Kultūra

2020.09.30 12:03

Minimas ir menamas OKT gyvenimas: teatro sąjūdžio garbei keltas katiliukas, 20 kartų sakyta malda „Ten būti čia“

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.09.30 12:03

20 metų sukaktį minintis ir 30 metų trukmės istoriją menantis OKT/ Vilniaus miesto teatras pakvietė į jubiliejaus proga rengiamą konferenciją ir knygos „OKT. 100 faktų“ pristatymą. Teatro meno vadovas, režisierius Oskaras Koršunovas OKT pavadino judėjimu, sąjūdžiu: „Neįtikėtinai daug žmonių jame dalyvavo.“ Visi 20 metų buvo nuolatinės kūrybos laikas.

Kompozitorius Gintaras Sodeika tvirtino, kad tikras teatras gali būti tik tas, kuris įsigilina į dabartį. Keliauja su dabarties banga. Anot jo, OKT muzika visada buvo prizinėje trečioje vietoje po režisūros ir scenografijos. O. Koršunovas paprieštaravo – trejetuke yra aktoriaus menas ir asmenybė.

Kompozitorius teatro kūrėjų garbei „nuo žilos galvos“ kėlė impozantišką mačiūnišką-charmsišką katiliuką. Tada visų renginio dalyvių paprašė atsistoti ir 20 kartų sukalbėti maldą „Ten būti čia“. Jie tą mielai padarė – ir „ten“, ir čia.

Knygą „OKT. 100 faktų“ pristatė vienas jos sudarytojų filosofas Kasparas Pocius ir įvadinio straipsnio autorė teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Pirmuoju OKT spektakliu, kai dar nė nesapnuota apie nepriklausomą teatrą, tapo „Ten būti čia“ (1990). Bene pirmoji nepriklausomos Lietuvos premjera įvyko praėjus 11 dienų po Kovo 11-osios. Tada, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, teatro salių tuštėjimo metą, spektaklis „Ten būti čia“ klestėjo, kas savaitę sulaukdamas žiūrovų antplūdžio. Teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, klausdamas „Oskaro Koršunovo teatras?“, ir jau po spektaklio „Senė“ atsakė teigiamai su šauktuko ženklu.

Kai teatras buvo steigiamas 1998–1999 metais, pavadinimo nebereikėjo ieškoti. OKT jau kaip savarankiška įstaiga debiutavo naujosios dramaturgijos inscenizacija „Shopping and F*cking“ (1999). „Tada pradėjome skaičiuoti nepriklausomo teatro laiką. O nuo pačių ištakų praėjo 30 metų“, – sako režisierius O. Koršunovas.

OKT teatras, pasak jo lyderio O. Koršunovo, buvo įkurtas kaip laboratorija, kurioje darbas vyksta be perstojo, o ne priešokiais. OKT buvo nepriklausomas, tačiau pasiryžo ir tapo repertuariniu teatru – iki tol nematytas dalykas! Per 30 metų jame buvo sukurta daugiau kaip 50 spektaklių.

Ilgainiui subrendo koncepcija šiuolaikinę dramaturgiją inscenizuoti kaip klasiką, o klasikus – šiuolaikiškai. Visuomenės aktualijoms tokia nuostata, O. Koršunovo teigimu, suteikė universalią dimensiją, buitį paversdama būtimi.

OKT bene pirmasis pradėjo aktyvią viešųjų ryšių strategiją. Nedotuojamas, pats save išlaikantis teatras, pasak pašnekovo, neturėjo kitos išeities. „Daug dirbome, tačiau ir garsiai apie save kalbėjome“, – prisimena O. Koršunovas. Kita vertus, įvykių ir informacijos buvo tiek, kad norėjosi tuo dalytis su visuomene.

OKT skyrė dėmesio ir eksperimentiniams darbams. Jo scenoje pirmą kartą buvo pastatytos šiuolaikinės operos „Grimo opera“, „Winter“, „Prarasto laiko beieškant“, taip pat šokio spektakliai. OKT debiutavo Anželika Cholina („Pamišusių mergaičių šokiai“). Beje, „Vasarvidžio nakties sapnas“ irgi buvo įvertintas kaip šiuolaikinio šokio spektaklis, jį į savo rengiamą festivalį pakvietė vokiečių šokio legenda Pina Bausch.

Kai duris atvėrė OKT teatro studija, į ją išmėginti savo galių atėjo daug jaunų kūrėjų: Kirilas Glušajevas, Olga Generalova, Paulius Ignatavičius, Artūras Areima, Agnė Leonova, Lina Židonytė, Kamilė Gudmonaitė, Neli Walker, Simona Biekšaitė, Karolis Vilkas. OKT debiutavo Yana Ross, šviesaus atminimo Saulius Mykolaitis, čia statytos pirmosios M. Ivaškevičiaus pjesės.

OKT teatras pradėjo rengti tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ (2004). Anot O. Koršunovo, sugebėta į Lietuvą atvežti pačius garsiausius Europos režisierius, įdomiausius pastatymus. Taip pat buvo organizuojamas ir Druskininkų vasaros festivalis, gyvavęs penkerius metus.

OKT teatras tapo ir lietuvišku, ir pasauliniu fenomenu – įsitikinęs O. Koršunovas. Ne mažiau kaip pusė spektaklių parodymų įvyko užsienyje. OKT dalyvavo garsiausiuose teatro ir net šokio festivaliuose ir nusipelnė bene labiausiai prestižinio „Naujosios teatro realybės“ prizo. O po didelių turų, festivalių ir bendrų teatro projektų Prancūzijoje O. Koršunovui suteiktas Meno ir literatūros kavalieriaus ordino titulas.

Avinjono festivalyje OKT lankėsi net 9 kartus. Festivalis finansavo kelis teatro projektus, tarkime, „Meistras ir Margarita“ buvo pastatytas jo lėšomis. Taip pat ir „Romeo ir Džuljeta“. „Ugnies veidas“ pasaulį apkeliavo taip pat šio festivalio ir ilgamečio jo vadovo Bernard`o d`Arcier nuopelnu. Šių metų Avinjono festivalį turėjo atidaryti OKT projektas „Otelas“.

Pagrindines pajamas teatras gavo iš užsienio gastrolių ir pastatymų. Nemaži honorarai padėjo kurti gausesnį ir įvairesnį repertuarą. Nuo jų Lietuvai sumokėti mokesčiai buvo didesni nei dotacijos, kurias valstybė skyrė teatrui.