Kultūra

2020.09.16 20:00

Žinomų skulptūrų autoriaus paroda paskatino diskusiją apie kūrinius viešose erdvėse: menininkams vertėtų susivienyti

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.09.16 20:00

Antradienį Lietuvos dailininkų sąjungoje atidaryta skulptoriaus Jono Noro Naruševičiaus paroda, skirta paminėti 90-osioms jo gimimo metinėms. Menininkas buvo ne vieno gerai mums pažįstamo kūrinio viešose erdvėse autorius. „Dabar problema ta, kad politikai susirenka ir nusprendžia, kas gražu“, – komentavo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Parodos atidarymo proga surengta ir diskusija apie skulptūrą viešosiose erdvėse. Tarp svarbiausių J. Naruševičiaus kūrinių – Vilniaus operos ir baleto teatro fasade įkomponuotos keturios didžiulės kalto vario skulptūros: „Borisas Godunovas“, „Violeta“, „Margiris“, „Mefistofelis“.

Diskusijoje dalyvavęs ir kartu su J. Naruševičiumi skulptūras Operos ir baleto teatrui kūręs Juozas Kalinauskas prisiminė sudėtingą tuometę situaciją. J. Kalinauskas pasakojo, kaip tyčia ar ne sudužo modelio negatyvas, kaip sovietmečio spauda jų kūrinių modelius pravardžiavo Užupio šmėklomis: „Tikslas buvo mus sužlugdyti, bet mes atlaikėme.“

Kūrinio įgyvendinimą apsunkino ne tik biurokratiniai labirintai, bet ir architektūros diktuojamos sąlygos. „Sunku kurti skulptūrą šešėlyje, todėl rinkomės aktyvias formas, sukūrėme lengvai atpažįstamus personažus“, – kalėjo J. Kalinauskas. Anot jo, dabar matyti skulptūras trukdo medžiai, tačiau ši problema jau aptarta su LNOBT direktoriumi ir planuojama ją spręsti.

L. Kreivytė kalbėjo, kad J. Naruševičiaus kūryboje svarbu buvo ne tik skulptūros viešosiose erdvėse, bet ir portretinė kūryba. Kamerinėje jo skulptūroje dominavo art deco bruožai – lenktos, raitytos linijos. Apie parodoje eksponuojamą „Žuvusiųjų motiną“ L. Kreivytė sakė: „Tai – viena įspūdingiausia liaudies meno stilizacijų.“

Skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė tikino: „Šių laikų visuomenė gali daugiau suvokti nei vien monumentalumą, metaforą, ezopo kalbą. Paminklo žanras Lietuvoje siaurai suprantamas. Jis savyje gali talpinti daugiau idėjų.“ Skulptorė pastebi, kad imperijos visada skiepijo plakatinį suvokimą: „Klausimas, kurį reikia kelti – kokios priežastys neleidžia skulptūrai tapti daugiaprasmei.“

Palietus Žaliojo tilto skulptūrų temą, L. Kreivytė teigė: „Žaliojo tilto skulptūros kalbėjosi su LNOBT skulptūromis. Dėl Žaliojo tilto skulptūrų visi mes salėje, manau, esame toje pačioje barikadų pusėje.“ Kaip ji pasakojo, menotyrininkas Ernestas Parulskis atliko mini-tyrimą ir pamatė, kad šios skulptūros buvo gana unikalus reiškinys vadinamajame Sovietų Sąjungos bloke.

Sauliaus Paukščio sumanytos ir Šarūno Arbačiausko įgyvendintos vėtrungės (pavadintos „Megarealybės gerumo aktyvatorius“) diskusijoje buvo įvertintos kaip ne itin pavykęs projektas tiek idėjine, tiek mastelio prasme. „Problema ta, kad politikai susirenka ir nusprendžia, kas gražu“, – komentavo L. Kreivytė.

Buvo iškelta problema, jog skulptūroms skelbiami viešieji pirkimai nepasiekia tikslinės auditorijos – skulptorių. Tuomet konkurse sudalyvauja mažai menininkų. „Todėl konkurso rengėjai nesulaukia atsako ir sako, kad Lietuvoje nėra skulptorių. Turėkime vilties, susirašinėjame su valdžia šiuo klausimu“, – sakė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė.

A. Jasiukevičiūtė kalbėjo, kad J. Naruševičius mokėjo suvaldyti kūrinių tūrius: „Jis suprato, kad forma irgi yra kalba, ne tik pats personažas. Nemėgau negyvos skulptūros – tuščiavidurio dirbinio. Naruševičiaus kūriniuose išlikdavo gyvybės šerdis.“ L. Kreivytė pritarė, pastebėdama, kad daug kam norisi, kad portrete herojus būtų atpažįstamas, bet, anot jos, ir tuo atveju įmanoma priartėti prie poezijos.

Naujas LDS skulptorių sekcijos pirmininkas Vidas Simanavičius pastebėjo atsiradusį trūkį tarp skulptūros tradicijos ir šiandieninės skulptūros. „Madinga kurti instaliacijas, o kai imi remtis tradicija, visa bendruomenė žiūri labai kritiškai. Matyčiau problemą susiskaidymo, o ne bendro kokybiško tikslo siekimo“, – kalbėjo jis.

„Labai gerai, kai viešojoje erdvėje atsiranda labai nevykusių kūrinių. Atsiradus paminklui, kuris skirtas Kudirkai, Gediminui skirtos skulptūros vertė išaugo. Tik per skirtumus mes galime atpažinti, kas yra gerai ir pavykę“, – kalbėjo skulptorius. Anot V. Simanavičiaus, visi kultūrininkai turėtų būti vienoje barikadų pusėje: „Ne kova tarp mokyklų turėtų būti, bet bendravimas, komunikavimas.“

L. Kreivytė pritarė, kad įvairovė visada yra gerai: „Bet jau į paminklo sąlygas įtraukiama: kūrinys turi būti atpažįstamas ir pan., tad jokios įvairovės tuomet ir negali atsirasti.“

L. Kreivytė pastebi, kad yra Lietuvoje jau puiki raitelio skulptūra – Gedimino Karaliaus skulptūra „Rytas“ Lazdynuose. „Tai, ką Kaunas nusitempė pas save yra žingsnis atgal. Vilniuje turime tokią puikią skulptūrą, tai kam dabar į 19 amžių grįžti?“ – klausė ji.

„Trūksta iš valdininkų supratimo, kad menas reikalauja didesnės diskusijos, daugiau laiko. Yra tie europiniai pinigai ir juos bando įsisavinti, – teigė L. Kreivytė. – Trinkelizuoja, medžius kerta – visi projektai tampa sutvarkymo projektais. Svarbiausi tampa statybininkai ir daroma, kaip jiems patogiau.“

Grafikė Ramunė Vėliuvienė sakė pasigendanti dekoratyvių multifunkcinių skulptūrų – tokių kaip skulptūros-fontanai, skulptūros-čiuožynės. L. Kreivytė pastebėjo, kad karaliaus Mindaugo skulptūra, kurią sukūrė Regimantas Midvikis, vaikai ir čiuožinėja. Ji įsitikinusi, kad autoriui tai būtų patikę.

„Nėra geresnės idėjos kaip kalti pavardes ant KGB rūmų, tai būtų raudų sienų. Kaip Vytis gali būti skulptūra? Raitelio skulptūra turi būti konkrečiam raiteliui skirta. Gal vertėtų susivienyti menininkams ir užprotestuoti tam, kas planuojama daryti“, – kalbėjo R. Vėliuvienė.

J. Naruševičius nemažai darbų sukūrė visuomeniniams pastatams: dekoratyvinis pano „Lietuvaitė“ (1969) Vytėnų sodininkystės ir bandymų stoties aktų salėje, dekoratyvinis bareljefas civilinės metrikacijos biure Naujojoje Vilnioje.

Be portretų, antkapinių paminklų, skulptorius sukūrė daug memorialinių lentų – tapytojui J. Švažui, poetui A. Mickevičiui, mokslininkui J. Matuliui, kino režisieriui R. Vabalui ir kt.

Dailininkas granite iškalė kūrinį „Lietuva Europos glėbyje“ (2009), kuris dabar puošia „Vilnojos“ skulptūrų parką.