Kultūra

2020.10.01 13:10

Kristupo vasaros festivalio direktorė: kultūra nėra išlaikytinė, tai užprogramuoja nuvertinimą

LRT.lt2020.10.01 13:10

Visuomenė ir pirmiausia politikai turėtų kultūros bei kūrybos sektorių vertinti ne kaip išlaikytinį, o per ekonominių bei socialinių investicijų ir jų grąžos prizmę, teigia kasmetinio Kristupo vasaros festivalio direktorė ir meno vadovė Jurgita Murauskienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Ji sutinka, kad kultūrą, jos įtaką ir ypač kūrybiškumą kol kas yra sunkiau išreikšti skaičiais, bet tai nereiškia, kad ši sritis turi būti ir toliau vertinama kaip išlaida.

J. Murauskienės nuomone, Lietuvoje gana stipriai prasilenkia mūsų menininkų pasiekimai ir kultūrinių bei kūrybinių industrijų plėtros procesai. Pasak jos, tokią padėtį iš dalies lemia mūsų rinkos dydis ir specifika, bet visas sektorius yra paraštėse ir valstybiniu mastu – į jį nežiūrima strategiškai, nevertinama tikroji jo reikšmė ekonomikai bei visuomenei.

„Nemažai teko bendrauti su žmonėmis, dirbančiais Londono savivaldybės kultūros departamente. Mane gerąja prasme pribloškė kaip jie toli pažengę. Londonas seniai suprato ir labai aiškiai bei tvirtai artikuliuoja, kad kultūra yra svarbi. Ekonominiai skaičiavimai Londone jau seniai atlikti: pvz., kultūra miesto ekonomikai kasmet atneša 35 milijardus svarų sterlingų, ji sukuria vieną iš šešių darbo vietų ir tai yra priežastis, dėl kurios 4 iš 5 turistų teigia pasirinkę aplankyti Londoną. Dabar miesto kultūros departamento komanda dirba ties įrankiu, kuris padėtų įvertinti socialinę jos vertę“, – pasakoja J. Murauskienė.

Ribota statistika ir pilnesnis vaizdas

Natūraliai nesiformuojant naujos kartos politinei lyderystei, statistika, duomenys ir jais grįstas sprendimų priėmimas galėtų būti stiprūs proveržio katalizatoriai, bet, pasak J. Murauskienės, kultūros sritis Lietuvoje turi daug nežinomųjų. Pavyzdžiui, kultūros renginių organizatoriai turi savo lankytojų statistiką, pagal ją įmanoma apytiksliai apskaičiuoti, kiek šie žmonės vidutiniškai išleidžia viešbučiuose ar restoranuose bei kokia dalis šių pinigų mokesčiais grįžta valstybei. Tokie skaičiai tam tikrose situacijose galėtų būti panaudoti „investicijos į kultūrą atsiperkamumo“ skaičiavimui.

Pasak J. Murauskienės, jau vien toks kultūros sektoriaus vertinimo principas yra geras pirmas žingsnis norint keisti visuomenėje įsišaknijusį požiūrį, tačiau minėtas ekonominis efektas sudaro tik mažytę dalį tikrosios kultūros įtakos visai ir ilgalaikei šalies gerovei. Bėda ta, kad pateikti šiuos skaičius kultūros ir kūrybos atstovams būtų dar sunkiau, o valstybė nesiima nei ekonominės, nei politinės lyderystės, nekaupia duomenų ir atitinkamai nedaro jais grįstų sprendimų.

„Labai norėčiau žinoti ir pasakyti, kad į Kristupo festivalį atostogoms buvo atvykęs įtakingas Vakarų pramonininkas, kuris susižavėjo šalimi, užmezgė ryšius ir ilgainiui investavo Lietuvoje. Galbūt taip ir buvo – aš tiesiog to nežinau ir kažin ar galėčiau žinoti, nors mums tai būtų puikus derybinis argumentas. Bet galiu tvirtai pasakyti, kad didžiulis mūsų festivalio indėlis yra tinklaveikos skatinimas, ryšių potencialo išnaudojimas, talentų atskleidimas“, – pasakoja J. Murauskienė.

Tarp tokių pavyzdžių ji mini vos per porą metų nuo festivalio jaunųjų talentų ciklo iki debiutinio albumo Vokietijos metų leidybinėje kompanijoje ir prestižinės „Opus Classic 2020“ premijos nominacijos išaugusią pianistę Ievą Dūdaitę. Taip pat, valstybės ir privačių rėmėjų dėka, Šv. Kazimiero bažnyčioje pastačius vienus geriausių Europoje neobarokinius „Oberlinger“ vargonus, dabar jau ilgiau nei dešimtmetį Kristupo festivalio organizatoriams pavyksta prisikviesti geriausius pasaulio vargonininkus, kurių „Sakralinių muzikos valandų“ cikle gali nemokamai klausytis kiekvienas norintis.

O dar prieš keliolika metų Šv. Kotrynos bažnyčioje tekdavo vaikyti laukinius šunis bei kvėpinti patalpas smilkalais, bet ten vykti pradėjusių koncertų dėka bažnyčia buvo restauruota, pritaikyta renginiams ir dabar yra viena populiariausių ir mylimiausių koncertų salių Vilniuje.

Pasak J. Murauskienės, labai daug vilniečių festivalio dėka atrado ir VU Kairėnų botanikos sodą bei naujas erdves ne tik Vilniuje. Geroji festivalio patirtis su Šv. Kotrynos bažnyčia buvo panaudota ir prikeliant Bistrampolio dvarą Panevėžio rajone: pirmieji koncertai taip pat vyko griuvėsiuose, o šiandien šis dvaras – vienas lankomiausių Lietuvoje. O Šešuolėlių dvaro (Širvintų r.) savininkui davus leidimą rengti viešus koncertus, susidomėjimas buvo toks milžiniškas, kad pradėtos organizuoti ekskursijos, įtraukiant ir kitus įdomius rajono objektus.

Vis dėlto net šie faktai statistiškai būtų subjektyvūs, o valstybės mastu niekas sistemingai neskaičiuoja ir nevertina, kaip kūrybinio ir kultūros sektoriaus veiklos paveikia konkrečios vietos, regiono patrauklumą, gyvybingumą ir atitinkamai sukuriamas ekonomines bei socialines vertes.

„Galiausiai, kiekvienas atvykstantis menininkas ir turistas tampa miesto ambasadoriumi, o komunikacija „iš lūpų į lūpas“ yra pati veiksmingiausia rinkodaros priemonė. Akivaizdu, kad viskas tarpusavyje labai susiję, viskas prasideda ir baigiasi kultūra, tereikia valstybės lygiu tame mokėti įžvelgti strateginį ar investicinį potencialą“, – teigia J. Murauskienė.

Pasak jos, kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms būtų reikalingas tam tikras „vertėjas“, kuris padėtų susikalbėti su politikais ir politikos formuotojais, įtikintų investavimo į kultūros sritį svarba, galiausiai – nuo rėmimo ir išlaikymo požiūrio pereitų į investicijų atsiperkamumo vertinimą.

Pašnekovės nuomone, tam tikra prasme subsidijos skrydžiams į Lietuvą yra pastatytos remiantis prielaida, kad verslo ryšiams ir užsienio investicijoms būtinas tiesioginis oro susisiekimas, tokia priemonė netgi pavadinta ne maršrutų „paramos“, o „plėtros“ fondu, ir atrodo, kad didesnei daliai visuomenės tokia investicija atrodo suprantama.

Ir nors kultūros sektorius savo veiklą turi vertinti per ekonominę prizmę, veiklai taikyti ekonominius rodiklius, strateginiuose valstybės dokumentuose ši sritis yra nurodoma kaip paramos gavėja – esą vien tai užprogramuoja kultūros devalvaciją psichologiniame lygmenyje, formuoja neteisingą visuomenės retoriką ir mąstymą.

„Kultūrinėms ir kūrybinėms industrijoms statistika yra nedėkinga sritis. Prieš kelias savaites Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių asociacijos organizuotuose debatuose kandidatams į Seimą iš salės nuskambėjo gera pastaba: kodėl, tarkime, teatro vairuotojo darbo vieta statistiškai priskiriama kultūros sektoriui, o mažos transporto bendrovės, dirbančios išimtinai su kino kūrėjų pervežimais, jau nebe? Valstybei neturint kokybiškos statistikos, neturime ir politiškai stiprių argumentų bei stringame sename požiūryje. Todėl esamiems ir būsimiems įstatymų leidėjams noriu palinkėti nuolatinių tyrimų, duomenų atnaujinimo, analizės ir sprendimų priėmimo, remiantis jais“, – tvirtina Kristupo festivalio vadovė.

Nežinios ir lankstumo metai

J. Murauskienės vertinimu, šie metai Kristupo vasaros festivaliui buvo neeiliniai, bet organizatoriai išmoko lankstumo, priprato ruošti ne tik pagrindinį planą, bet ir „B“ bei „C“ planus, o tokio požiūrio dėka pavyko įgyvendinti didžiąją dalį pirminės programos, priimti daug klausytojų, atverti naujas renginių erdves. Festivalis jau aktyviai ruošiasi ateinantiems metams ir tikisi pristatyti tiek neeilinių atlikėjų, tiek naujų erdvių, tačiau visa Europos festivalių industrija tebegyvena nežinioje.

„Europos festivalių asociacija (EFA) organizavo ne vieną su pandemija susijusią diskusiją, ir turbūt nenustebinsiu, kad daugiausia dėmesio visame žemyne sulaukia ekonominė dalis, bet visgi didžiausia pandemijos padaryta žala yra nežinomybė ir neapibrėžtumas, sukeliantys pažeidžiamumo būseną. Niekas nėra tikras dėl naujos festivalio datos ar likimo, o daugiau nei pusė Europos festivalių negalės pristatyti savo programų be valstybės paramos“, – tvirtina J. Murauskienė.

Pasak jos, šiemet stebino organizatorių išradingumas, sugalvota įvairiausių sprendimų – TV transliacijos iš tuščių salių, internetinės platformos, radijo laidos, muzikinių videoklipų festivaliai, festivaliai su programomis be datų ir kt., tačiau šie sprendimai nebūtinai reiškė finansinį tvarumą.

„Kita vertus, galiu tikrai pasidžiaugti, kad Lietuvos kultūros ir kūrybos sektorius šiuo laikotarpiu pademonstravo didelę vienybę, glaudų bendravimą ir bendradarbiavimą, vyksta aktyvi ir svarbi Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių asociacijos aktyvi veikla. Tikiuosi, kad šie metai ne tik išryškins mūsų sektoriaus problemas, bet ir padės rasti naujų būdų joms spręsti, įskaitant ir naujo požiūrio formavimą“, – sako Kristupo vasaros festivalio vadovė.