Kultūra

2020.09.21 13:49

Festivalyje „Sirenos`20“ – kūrinių premjeros: audioturas po atstumtas vietas, performansų paroda ir spektaklio kioskas

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.09.21 13:49

Pirmadienį Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pristatė šiemetinę programą. Kaip pastebi Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė Kristina Savickienė, jau pavasarį nuspręsta į pandemiją reaguoti ne pasyviai, o aktyviai. „Perskirstėme Sirenų biudžetą vietiniams kūrėjams. 4 kūrėjų projektai atrinkti konkurso būdu ir du projektai kurti kartu su festivalio komanda“, – teigė K. Savickienė.

Septynioliktą kartą vyksiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ savo programa šiemet kviečia analizuoti ribas ir sienas, kurios mus skiria ir dėl kurių mes esame priversti nuolat kovoti.

Pagrindinė festivalio programa sudaryta iš šešių išskirtinių lietuvių kūrėjų darbų, kurių premjeros įvyks po festivalio stogu: „Sirenos“ kvies susipažinti su netikėtais, įdomiais, aktualiais ir skirtingų sričių menininkus susiejančiais projektais.

Šiais metais „Sirenų“ komanda, bendradarbiaudama su įvairių sričių kūrėjais, parengė audiogidą „Unwelcome: Vilniaus audioturas“. Aštuoniose Vilniaus centrinėje dalyje išsidėsčiusiose stotelėse vilniečiai ir miesto svečiai išgirs Vilniaus istorijas, kurios vienu ar kitu aspektu audioturo kūrėjams pasirodė atspindinčios užribyje atsidūrusių žmonių, reiškinių, vietų temą – unweolcome. Audiogidas startuos festivalio atidarymo dieną – rugsėjo 24. Festivalio programoje pristatytas gidas bus prieinamas festivalio metu ir festivaliui pasibaigus.

Rasa Kregždaitė LRT.lt pasakojo, jog visų audiogido pasiūlytų vietų aplankymas turėtų trukti apie pusantros valandos. Pirmasis pasakojimas – apie Sporto rūmus, kitos dvi stotelės – Užupio ir Šnipiškių rajonai, toliau kalbama apie Žaliąjį tiltą, apie „Krantinės arką“, Profsąjungų rūmus, apie Signatarų namus – apie tai, kaip Lietuva buvo nelaukiama iki Nepriklausomybės, apie Šv. Stepono bažnyčią, apsuptą garažais. „Šis kūrinys balansuoja tarp audioteatro ir radijo dokumentikos“, – sakė R. Kregždaitė. Su viena stotelių – Sporto rūmais – pristatymo metu nuo nuo Energetikos ir technikos muziejaus stogo supažindinti susirinkusieji. Šis projektas atspindi ir visą festivalio temą – unweolcome.

Rugsėjo 24 dieną, festivalį atidarys kroatų režisieriaus, aktoriaus, teatro teoretiko Oliver Frljić paskaita – susitikimas „Teatro tapatybė ir jos kaita pandemijos akivaizdoje“. Pastarojo meto įvykiai parodė, koks pasaulis būtų be teatro. Teatrams po truputį vėl atveriant duris, sumažinus žiūrovų skaičių salėje ir laikantis socialinės distancijos, grįžtame į ankstesnio „normalumo“ šešėlį. Nors susitikimas vyks nuotoliniu būdu (zoom platformoje), festivalio organizatoriams šiam režisieriui norėjosi skirti tinkamą dėmesį – suplanuotoje priešpandeminėje programoje, Oliver Frljić spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ turėjo atidaryti šių metų festivalį.

Atidarymo dieną duris atvers Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje trims dienoms įsikursianti menininkės Godos Palekaitės penkių performansų paroda „Somnambulizmas“. Godos Palekaitės „Somnambulizmas“ – istoriniais, antropologiniais ir meniniais tyrimais paremti performansai apie lunatikus-vizionierius, kuriuose vietos atras bei kūrėjų vaišingumą patirs ne tik teatro mylėtojai, tačiau ir maisto gurmanai.

G. Palekaitė pastebi, kad antropologinis muziejus jau savaime kelia klausimą apie fikciją ir tiesą. Žiūrovo patirtis šioje parodoje primins klaidžiojimą sapne. Performansuose prisimenamos feminizmo pradininkės, lankytojų laukia spekuliatyvi paskaita, su broliu G. Palekaitės kuriamas maisto performansas. Įėjęs į patalpą žiūrovas savo ritmu gali patirti performansus.

Rugsėjo 26 d. Menų spaustuvės kavinėje įvyks diskusija „Baltijos šalių karantino teatras“, kurios metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatro atstovai apžvelgs dabartinę situaciją savo šalyje, žiūrovus supažindins su teatro kaita, prisitaikymu ir atradimais sprendžiant probleminius klausimus pandemijos metu.

Rugsėjo 30–spalio 2 d. Vilniaus Rotušės aikštėje vakarais veiks „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kioskas, kuriame aktorė Eglė Mikulionytė vienam žiūrovui pardavinės vienos minutės monologus. Idėjos autoriai – scenografas, fotomenininkas Liudas Parulskis ir aktorė Eglė Mikulionytė – sako siekiantys išryškinti vartojimo kaitos bei postkarantininio socialinio bendravimo tendencijas šiuolaikinės kultūros lauke ir žada sukurti neagresyvią nostalgijos aurą. Improvizacinis teatrinis perfomansas „Lūkesčiai ir kitos prekės“ skirtas kiekvienam, kuris pandemijos sąlygomis nori saugiai apsilankyti teatre.

L. Parulskis pasakojo: „Su kiosku kaip meno objektu susidūriau dar seniai, kurdamas fotomanipuliacijas. Vėliau Eglė vaidino dvi skirtingas kasininkes, kurios kalbasi tarpusavyje mažuose modeliuose, MO muziejuje – jau beveik tikro kiosko dydžio. Jis vis didėja.“

L. Parulskis kalbėjo, kad tai pirmas jo pasirodymas teatro erdvėje. Šis kioskas – kaip greitas maistas, staigi teatrinė patirtis.

Spalio 2–4 d. teatro estafetę perims „NO FAKE*“ kūrybinė komanda. Menų spaustuvės juodojoje salėje režisierius Tadas Montrimas pakvies imersinį spektaklį–žaidimą patirti naudojantis mobiliuoju telefonu: žiūrovas šiame spektaklyje bus aktyvus dalyvis, padedantis nagrinėti visuomenės ir individo santykius iškreiptos informacijos realybėje.

„Mes tampame mobiliųjų telefonų įkaitais“, – kalbėjo T. Montrimas. Vykdydamas instrukcijas, dalyvis patirs istoriją. Šiame kūrinyje nėra aktorių.

Spalio 4 d. Lietuvos žiūrovų jau ne kartą sutiktas ir „Sirenų“ festivalyje kelias savo produkcijas pristatęs Stefan Kaegi (Rimini Protokoll) surengs virtualią paskaitą „Apie transplantuotus atlikėjus ir per nuotolį valdomus žiūrovus“. Paskaitos metu Stefanas Kaegi rodys ir komentuos video ištraukas iš vokiečių teatro kolektyvo „Rimini Protokoll“ darbų: nuo 100 statistiškai atrinktų San Paulo gyventojų, tarptautinių prekeivių ginklais ar tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų, iki interaktyvių kambarių, bylojančių apie žmones ir jų gyvenimą po mirties.

Spalio 4 d. susitikimus pratęs kartu su Lietuvos kultūros institutu organizuojama diskusija „Kovidinės eros scenarijai Lietuvos kultūros tarptautiškumui“. Ar pokovidinėje eroje Lietuvai viską reikės pradėti nuo pradžių? Kaip vystyti kultūros tarptautiškumą kovidiniame pasaulyje, kad naująją erą pasitiktumėme konkurencingi, stiprūs ir vis dar nemetę savo profesijos? Svarbiausias klausimas, kurį šiandien labai svarbu atsakyti: kodėl tarptautiškumas apskritai yra svarbus kultūrai? Diskusijos dalyviai: Gintarė Masteikaitė (Lietuvos šokio informacijos centro vadovė), Kristina Savickienė („Sirenų“ meno vadovė), Kristina Agintaitė (Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė), Marius Ivaškevičius (dramaturgas). Diskusiją moderuos teatrologė Vlada Kalpokaitė.

Festivaliui persikėlus į antrąją pusę, spalio 5–7 d. kultūros komplekso Sodas 2123 balkone Slavomiro Mrožeko pjesę „Emigrantai“ savotiškai interpretuos aktorius, režisierius Darius Gumauskas. Pjesėje emigrantai pasmerkti gyventi kartu viename iš Vokietijos miesto rūsių, tuo tarpu šiame spektaklyje- erformanse emigrantai pyksis, taikysis, valgys, prausis ir linksminsis tiesiog balkone – kaip tai vyko daugelyje Europos butų karantino metu.

Mintis D. Gumauskui kurti spektaklį kilo dar prieš karantiną, kai prieš jo balkoną pradėjo darbininkai darbus ir nedavė jam miegoti, gyveno šalia esančiame vagonėlyje. „Pirma mintis buvo visą tai įgyvendinti vagonetėje, tačiau su Marijumi Jacovskiu atradome Sodas 2123 balkoną“, – teigė jis.

Spalio 6 d. zoom platformoje įvyks „Sirenų“ tinklaveikos renginys, susitikimas su platformos „In Situ“ nariais. Ši platforma vienija 20 organizacijų iš 12 šalių. Svarbiausia jos veiklos kryptis – parama netradicinėse erdvėse su vietinėmis bendruomenėmis dirbantiems kūrėjams.

Spalio 8–10 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, kūrybines idėjas suvieniję trijų kartų ir skirtingų sričių menininkai – teatro režisierius Naubertas Jasinskas, vizualiųjų menų kūrėjas Tadas Černiauskas bei kompozitorius Gintaras Sodeika surengs teatrinę instaliaciją „fabrica“. Instaliacija bus erdvės, objektų, muzikos ir garsinės patirties sintezė, kurioje įvairiomis vizualinėmis priemonėmis pasakojama niekad nesibaigianti, į begalinį ciklą (infinite loop) panirusi istorija: žmogaus gyvenimą kurianti rutina ir nuolat joje pasikartojantys elementai.

Tadas Černiauskas tvirtino: „Visi trys kūrėjai atsisakėme praeitų savo specialybių ir šiame darbe tapome kiekvienas viskuo: tapome muzikantais, režisieriais ir taip toliau. Tai yra minties eksperimentas ir mes nežinome, kas mums išeis. “ Kūrinio išeities taškas – kūniškumas.

„Visi turime minčių, kurių negalime kontroliuoti, svarbu, ką su jomis darome? Virtualus pasaulis – ar tai lieka mintimis, ar tampa veiksmais?“ – pasakojo T. Černiauskas. Kūrinyje susimąstoma apie seksualinius potraukius, norą žudyti ir pan. „Bus kuriamas atsikartojamas ritualas – kiekvienas gali bet kada įeitis ir išeiti“, – sakė T. Černiauskas.

N. Jasinskas teigė nežinąs, ar tai yra spektaklis, ar instaliacija: „Tai yra patirtis.“

Festivalį spalio 9–11 d. uždarys virtualus, muzikinis performansas „Synth porn“, kurį žiūrovai galės stebėti nemokamai specialiai performansui sukurtoje internetinėje svetainėje www.synthporn.tv. „Synth porn“ – intelektualinis dialogas su visuomene, atkreipiantis dėmesį į menininko dispoziciją, siekiantis aktualizuoti naujas šiuolaikinio teatro raiškos priemones ir santykį tarp realybės bei virtualybės.

A. Matulevičiūtė yra kompozitorė, sukūrusi albumą šiuo pavadinimu. „Aš tikrai negrosiu nuoga ir nevyks jokie aktai“, – tikino kompozitorė. 72 valandas šeši menininkai gyvens bute ir bus transliuojami per 8 kameras, dienomis vyks buitis, o kiekvieną vakarą vyks realybės simuliacija – performansas. Šeši menininkai bandys išlaikyti žiūrovo dėmesį.