Kultūra

2020.09.24 12:16

Gediminas Urbonas. Kodėl mums reikalingas „Kablys“

Gediminas Urbonas2020.09.24 12:16

Idėja sukurti pačių menininkų organizuojamą eksperimentinės kūrybos platformą kilo 1991 m. rudenį stebint menininkų kuriamas ir organizuojamas erdves, besikuriančius bendradarbiavimo tinklus Suomijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje.

Tuo metu Lietuvoje dar tik radosi nevyriausybinių organizacijų sektorius ir mes pirmieji įkūrėme tokią viešąją ne pelno įstaigą. Ne valstybinę ir ne komercinę, bet skatinančią socialinę antreprenerystę, neformalųjį švietimą, saviorganizaciją ir eksperimentinę kūrybą.

Tam reikėjo pastato ir kaip tik 1992 m. rudenį sutikau Petrą Urbartą (Sniegių), architektą ir grupės „Antis“ muzikantą, ir jis pasiūlė dalyvauti Kultūros ministerijos rengiamame konkurse naujai Geležinkelininkų kultūros rūmų programai. Tad kartu su Sauliumi Grigoravičiumi ir Mindaugu Šnipu įkūrę tarpdisciplininių meno projektų programą „Jutempus“ mes pateikėme sumanymą ir laimėjome konkursą, kuris leido pradėti buvusių „geležinkelininkų“ konversiją.

Kokia tai buvo programa

Visų pirma tai buvo atsvara brutaliai privatizavimo (ne)kultūrai, kuri tuo metu siautėjo Lietuvoje. Sniegius būrė muzikos pasaulio žmones – jų kurta „Meno lyga“ rengė alternatyviosios muzikos festivalį, Dovydas Bluvšteinas kūrė „Garso zoną“, įsikūrė „Green klubas“, broliai Kaurismaki planavo atidaryti savo barą, būrėsi pankų klubas.

Tarėmės, kad čia įsikurs Oskaro Koršunovo teatras, Audronio Imbraso šiuolaikinio šokio centras, Leonidas Donskis su miesto tyrimų centru, Karla Gruodis su Zita Čepaite ir jų kuriamu feminizmo tyrimų centru ir galiausiai mūsų kuriama tarpdisciplininių vizualių tyrimų programa ir medijų laboratorija.

Su „Jutempus“ tarptautinio paramos tinklo pagalba įrengėme specializuotą biblioteką. Kompiuterių jai padovanojo Suomijos nacionalinė galerija, o knygas ir žurnalus mums siuntė kuratoriai, pvz., „Freeze“ meno mugės įkūrėjas Matthew Slotoveris.

„Jutempus“ meno erdvė skatino eksperimentinio meno kūrėjus ieškoti naujos meninės kalbos, atliepiančios laiką. Savo pirmas parodas čia surengė Žilvinas Kempinas, Evaldas Jansas, broliai Vaitekūnai, Akademinio pasiruošimo grupė, Renata Valčik, Linas Augutis, Augustinas Beinaravičius, Svajonė ir Paulius Stanikai, Aida ir Valdas Ozarinskai...

Parodas kuravo Liutauras Pšibilskis, Andersas Kreugeris, surengęs žymios Suomijos tapytojos Ninos Roos parodą. Surengėme švedų menininkės Anos Marios Ekstrand, norvegės Hege Lonne, Sankt Peterburgo kolektyvo „Naujoji akademija“ ir žurnalo „Kabinet“ parodą su Viktoro Mazino ir Olesios Turkinos paskaitomis Vilniaus dailės akademijoje. Išsilaipino visas desantas performanso menininkų iš Suomijos…

Kolegos iš „Žalio lapo“ Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis surengė pirmą tarptautinį hepeningų ir performanso meno festivalį ir jis virto kasmetiniu renginiu, kuris pritraukė žinomiausius to meto performanso meno kūrėjus iš viso pasaulio.

Mes galvojome apie ateitį

Čia pradėjome rengti „Ground Control“, turbūt ambicingiausią Lietuvos ir Jungtinės Karalystės menininkų ir institucijų bendradarbiavimą. Kartu su britų kuratore Tracey Warr ir organizacija „Beaconsfield“ iš Londono siekėme PHARE paramos, kad „Kablyje“ įrengtume kompiuterių ir medijų meno laboratoriją.

Šalia eksperimentinio meno, medijų parodos ir knygos, skirtos technologijai ir utopijai reflektuoti, vyko ir viena pirmųjų Lietuvoje interneto konferencijų – teletiltas, sujungęs į bendrą diskusiją Vilnių, Londoną ir Niukaslą. Interneto ryšiui užtikrinti mums reikėjo prisijungimo prie optinio ryšio kabelio. Kai paskambinome į tą ryšį reklamavusią bendrovę AIVA, jie labai apsidžiaugė ir pasveikino, kad esame pirmieji, kuriems reikia tokios paslaugos Lietuvoje. Kabelis dar tik buvo tiesiamas Baltijos jūros dugnu…

Apie „Jutempus“ ir naują meno erdvę rašė ir Lietuvos dienraščiai, ir tarptautinė spauda, rodė televizija. Čia lankėsi žymiausių meno centrų kuratoriai ir žurnalų redaktoriai. Jiems imponavo mūsų siekis kurti įvairių meno sričių sinesteziją. Vienos sėkmingiausių Londono galerijų „Lisson“ savininkas Nicholas Longsdailas, ant rūmų laiptų rūkydamas cigarą, sakė, kad tai, kas vyksta „Jutempus“ ir „Kablyje“, savo energija jam primena 7-ojo dešimtmečio Londoną. Atvažiavę tarptautiniai ekspertai iš „Witte de With“ Roterdame, „Generali Foundation“ Vienoje, Hamburgo Kunsthales ir kitur pripažino „Jutempus“ ryškiausią identitetą kuriančia šiuolaikinio meno ir kultūros institucija Lietuvoje.

Unikalus pastatas ir urbantektoninis lūžis

Pats Geležinkelininkų kultūros rūmų pastatas, projektuotas pagal eklektiško neoklasicizmo kanoną, beje, būdingas ne tik socrealizmui, bet ir 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios Italijos architektūrai. Pažiūrėkite į Romoje pastatytą monumentą Viktorui Emanueliui II. Įdomu tai, kad buvusį „Pergalės“ kino teatrą (dabar „Pramogų bankas“) suprojektavo italų architektas.

Geležinkelininkų rūmai 1953 m. buvo pastatyti vokiečių karo belaisvių, ir ta statyba nebuvo kokybiška. Mes, menininkai, keletą metų savo nagais grandėme purvus iš jau kurį laiką nešildomo pastato, klojome grindis, taisėme langų rėmus ir savo lėšomis remontavome jo erdves. Prezidentūrai perėmus savo reikmėms Menininkų namus Daukanto aikštėje, „Kablys“ tapo neformalia, pačių menininkų kuriama erdve.

1994 m. pastato frontonui skulptorius Mindaugas Navakas specialiai sukūrė išskirtinį kūrinį „Kablys“, simboliškai suteikdamas pastatui naują geštaltą (formą), o miestui – unikalų vietoženklį. Kablys tarsi pasiūlo užsikabinti už laisvės atneštos konversijos, kai iš buvusio karinio pramoninio komplekso fabrikų kuriamos kultūros industrijos ir meno erdvės.

Be abejo, „Kablys“ yra persmelktas ir turtingas kitų prasmių. Jam, kaip ir kiekvienam geram kūriniui, yra svarbus paties savęs klausinėjimas – abejonė. Juk apvertę kablį matome klaustuką. Taip pat jis atrodo lyg ženklas 5, tarsi primindamas savo adresą – Kauno gatvė 5. Taip pat jis mena geležinkelio vagono kablį. Bet man asmeniškai įdomiausia būtent užsikabinimo už naują laiką kuriančio pasakojimo, naujo rašto, naujos meno formos ir kalbos galimybė.

Šis pastatas yra labai įdomioje urbanistinio tektoninio lūžio vietoje. Ledynmečiu suformuota geoterasa su aukščio perkritimu prasideda ties „Kabliu“ ir tęsiasi link buvusio Malkų turgaus – dabartinio „Paviljono“ kultūros erdvės. Toliau šis urbantektoninis lūžis tęsiasi link buvusio „Lietuvos“ kino teatro ir Reformatų sodo, užkabina Franko Zappos paminklą ir užsisuka ties Petro Cvirkos skveru. Įdomu, kad šios atviros, prieš miesto gynybinę sieną dar nuo 16 a. paliktos neužstatyti erdvės suformuoja idealią viešos, neformalios, neinstitucinės miesto kultūros infrastruktūrą.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius šios viešos kultūros infrastruktūros liudijo daug brutalios neteisybės, nusikalstamo privatizavimo, ciniškai griaunamo paveldo objektų, nuvertinamos miesto istorijos ir kultūros. Juk neatsitiktinai būtent šioje dvasinio imuniteto gynybinėje linijoje ir vyksta svarbiausi mūsų amžiaus pilietiniai mūšiai. Mūšiai dėl mūsų pilietinės kultūros, dėl kultūrinės atminties, dėl mūsų dvasinio imuniteto išsaugojimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt