žino.

Vaidybinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (iš kino juostos)

– Kaip vertinote pasakymus, kad nesate aktorius profesionalas, neišėjęs jokios mokyklos? Neskaudino?

– Kodėl turėtų skaudinti – esu, koks esu. Nepretenduoju į profesionalo statusą, kad imčiau teisintis, jog esu netikęs ar panašiai.

Aktoriaus meno pagrindų neturiu, rodyti „aukštų rodiklių“ nesistengiu, per galvą nesiverčiu, kad kam nors ką nors įrodyčiau. Esu intuicijos žmogus, tam tikra prasme vadovaujuosi refleksija. Na, o organikos, intensyvumo man pavydėdavo ir patys profesionalai.

– Teatre esate vaidinęs Leniną – legendiniame Jono Vaitkaus spektaklyje „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“. Koks tai buvo vaidmuo, kaip jį vertinate dabar?

– Spektaklis pagarsėjo opozicine dvasia. Valdžiai jis buvo nepriimtinas, todėl žmonės į jį taip ir veržėsi, nes gerai suprato, kas vyksta. Iš scenos galėjau pasakyti tai, už ką šiaip būtum areštuotas. Kartą lankėsi rusų kritikai, norėję pakviesti spektaklį į festivalį. Pasižiūrėjo ir galiausiai pasakė: „Mes jūsų nematėme, o jūs – mūsų.“

– Rusų kino kritikas Jurijus Pavlovas jūsų talentą sieja su „žmogiškąja esme, su dvasinio pasaulio išskirtinumu. Su išoriniu uždarumu, užsisklendimu, netgi atsiskyrėliškumu ir kaip reta intensyviu dvasiniu gyvenimu, vidiniu atvirumu ir pažeidžiamumu.“ Ar jūs uždaras žmogus?

– Na, savęs neizoliuoju ir minčių tai daryti neturiu. Bet jei jau toks esu – ką padarysi?.. O smalsumas kultūrai – mano paties išsiugdyti dalykai.

Gyvenimas, kad ir ką darytum

– Regimantas Adomaitis, ruošdamasis vaidmeniui „Altonos atsiskyrėliuose“, susidomėjo egzistencializmo filosofija. Sakė, to reikėjo, kad suprastų pačią pjesę. Tiesioginių šaltinių sovietmečiu negalėjo būti, tad mėginęs savąjį vaizdą susikurti iš marksistinės egzistencializmo kritikos. O kaip jūs susidomėjote fotografija?

– Tai, apie ką sakė R. Adomaitis, tada veikė mus visus. Turėjau monografiją apie egzistencializmą, storiausią knygą, kurioje sovietiniai ideologai visiems egzistencialistams duodavo į skūrą. Iš visų neigiamai pateiktų citatų susidarydavome įspūdį apie vieną ar kitą tada mums nežinomą autorių – Karlą Jaspersą, Martiną Heideggerį. Gal tik Jeanas Paulis Sartre`as, prancūzų komunistas, buvo labiau praleidžiamas. Skaitėme rusiškai išleistus jo „Žodžius“ ir mėginome aiškintis, kas yra tas egzistencializmas.

Iš esmės egzistencializmas visada yra su tavimi. Kad ir ką veiktum, tai vis tiek yra egzistencija. Tad ir fotografija, ir visa kita yra susieta. Tai būtis, gyvenimas. Fotografija tapo kasdienybe, neatskiriama mano gyvenimo dalimi.

– Kodėl neberodomas O. Koršunovo teatro monospektaklis „Krepo juosta“, jame sukūrėte įstabų vaidmenį?

– Truputėlį pavargau ir spektaklis sustojo. Laikinai, manau. Jei ne virusas, būčiau vaidinęs. Šis puslapis dar neužvertas.

Lietuvos kultūros atašė Rusijoje, aktorius Juozas Budraitis
LRT studija Vilniaus knygų mugėje 2016. J.Budraičio ir M.Matulytės knygos „Mano kinas“ pristatymas
Kine kaip kine. "Niekas nenorėjo mirti"
Retrospektyva. S. Macaitis pristato filmą "Niekas nenorėjo mirti"
Kine kaip kine. "Savaitgalis pragare"
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt