Kultūra

2020.09.28 15:02

Latvijos fotografijos žvaigždė Arnis Balčus: nuogumas gąsdina labiau nei smurtas ir neapykanta

LRT.lt2020.09.28 15:02

Vienam garsiausių Latvijos fotomenininkų, fotografijos žurnalo „FK Magazine“ redaktoriui, fotografijos festivalio „Riga Photomonth“ organizatoriui Arniui Balčui kiekviena meno mugė, kiekviena paroda yra nuostabi galimybė sutikti meno pasaulio žmones.

Štai kodėl menininkas spalio pradžioje rengiasi kelionei į Lietuvą – savo darbus atveža į tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, rašoma LRT.lt portalui parengtame tekste.

Fotografą Arnį Balčų kalbina Augustė Gittins.

– Ar esate sau atsakęs į klausimą, kodėl fotografija jums yra ypatinga meno rūšis?

– Fotografuoju taip seniai, kad šis procesas yra tapęs natūralia mano būties dalimi. Kaip valgymas arba tualetas. Ir vis dėlto fotografija yra nuostabus įrankis, leidžiantis pasakoti istorijas. Pasakysite, kad kinas – irgi, tačiau filmavimai reikalauja daug daugiau resursų, be to, ten egzistuoja pernelyg daug griežtų taisyklių, kai kalbame apie naratyvą, gamybą ir filmo kelionę pas žiūrovus. Fotografija – lengviau prieinama. Įsivaizduokite, internete staiga nelieka instagramo, feisbuko, portalai nebededa nuotraukų, – pamatysite, kokia fotografija taptų svarbi.

– Latvija, kaip ir Lietuva, nėra didelė šalis. Ar sunku mažos šalies menininkui prasiveržti į plačiuosius meno vandenis pasaulyje?

– Žinoma. Siaubingai sunku. Tačiau ši taisyklė galioja ne tik meno pasaulyje.

– Smalsu, ar fotografas visada aplink save mato būsimus kadrus? Ar būna dienų, kai iš namų išeinate be fotoaparato?

– Tiesa, visada pastebiu akimirkas, kurios vertos nuotraukų. Be to, kasdien nešiojuosi mobilųjį telefoną. Jei kalbame apie profesionalų fotoaparatą, tai nešiojuosi jį ar ne, priklauso nuo gyvenimo etapo. Paskutinį pusmetį neišleidau jo iš rankų, tačiau būta keleto etapų, kai nepadarydavau nė vienos nuotraukos mėnesių mėnesius.

– Daug fotografuojate Latvijoje, keliavote į mažiausius savo šalies kaimelius, ieškodamas latviško identiteto. Ką suradote? Kaip sekėsi savo atradimus perteikti nuotraukose?

– Radau tuštumą, liūdesį, nostalgiją ir netvarką. Neabejoju, tai man padėjo suprasti, kokią Latviją matau aš pats. Man pasidarė aišku, kad savo kolektyvinį identitetą formuojame ir išreiškiame ne tik per oficialius ritualus – mojuodami vėliavomis Nepriklausomybės dieną ar dainuodami liaudies dainas, bet ir eidami į prekybos centrus ar prisigerdami penktadienį. Net ir smulkiausias kasdienybės momentas daro mus tuo, kuo esame.

– Jūsų nuotraukose galima atrasti daug atviro, nuogo kūno. Ar nuogumas vis dar verčia žmones jaustis nepatogiai? Net jei jis – tik nuotraukose?

– Mano didžiausiai nuostabai – taip! Netgi labiau nei nuotraukos, kuriose užfiksuotas smurtas, agresija ir neapykanta. Pažiūrėkite į socialiniuose tinkluose cenzūruojamus moterų spenelius, paklausykite itin aštrių feminisčių pasisakymų apie nuogą moters kūną nuotraukose. Dėl viso to nuogo kūno kaip meno objekto naudojimas nuotraukose tampa itin problemiškas. Ypač jei tas kūnas – moters.

– Vienoje jūsų nuotraukoje užfiksuota pusnuogė Alina, ji guli lovoje, Šiauliuose. Suprantu, kad Lietuvoje esate buvęs. Koks santykis susiklostęs tarp latvių ir lietuvių menininkų?

– Apie lietuvius žinau tikrai daug, kartais mes drauge kuriame bendrus projektus. Organizuoju nuotraukų festivalį „Riga Photomonth“, rengiu žurnalą apie fotografiją „FK Magazine“, taigi, turiu domėtis, kas vyksta Lietuvos fotografijos pasaulyje. Man labai patinka kurti reportažus apie lietuvius fotografus arba kviestis juos į Latviją, kad jie čia parodytų savo darbus. Būna atvirkščiai – pats į Lietuvą atvažiuoju pristatyti latvių fotografų darbų, ar atvežu savo paties darytas nuotraukas.

– Išduokite, ką atvešite į šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“?

– Mugei sukūriau projektą, jame panaudojau nuotraukas iš skirtingų, jau egzistuojančių projektų. Tai bus kiek keista, paslaptinga mano vizija, joje atsiskleidžia ir mano nuolat ieškomas latviškas identitetas, ir mano paties asmenybė. Mugė, žinoma, ir proga sutikti brolių lietuvių. Visada sakau, kad parodos – ne tik menas ant sienų, bet ir kontaktai, bendrystė su meno pasaulio žmonėmis.

– Ar esama lietuvių fotografų, kuriais žavitės? Kokie elementai nuotrauką padaro vertingą?

– Patinka fotomenininkų Algirdo Šeškaus bei Romualdo Vikšraičio darbai. Man itin svarbu, kad fotografija rezonuotų su mano ar bet kurio kito ją žiūrinčio asmenybe, keltų emocijas. Turinys, kontekstas ir motyvas visada atrodo svarbiau nei menininko virtuoziška technika.