Kultūra

2020.09.24 19:01

Kultūros srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai jaučiasi negirdimi

Giedrius Gaidamavičius2020.09.24 19:01

Kultūros srityje veikiantys nevyriausybininkai teigia esantys negirdimi bei neįtraukiami į kultūros politikos formavimą. Taip pat jiems abejonių kelia Kultūros ministerijos skiriamų lėšų paskirstymas.

Kad viešasis bei nevyriausybinis sektoriai neturėtų būti priešinami, sutinka ir į Seimą siekiantys patekti politikai. Tačiau Kultūros ministerijos atstovai situaciją mato kitaip: anot jų, nevyriausybinės organizacijos (NVO) į sprendimų priėmimą yra įtraukiamos, o tarp sektorių kylanti konkurencinė įtampa naikinama.

Rugsėjo 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje kultūros įstaigų ir organizacijų atstovų diskusijoje „Dabarties iššūkiai rinkimų kontekste“ dalyvavusi Lietuvos šokio informacijos centro direktorė ir Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė pasidžiaugė per nepriklausomybės laikotarpį susiformavusiu stipriu nevyriausybiniu sektoriumi.

„Labai svarbu, kad nepriklausomoje Lietuvoje menininkai atrado galimybę kurti savarankiškai ir nepriklausomai“, – teigė nevyriausybinio kultūros sektoriaus atstovė.

Pasak G. Masteikaitės, prie šio sektoriaus vystymosi daug prisidėjo Lietuvos kultūros tarybos įsteigimas.

Lietuvos kultūros tarybos svarbą savo institucijai pripažino ir kita diskusijos dalyvė – MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.

Vis dėlto, kultūros NVO atstovės diskusijoje išsakė ir daugybę problemų, su kuriomis kultūros lauke susiduria nevyriausybinis sektorius.

Jaučiasi esantys kultūros sistemos užribyje

2016 m. patvirtintoje Vyriausybės programoje kultūros srityje veikiančias NVO įsipareigota įtraukti į kultūros politikos formavimą, sprendimų priėmimą. Nevyriausybinį sektorių taip pat numatyta pasitelkti kultūrinėje diplomatijoje, pažadėta skirti deramą dėmesį kultūros NVO atstovų bendrųjų ir specialiųjų gebėjimų stiprinimui.

Valstybinio, savivaldos ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimo stiprinimas, kaip vienas iš tikslų, įvardytas ir 2019 m. patvirtintoje Lietuvos kultūros politikos strategijoje. Toks bendradarbiavimo principas, taip pat NVO vaidmuo įgyvendinant kultūros politiką, apibrėžiamas ir Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte, kurio pateikimui pavasarį pritarė Seimas. Šį teisės aktą parlamente numatoma priimti jau prasidėjusioje rudens sesijoje.

Vis dėlto diskusijoje „Dabarties iššūkiai rinkimų kontekste“ dalyvavę nevyriausybininkai mano, kad Lietuvoje bendros kultūros politikos ir sistemos nėra. Dėl to kultūros NVO atstovai jaučiasi negirdimi. Tai esą ypač išryškėjo COVID-19 pandemijos metu.

„Tas požiūris yra toks, kad tu turi belstis ir sakyti „mes esam“, – teigė G. Masteikaitė.

Ji tvirtino pasigendanti grįžtamojo ryšio iš Kultūros ministerijos: „Mūsų pagrindinė problema buvo bandyti suprasti, su kuo mes turime kalbėtis, nes ministerija su mumis tikrai labai stengiasi nesikalbėti. Mes darėm viską, kad su mumis kalbėtųsi.“

Kad nevyriausybinis kultūros sektorius yra užribyje, pastebi ir MO muziejaus direktorė M. Ivanauskienė. Jos teigimu, tai atspindi projektų finansavimo ribojimai.

G. Masteikaitė taip pat pasigedo atsakomybės apskaičiuojant nevyriausybinio sektoriaus mastą bei viso kultūros lauko teikiamą finansinę grąžą. Anot jos, Kultūros ministerija, Lietuvos statistikos departamentas ar Valstybinė mokesčių inspekcija pateikia tik dalinius skaičius.

„Kai mes pasakėm labai garsiai, kad per vasarą 30 nevyriausybinių scenos meno organizacijų prarado 300 pasirodymų užsienyje 25 šalyse ir būtų parsivežę grynaisiais 1 mln. eurų, o jie būtų išleisti Lietuvoje, labai daug kam akys atsivėrė“, – pasakojo G. Masteikaitė. Ji išsakė mintį, kad galbūt reikėtų steigti atskirą nevyriausybiniu sektoriumi galinčią pasirūpinti ministeriją.

Kad nevyriausybinio ir privataus sektoriaus poveikis visuomenės ar kultūros raidai niekada nebuvo sistemingai vertinamas ar analizuojamas, pripažįstama ir jau minėtoje Kultūros ministerijos parengtoje Lietuvos kultūros politikos strategijoje.

G. Masteikaitė teigė nematanti bendro suvokimo apie sektorių skirtumus kultūros srityje: „Tai yra du skirtingi pasauliai. Kultūros ministerija ir mūsų sektorius yra kaip mėnulis ir saulė – tu sakai jiems vieną, o jie tau sako visiškai kitą.“

Diskusijos dalyvė išreiškė norą, kad kultūros sektorius būtų matomas kaip bendra sistema, o visi jos dalyviai būtų įtraukiami į kultūros politikos formavimą.

M. Ivanauskienės teigimu, nevyriausybiniam kultūros sektoriui svari parama būtų socialiniam verslui taikomos mokestinės lengvatos.

„Norisi, kad sistemoje atsirastų nevyriausybinis sektorius ir instrumentai, padedantys jam vystytis“, – tokį lūkestį išreiškė MO muziejaus direktorė, kartu paminėdama didelę jos vadovaujamos institucijos valstybei duodamą grąžą.

Viešajam ir NVO sektoriams – neproporcingi asignavimai?

Kultūros NVO atstovams aktualios problemos buvo iškeltos ir kituose rugsėjo pradžioje vykusiuose debatuose „Kultūra – prioritetas?“ Renginį organizavo patys nevyriausybininkai – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija.

Skirtingai nei ankstesnėje diskusijoje, čia savo pozicijas išdėstė 7 kandidatai į Seimo narius – Simonas Kairys (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis), Vytautas Kernagis (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai), Vidmantas Krikštaponis (Darbo partija), Ieva Pakarklytė (Laisvės partija), Gintautas Paluckas (Lietuvos socialdemokratų partija), Artūras Zuokas (Laisvė ir teisingumas) bei Romandas Žiubrys (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Organizatorių teigimu, į renginį buvo kviečiami pagal naujausius reitingus rinkimų kartelę peržengiančių partijų atstovai.

Debatų metu situaciją kultūros lauke pristačiusi kultūros politikos formavimo ekspertė ir VšĮ Ateities visuomenės institutas direktorė Erika Godlevska, remdamasi 2019 m. Kultūros ministerijos veiklos ataskaita, atkreipė dėmesį į viešajam bei nevyriausybiniam sektoriui ir kūrybinėms industrijoms skiriamų asignavimų proporcijas.

„Iš 170 mln. (Kultūros ministerijos programoms skirtų asignavimų – LRT.lt) didžioji dalis (89 proc.) yra skiriama skirtingoms veikloms valstybės institucijose, valstybės infrastruktūrai ir tik 11 proc. (19 mln.) yra skirstoma Kultūros tarybos. Tai asignavimai, kurie ateina į rinką ir dėl kurių kartu su valstybės institucijomis konkuruoja nevyriausybinės organizacijos, kūrybinių kultūrinių industrijų atstovai“, – tokius duomenis pateikė E. Godlevska, politikams pateikdama klausimą dėl tokios proporcijos tinkamumo.

Kad dėl Lietuvos kultūros tarybos skirstomų lėšų konkuruojančioms biudžetinėms įstaigoms ir nevyriausybinėms organizacijoms būtina nustatyti atskirus finansavimo mechanizmus, teigta ir 2016 m. Kultūros ministerijos veiklos ataskaitoje.

Debatus organizavusios Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos pirmininkė Živilė Diawara atkreipė dėmesį, kad 2/3 vadinamosios „kultūros ekosistemos“ yra būtent nevyriausybinis ir privatus sektoriai.

Kandidatai į Seimą: į kultūros sektorių reikia žiūrėti kaip į visumą

Didesnė dalis nevyriausybininkų rengtuose debatuose dalyvavusių kandidatų į Seimą sutiko, kad požiūris tiek į viešąjį, tiek į nevyriausybinį kultūros sektorius neturėtų skirtis.

Kandidatė į Seimo narius I. Pakarklytė pabrėžė ją iškėlusios Laisvės partijos pažadą į kultūros sektorių žiūrėti kaip į visumą, susidedančią iš nevyriausybinių bei privačių organizacijų, individualių meno kūrėjų ir valstybinių įstaigų.

Kad kultūros lauką reikia suvokti kaip ekosistemą, nepriešinant valstybinio bei privataus sektoriaus, sutiko ir socialdemokratų pirmininkas G. Paluckas. Tiesa, jis sukritikavo per Lietuvos kultūros tarybą vykdomą lėšų skirstymo modelį: „Absurdas, kai valstybės įstaiga konkuruoja su privačiomis paraiškomis, nes valstybės įstaigos funkcija yra įgyvendinti valstybės užsakymą, strategiją ir tam turi būti planuojamas finansavimas biudžete.“

Valdančiosios LVŽS kandidatas R. Žiubrys sveiku pavadino nevyriausybinio sektoriaus finansavimo artinimą prie biudžetinio sektoriaus: „Pirmiausia, tai yra ekonominis rezultatas. Be jokios abejonės, aš manau, kad reikia tai daryti.“

Liberalų sąjūdžio atstovas S. Kairys atkreipė dėmesį, jog nevyriausybiniam sektoriui reikalingos ne tik lėšos, bet ir infrastruktūros atvėrimas: „Dabar tiek į infrastruktūrą investuosime, tik klausimas, ar ji bus naudojama tik biudžetinėms įstaigoms, ar ten bus įleistos ir nevyriausybinio sektoriaus organizacijos.“

Kiti debatuose dalyvavę kandidatai, išdėstydami savo pozicijas apie kultūros sektoriaus problemas, NVO temos nepalietė.

Kultūros ministerija nevyriausybininkams taip pat turi pastabų

„NVO organizacijos pagal kompetenciją dalyvauja absoliučioje daugumoje Kultūros ministerijos darbo grupių, komisijų ar tarybų. Į valstybės ar savivaldybių įstaigų meno tarybas įtraukiami NVO atstovai. Pozicijų ir sprendimų derinimas vyksta ne tik formaliai, bet ir darbo tvarka“, – raštu atsakydama į LRT.lt pateiktus klausimus, teigė Kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos skyriaus vedėja Janina Krušinskaitė, ji taip pat yra ir Kultūros ministerijos atstovė NVO Taryboje.

Pasak jos, sunku sutikti su nevyriausybininkų teiginiais apie kultūros srityje jaučiamą atskirtį bei ministerijos nenorą kalbėtis.

J. Krušinskaitė teigė, kad, diskutuojant su nevyriausybinio sektoriaus atstovais, sunkumų iškyla ir pačiai ministerijai: „Vertėtų atkreipti dėmesį į viešųjų ir privačių interesų derinimo klausimą, kuris dažnu atveju nėra paprastas diskutuojant su NVO.“

Kultūros ministerijos atstovės teigimu, sisteminio požiūrio į kultūros lauką esą trūksta ir nevyriausybininkams: „Kultūros lauką sudaro ne tik didžiuosiuose miestuose veikiančios puikios ir aktyvios NVO, bet ir kaimuose veikiančios bibliotekos ir kitos įstaigos, kurių veiklos specifika taip pat reikalauja Kultūros ministerijos sprendimų ir dėmesio.“

Atsakydama į klausimą apie viešajam ir nevyriausybiniam sektoriams skiriamų asignavimų proporcijas, J. Krušinskaitė paminėjo Kultūros ministerijai pavaldžioms įstaigoms skirtą Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinę programą. Ministerijos atstovės teigimu, parengus programą, nacionalinių ir valstybinių scenos meno įstaigų projektų finansavimas buvo perkeltas iš Lietuvos kultūros tarybos į Kultūros ministeriją. Esą tai leido Lietuvos kultūros tarybai daugiau lėšų skirti nevyriausybinėms organizacijoms.

„Nacionalinė scenos meno veiklos programa ir buvo sukurta tam, kad būtų panaikinta konkurencinė įtampa tarp NVO ir valstybės scenos menų sektoriaus“, – nurodė J. Krušinskaitė.

Tačiau minėti Kultūros ministerijos programoms skirtų asignavimų duomenys, pašnekovės teigimu, neapima per Lietuvos kino centrą ar mokesčių lengvatas skiriamo finansavimo kino sektoriui.

„Kino sektoriuje taip pat veikia ir NVO“, – teigė J. Krušinskaitė.

Kultūros ministerijos atstovės teigimu, įvertinti NVO poveikį kultūros sektoriui trukdo tebevykstanti pandemija: „Buvo sustiprintas Stebėsenos ir analizės skyrius Lietuvos kultūros taryboje, tačiau šiuo metu visas dėmesys yra suteiktas į valstybės skolintų lėšų, skirtų atsigavimui nuo COVID-19 administravimą.“

Kaip LRT.lt nurodė Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič, ministerijoje vieno specialisto, atsakingo už komunikaciją su NVO, nėra. Ministerijos atstovės teigimu, su atskiromis NVO bendradarbiauja už atskirus kultūros sektorius atsakingi ministerijos darbuotojai.

SADM: detaliau nustatyti nevyriausybinio sektoriaus poveikį padės NVO registras

LRT.lt raštu į pateiktus klausimus taip pat atsakė Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis. Būtent ši ministerija yra atsakinga už NVO plėtros valstybės politikos formavimą.

„Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai deleguota atsakomybės sritis yra formuoti nevyriausybinių organizacijų plėtros ir savanoriškos veiklos politiką. Tad, pasitarę su NVO atstovais, inicijuojame šios srities teisės aktų tobulinimą, kad aplinka NVO veiklai būtų palankesnė“, – apie NVO įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą teigė viceministras.

E. Bingelio teigimu, valstybės institucijų bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi siekiama skatinti per įvairias priemones, projektus, NVO ar Bendruomenių tarybas, taip pat skatinant NVO jungtis į nacionalines skėtines organizacijas.

„Jeigu organizacijoms nepavyksta užmegzti kontakto su institucija, tam, kad jos balsas būtų išgirstas, rekomenduotina kreiptis į NVO tarybą ar nacionalinio lygmens skėtinę atitinkamos srities NVO“, – patarė viceministras.

Pasak E. Bingelio, NVO sektoriaus gyvybingumas matuojamas tokiais rodikliais, kaip pilietinės galios indeksas, tarptautinis pilietinės visuomenės organizacijų tvarumo indeksas, savanoriškoje veikloje dalyvaujančių žmonių dalis, taip pat remiamasi ministerijos užsakytais bei atliktais tyrimais.

„Galimybės detaliau analizuoti NVO poveikį ekonomikai atsiras pradėjus veikti NVO registrui“, – teigė viceministras.

Vis dėlto dar 2016 m. Vyriausybės programoje numatytas siekis suformuoti nevyriausybinių organizacijų registrą iki šiol nėra įgyvendintas.

Pasak E. Bingelio, teisinis pagrindas NVO registrui atsirasti buvo sudarytas 2019 m. Seimui priėmus naujos redakcijos NVO įstatymą. Viceministro teigimu, šiuo metu Teisingumo ministerija Vyriausybei yra pateikusi tvirtinti Juridinių asmenų registro nuostatų pakeitimo projektą, kuriuo bus įgyvendintos ir NVO plėtros įstatymo nuostatos. Be to, parengtame projekte numatyta, jog pirmą kartą Juridinių asmenų registre organizacija NVO statusą galės registruoti nemokamai.

„Pradėjus veikti NVO registrui, kuris leis atskirti NVO nuo kitų ne pelno siekiančių subjektų, bus galima žengti kitus žingsnius dėl duomenų apie NVO rinkimo ir analizavimo. Pavyzdžiui, skaitmenizavus NVO Juridinių asmenų registrui teikiamas ataskaitas, bus galima detaliau analizuoti duomenis apie sektoriaus ekonominę pusę, savanorių, darbuotojų skaičių ir kt.“, – nurodė E. Bingelis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt