Kultūra

2020.09.21 12:20

Libertas Klimka. Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus

Libertas Klimka,etnologas, LRT.lt2020.09.21 12:20

Ši besibaigianti savaitė – jau paskutinė vasaros: rugsėjo 22-ąją 13 val. ir 31 min. saulė pasieks ekliptikos tašką, vadinamą rudens lygiadieniu. Tai ir bus astronominė rudens pradžia. 

Svarbi tradicinio kalendoriaus data yra ir rugsėjo 21-oji – šv. Mato apaštalo vardadienis. Kaime žmonės sakydavo, kad „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, tad nuo šios dienos drausta maudytis ežere ar upėje ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai!

Kita patarlė sako: „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“, – taigi vasarinę skrybėlę reikia pakeisti šiltesne kepure. Laiko riba! Ir atrodo, kad nerūpestingoji vasarėlė labai greitai prabėgo...

Astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių žvaigždyno ženklu. Svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Todėl lygiadienio datą nesunku būdavo nustatyti net ir gana primityviomis priemonėmis: pasižymint šešėlio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje.

Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka būtent per lygiadienį, 90 laipsnių azimutu. Tai rodo, kaip baltų gentims buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir tuo pagrindu susidaryti žemdirbiškąjį kalendorių.

Lietuvių tradiciniuose papročiuose turėtų būti senovinės rudens lygiadienio šventės reliktų. Paminėjau posakius, skirtus Mato dienai. O tos dienos apeigas aprašė 19 a. etnografas Liudvikas Jucevičius, vieną skyrelį savo raštuose pavadinęs taip: „Alaus ragautuvės arba Alutinis“. Jis rašo, kad po šv. Mato apaštalo, Lietuvos ir Žemaičių globėjo, šventės pamaldų, ūkininkai visus savo bičiulius ir gimines prašydavo pas save paragauti alaus.

Gėrimas vaišėms daromas ypatingu būdu: reikėjo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo rugių, kiekvieną saują padalyti į tris dalis, sumaišyti su miežiais, sumalti ir daryti misą. Tad čia įpinti mėnulio kalendoriniai skaičiai: juk siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes gaunama devynių dienų savaitė. Tai labai archajiško, menančio akmens amžiaus laikus, kalendoriaus algoritmas.

Išties alaus gėrimas senų senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės pramoga. Kitados šiam ritualui naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais – elniais, žalčiais ir antelėmis. Ir Jucevičius rašo, kad alaus putos būdavo užteškiama ant durų, langų ir į trobos kertes.

Alaus šlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti. Tad prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai susieta su gamtos rudenėjimu bei tuo, kad žmogaus darbai nuo šios datos jau daugiausia vyks po namų stogu. Tegu piktosios jėgos, naikinančios augmeniją ir atgenančios šaltį, neįsibruka į namų vidų! Tebūna namuose šilta ir jauku...

Dar čia tinka toks posakis: „Nuo Mataušo visiems barščiai ataušo“, – lauko darbus reikia skubinai užbaiginėti, o po jų jau norėsis ir karštesnio viralo... Tokie liaudiški pastebėjimai dar kartą patvirtina, kad gamtos nuotaikos būdavo kuo atidžiausiai stebimos, įtvirtinamos papročiais. O istorijos eigoje tai tapo susieta su bažnytinėmis šventėmis. Ir dar būdingas lietuvių etnokultūros bruožas – bendruomeniškumas. Argi šiandien tai nebėra svarbu ar bent malonu?

Rudens lygiadienis sutampa su Baltų vienybės diena, mūsų kalendoriuje įteisinta Lietuvos ir Latvijos seimų nutarimu 2000 metais. Ji primena, kokie svarbūs yra bendri broliškų tautų sutarimai. Ar tai 1236 m., Saulės mūšyje sutriuškinant įsiveržusius kalavijuočius, ar šiemet, blokuojant Astravo siūlomą elektros energiją.

Vienybės dieną per Žemaitiją link Latvijos nusidriekia piliakalnių sąšauka laužais. O sostinėje apeiginė ugnis tarsi nusileidžia nuo aukštųjų kalvų ir uždega šimtus žvakelių Neries pakrantėje, tamsoje susidėstančių į tautinius raštus. Šiemet – tautodailės metai, tad raštai bus tarsi iš paslaptingųjų verpsčių...

Rugsėjo 22-ąją sureikšmina ir dar viena svarbi sukaktis, reprezentuojanti tiek lietuvių kultūros savitumą, tiek ir jungtį su bendraeuropine kultūra. Tai ryškiausios 20 a. pradžios meno žvaigždės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 145-ioji gimimo sukaktis. M. K. Čiurlionio kūryba spalvomis ir linijomis, garsų dermėmis įvedė lietuvių liaudies meno tradicijas į modernaus pasaulio kultūrinę erdvę, stulbindama genialiomis estetikos ir pasaulėrėdos įžvalgomis. Mūsų laukia ypatinga savaitė...