Kultūra

2020.09.16 13:47

Kino festivalyje „Pirmoji banga“ – vienas svarbiausių Argentinos kino pasiekimų

Dmitrijus Gluščevskis, semiotikas2020.09.16 13:47

Formuojant ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ programą, dėmesys visuomet krypsta į kino raidą formavusius kino darbus, dažnai nedemonstruotus ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione, rašoma LRT.lt portalui parengtame tekste.

Šiemet festivalio programoje – net trys filmai iš Pietų Amerikos. Vienas jų, „Žemės kaliniai“ (Prisioneros de la Tierra, 1939), neužginčijamai atstovauja tuometinės šalies kino industrijos aukštumas.

20 amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Argentinos kino industrija išgyveno neregėtą suklestėjimą: 1935-aisiais šalyje buvo sukurti 22 garsiniai filmai, o per 1939-uosius jų skaičius išaugo iki 50. Žurnalo „Variety“ duomenimis, tuo metu Argentinoje veikė virš 1200 kino teatrų – daugiau nei visose likusiose Pietų Amerikos šalyse kartu sudėjus. Argentinos kino industrija tapo pagrindiniu Holivudo konkurentu ispanakalbėse šalyse.

Deja, nepaisant nuolat augančių kino produkcijos apimčių ir išleidžiamų filmų populiarumo, argentinietiškus to laikotarpio filmus sunku pavadinti išties įdomiais ir vertais dėmesio. 4-ojo dešimtmečio masinei šalies kultūrai buvo būdinga pasitelkti gana schematiškai supaprastintas kategorijas, išsikristalizavusias iš melodramiškų tango dainų. Ideologiniame lygmenyje jų siužetams dažniausiai pasitelktas konfliktas tarp turto ir skurdo, kur turtas turi egoizmo, gobšumo ir moralinio pakrikimo konotacijas, o skurdas asocijuojamas su autentiškumu ir moralinėmis dorybėmis.

1933-aisiais pradėjus kurti garsinius filmus, tango žvaigždės, tuo metu jau seniai užkariavusios radijo eterį, tiesiogiai persikėlė ir į kino ekranus. Tango atlikėjai tapo pagrindiniais filmų veikėjais, filmai paprasčiausiai ekranizavo dainų siužetus, o jų personažai mažai kuo skyrėsi vieni nuo kitų. Tad nekeista, jog net kai filmuose buvo atsiribojama nuo tiesioginio tango mėgdžiojimo, pagrindinis konfliktas tarp turtingojo blogiuko ir jo kuklaus priešininko išliko nepakitęs. Anot kino istoriko Domingo Di Nubilos, tuo metu niekas ypač negalvojo apie įtikinamus psichologinius portretus, užtekdavo tiesiog padalyti veikėjus į turtuolius ir nepasiturinčiuosius.

Šiuo giliai kultūrinėje pasąmonėje įsišaknijusiu dualizmu netruko pasinaudoti vietiniai politikai. Argentinos kino industrijos augimas sutapo su itin neramiu laikotarpiu, kai po karinio perversmo į valdžią atėjo konservatoriai, šalis paskendo korupcijoje, o ekonominė politika buvo skirta ir kapitalistų, ir darbininkų klasės interesams patenkinti.

Šie nauji valdymo principai buvo kaipmat integruoti į kino pasakojimus. Pasinaudojant jau įsigalėjusia ir žymėta skirtimi tarp turto ir skurdo, studijinėje produkcijoje vis dažniau pasigirsdavo valdžiai ideologiškai palanki žinutė, kad tik stipri valdžios ranka geba apsaugoti darbininkų klasės atstovus nuo gobšių kapitalistų. Pasitelkus kiną buvo kuriama utopinė šalies vizija, kurioje skilusi tauta pagaliau suvienijama teisingumo ir meilės, garantuojamų ir prižiūrimų stiprios valstybės. Tiesa, buvo ir išimčių. Toks yra filmas „Žemės kaliniai“, kuriam pavyko peržengti ideologiškai palankios žinutės apribojimus ir įeiti į kino istoriją.

Naratyvine prasme „Žemės kaliniai“ yra grynakraujė melodrama, kurios centre atsiduria gobšaus vergvaldžio, kilnaus darbininko ir nekaltos vietinio girtuoklio daktaro dukters meilės trikampis. Nestebina ir jo ideologinė dedamoji – pagrindinis veikėjas jame paverčiamas savotišku išnaudojamu tautiniu resursu, kuris žūtbūt privalo būti apsaugotas nuo plėšrūniškų užsienio kapitalistų, įkūnytų vergvaldžio figūros.

Tačiau velnias slypi detalėse. Formaliai atitinkantis politinę laiko dvasią, kitais sprendimais filmas buvo kone revoliucingas. Tarkime, pačioje jo pradžioje filmo protagonistas Estebanas stambiuoju planu rodomas bučiuojantis prostitutę. Tokios scenos tuo metu negalima buvo įsivaizduoti nei Hayso cenzūros surakintame Holivude, nei ispanų, italų arba vokiečių kine, kur turinys buvo akylai stebimas diktatorių.

Visiškai netikėtai 4-ojo dešimtmečio studijinio kino kontekste nuskambėjo ir filmo estetika. Nufilmuotas autentiškose lokacijose, jis be pagrąžinimų vaizdavo tropikų plantacijas, o nestilizuota aktorių vaidyba beveik dokumentiniu tikslumu perteikė jose dirbančių žmonių vargus. Taip bene pirmą kartą šalies kine buvo atsisakyta pramoginiam kinui būdingų elementų, o vaizduojant socialinį neteisingumą pavyko išvengti idealistinio patoso.

„Žemės kaliniai“ tapo pirmuoju, svarbiausiu ir ryškiausiu filmu, atvėrusiu duris vadinamajam „socialiai tautiškam“ Lotynų Amerikos kino žanrui. M. Soffici ne tik sukūrė jo estetines taisykles, bet ir įkvėpė vėlesnes socialiai angažuotų kino režisierių kartas.

„Pirmoji banga“ rugsėjo 17–20 dienomis vyks Vilniaus kino centre „Skalvija“, o rugsėjo 25–27 dienomis žiūrovų lauks Kaune, kino centre „Romuva“.