Kultūra

2020.09.26 09:50

„Austerlico“ režisierius Krystianas Lupa: Lenkijoje esu įtrauktas į juoduosius sąrašus

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.09.26 09:50

Aktorius kur kas geresnis žmogaus žinovas nei bet kuris psichiatras, tuo įsitikinęs vienas garsiausių Europos teatro režisierių lenkas Krystianas Lupa. Keisdamas vaidmenis, įsikūnydamas į skirtingus personažus, jis patenka į tokias gelmes, kurių nepasiekia joks sielos mokslas.

Galbūt ši nuostata ir leidžia K. Lupai imtis spektaklio „Austerlicas“ pagal „nepastatomą“ autorių vokietį W. G. Sebaldą ir nuvesti žiūrovus į tokius pragarus, kokių nepatirsi jokioje knygoje ar filme.

Pirmasis „Austerlico“ premjerinis spektaklis Jaunimo teatre parodytas rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną. Vietoje, kur per Antrąjį pasaulinį karą buvo žydų getas, vėliau likviduotas, sunaikintas.

Kai 2009 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo rodomas K. Lupos spektaklis „Persona. Marilyn“, kažkoks vyriškis, sėdėjęs eilėje aukštėliau už manęs, visą spektaklį krenkštė, kosčiojo, nevengdamas kartais net įspirti į kėdės atkaltę. Pradėjo kirbėti mintis, ar tik nebus šis Vilniuje iki tol nematytas žiūrovas to spektaklio režisierius. Spėjimas pasitvirtino.

Rugsėjo 24-ąją per K. Lupos knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ (vertėja Živilė Pipinytė) pristatymą Jaunimo teatre paaiškėjo, kodėl jis taip elgiasi. Pasirodo, tokiu būdu palaiko nuolatinį ryšį su scenoje vaidinančiais aktoriais, įsilieja į bendrą reikalą, džiazuoja su jais.

Paklaustas, kodėl jo knyga nebuvo išleista Lenkijoje, režisierius atsakė: „Lenkijoje esu juodajame sąraše. Aš, Agnieszka Holland ir dar keli.“ Tada pasidalijo mintimis apie naująjį spektaklį ir atsakė į LRT.lt žurnalisto klausimus.

Tame yra kažkas

Inscenizuoti „Austerlicą“ K. Lupai pirmą kartą pasiūlė režisieriaus asistentas. Savo bibliotekoje K. Lupa turėjo kelias W. G. Sebaldo knygas, bet nebuvo jų skaitęs. Paėmęs į rankas „Austerlicą“, paskutinį W. G. Sebaldo romaną, netrukus suprato, kad jo neįmanoma perkelti į sceną.

Režisierius teigė manąs, kad jei nebūtų austrų dramaturgo Thomo Bernhardo, K. Lupos teatrui padariusio milžinišką įtaką (pagal jo pjesę 2015 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre K. Lupa pastatė „Didvyrių aikštę“), W. G. Sebaldas, ko gero, nerašytų tokių mįslingų, keistų naratoriaus vidinių monologų.

„Sebaldo monologas nėra literatūra, o labiau refleksinis bibliotekininko mąstymas. Jis kitoks žmogus nei Th. Bernhardas, intravertas. Galima tuose tekstuose išskaityti specifinę beprotybę, sau pačiam suteiktą bausmę, kad yra vokietis.

Sebaldas jaučia poreikį leistis į piligrimines keliones po tas baisias vietas, pažymėtas žmonijos, civilizacijos, kultūros klaidų ir nuodėmių. Tos tamsios, niūrios vietos traukia rašytoją. Tame yra kažkas. Ir šis tas manyje keitėsi skaitant Sebaldo literatūrą, tik to nepatikrinau“, – per knygos pristatymą po pirmo premjerinio spektaklio svarstė K. Lupa.

Vienatvės beprotybė

Paskui jį pasiekė antrasis – Jaunimo teatro vadovo Audronio Liugos – pasiūlymas imtis „Austerlico“. Tada jau buvo pasirengęs sutikti. „Tik iš pradžių turėjau surasti kelias romano vietas, kurios išprovokuotų mano dialogą, polemiką su jo autoriumi“, – teigė svečias.

Mąstęs apie gana keistą W. G. Sebaldo ir jo personažo Austerlico ryšį. Rašytojas taip gėdijosi būti vokiečiu, kad net atsisakė savo vardų (Winfried Georg), pasiliko tik inicialus. Namuose jį vadindavę Maxu. Mat Winfriedas jam siejosi su nacizmu.

„Rašytojas tapatino save su Austerlicu, lyg norėtų atsisakyti savęs ir tapti žydu. Kai kuriose knygos vietose jo visai nelieka, jis gyvena tik tam, kad perduotų Austerlico mintis. Realybėje W. G. Sebaldas gyveno įprastą miesčioniui gyvenimą – žmona, vaikai, sodo darbai. Tačiau jo knygose tų dalykų nėra. Kūryboje jis yra vienišas klajoklis, lankantis skirtingas vietas ir patiriantis vienatvės beprotybę“, – pasakoja K. Lupa.

Tad statyti „Austerlicą“ režisierius apsisprendė susižavėjęs autoriaus ir romano pagrindinio personažo ryšiu – perversišku, laukiniu, rizikingu.

Austerlico sapnas

Kino režisieriaus Šarūno Barto pavardė tarp spektaklio „Austerlicas“ kūrėjų atsirado gana įdomiomis aplinkybėmis. Jaunimo teatro vadovas A. Liuga pasiūlė Š. Bartą pagrindiniam Austerlico vaidmeniui. Tačiau K. Lupa po susitikimo pajuto, kad „tas trapus ir paslaptingas“ žmogus vargiai paklustų jo, režisieriaus, valiai kaip aktorius.

„Jei tose legendose esama tiesos, tai Š. Bartas pats mėgsta aktorius besąlygiškai įvesti į savo vaizdiniją“, – teigia K. Lupa.

Tada kilo mintis bendradarbiauti kitaip. K. Lupa sumanė spektaklyje panaudoti Terezyno koncentracijos stovyklos kalinio Kurto Gerrono filmą, išlikusią jo atraižą. Tai propagandinis nacių filmas, fiksuojantis idilišką geto gyvenimą, siekiant pasaulio visuomenei ir Raudonojo Kryžiaus komisijai parodyti humanišką nacizmo veidą. Ir filmo režisierius, ir visi 40 145 koncentracijos stovyklos kaliniai vėliau buvo išvežti į Aušvicą ar Treblinką ir sunaikinti.

W. G. Sebaldo personažo Austerlico mama po to, kai berniukas gyvybės traukiniu iš Prahos pasiekė Londoną, kaip tik ir buvo išvežta į Terezyną. Po daugelio metų į tą vietą leidžiasi ir Austerlicas. Režisieriaus K. Lupos vaizduotėje radosi idėja, kad po daugelio valandų, praleistų žiūrint šį filmą, Austerlicas sapnuoja filmo tęsinį. Filmas tarsi slysta į naktinį košmarą.

Š. Bartas iš „Theresianstadt“ ir savo filmų kadrų sukūrė naktinį Austerlico košmarą. Pagal pradinį sumanymą filmas turėjo tapti integralia spektaklio dalimi, tačiau galiausiai nuspręsta jį rodyti spektakliui pasibaigus.

Kelias į fašizmą – akivaizdus

– Ieškodamas veikalo būsimam spektakliui, raktiniu žodžiu pasirinkote „fašizmą“... – LRT.lt kalbina K. Lupą.

– Dabar šis žodis reikalauja naujo apibrėžimo. Nusakydamas situaciją Lenkijoje, jį pavartojau vienas pirmųjų. Mane užsipuolė, kad perlenkiu, esą turėčiau pasitikrinti žodyne, ką jis iš tiesų reiškia ir kokių pasekmių, kokių aukų fašizmas pareikalavo.

Tačiau fašizmas egzistavo, kai dar nebuvo jokių aukų ir padarinių. Egzistavo kaip žmonių mąstymo būdas. Dabar matome jo apraiškas, tas pačias mąstymo schemas, kai baime ir neapykanta siekiama išstumti kai kuriuos žmones iš bendruomenės. Lenkijos valdžia, užuot kovojusi su tokia tendencija kultūros, švietimo ir kitose srityse, ją propaguoja. Tad kelias į fašizmą – akivaizdus.

– Paskutinis spektaklio epizodas yra pagrindinio veikėjo sapnas. Žydų sūnus Austerlicas virsta konclagerio budeliu. Ar tai susiję su jūsų programine nuostata ieškoti blogio priežasčių?

– Man gali prisisapnuoti, kad tik kaip budelis turiu paskutinę galimybę išvysti savo tėvus. Suprantama, čia glūdi šis tas daugiau – kad ir manyje nuolat gyvena budelis. Riba tarp aukos ir budelio – neapčiuopiama. Žmonėms nepatinka klausytis, kad jie kaip nors susiję su kitų žudymu, kur kas maloniau girdėti, kad ką nors esi gelbėjęs.

Mokosi lietuviškų žodžių

– „Austerlicas“ iš pažiūros labai tradicinis, klasikinis teatras. Tačiau kažkuo – nepaprastai šiuolaikiškas. Galbūt jis toks, nes jums pavyko meninę sugestiją paversti realybe, perkelti į dabartį?..

– Sunku įkūnyti W. G. Sebaldo prozą kitaip nei per minties ir diskurso teatrą. Pirmame veiksme santykis tarp autoriaus ir personažo primena diskursą. Prustiški Austerlico prisiminimai apie kurortinį Marienbadą, keistas, trauminis jo ir draugės iš Paryžiaus Mari de Vernėj ryšys – visa tai linksta į psichologinį teatrą.

Tačiau tik iki tos akimirkos, kai psichologinis rašytojo naratyvas, jaučiu, susprogsta ir pasiekiame ilgai slėptą Austerlico tėvų žūties vietą. Tada teatras dingsta. Vietoj jo kuriu instaliaciją, iš kurios tradicinis naratyvas išstumiamas.

– Ar spektaklis keliaus?

– Tikiuosi, bet dabar dar sunku pasakyti. Jei gyventume įprastai, į premjerą būtų atvažiavę svečių iš Lenkijos, Paryžiaus. „Austerlicui“ rodomas nemažas dėmesys įvairiose mūsų žemyno vietose. (Nusijuokia.) Tad tikiuosi, kad keliaus.

– Turbūt nelengva režisuoti spektaklį kalba, kurios gerai – ar visai – nesupranti?

– Jau pradedu suprasti. (Nusišypso.) Tarkime, supratau viską, kas buvo vaidinama „Didvyrių aikštėje“, aišku, tų žodžių nepakartosiu. „Austerlice“ irgi pamažu mokausi. Tomis akimirkomis, kai šalia nėra vertėjo, kalbu su aktoriais, o jie nedrįsta pasakyti, kad manęs nesupranta. Kai pasirodo vertėjas, visi puola jo klausinėti, ką tas režisierius pasakė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt