Kultūra

2020.09.14 22:05

Laura Šimkutė. Linos Lužytės filmo „Pilis“ apžvalga: o kas už jūros?

Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.09.14 22:05

Savaitgalį kino teatrai pasitiko su dar viena premjera nacionalinio kino padangėje. Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad kone vienu ypu lietuviškas kinas padavė filmų, kurie duria tiesiai į tautos skaudulį – jau ne vienerius metus aktuali emigracijos tema per pastaruosius kelis mėnesius nugulė poroje filmų: kartu su latviais kurtame „Olege“ bei praėjusią savaitę pasirodžiusioje Linos Lužytės „Pilyje“.

Abu filmai temos necukruoja ir bando užčiuopti už sprendimo palikti savą šalį slypinčias aplinkybes, ilgą laiką besikaupusias problemas, kurios galiausiai ima ir išsprogsta. Iš skirtingų perspektyvų, tačiau vienodai realių ir galinčių prisibelsti į žiūrovo sąmonę, priversti pamąstyti apie šį kompleksišką sprendimą. Kuris, vis primenama, priimamas tikrai ne iš gero gyvenimo ir tikrai ne iš troškimo ieškoti nuotykių.


Lina Lužytė savo naujausioje juostoje „Pilis“ į emigraciją ir jos iššūkius pažvelgia jautriu žvilgsniu, pasirinkdama istoriją konstruoti iš trijų moterų perspektyvos. Trys kartos ir trys skirtingi, bet tuo pačiu į tą patį tašką galintys atvesti žvilgsniai, trys vienos šeimos moterų, išvykusių gyvenimą kurti į Airiją, istorijos: jaunos, dar mokykloje besimokančios paauglės Monikos, jos mamos Jolantos bei močiutės.

Svarbu paminėti, kad šios moterys – išsilavinusios, galima net sakyti, inteligentės ir dar nėra sugadintos bandymo prasisukti bet kokia kaina. Aktorių Barboros Bareikytės bei Gabijos Jaraminaitės kuriamas mamos ir dukros duetas – įvairiausių švenčių pažiba, kadangi savo muzikiniais gabumais su aplinkiniais pasidalina ir bendruomenės šventėse, ir laidotuvėse. Kur užsakysi, ten ir pasirodys, ir dažniausiai nė euro nepaims. Ir vis iš tos geros širdies. Tuo tarpu Jūratės Onaitytės kuriama močiutė – demensija serganti moteriškė, kurios tikslas vienas – bet kokia kaina grįžti į tėvynę, nes užbaigti savų dienų svetimoje žemėje ji nenori.

Lužytė istoriją pasirenka pasakoti per Monikos, kuri dar nelabai supranta, kas aplink ją dedasi, perspektyvos. Ji sunkiai atskiria, kas yra gerai, o kas yra blogai – panašu, kad vertybių skalė iki galo dar nėra susiformavusi. Sunkiai ir supranta, kad emigracijos kelią mama pasirinkusi yra dėl to, jog pragyventi iš kažkokių lėšų reikia, o talentas visos šeimos išlaikyti nėra pajėgus. Monika dar kupina vaikiško naivumo, nežinios, kuri, atrodo, tik sunkina visą situaciją. Ji susibendrauja su gretimame bute gyvenančia egzotinių šokių šokėja iš Lenkijos, taip pat ir su netoliese gyvenančiu banditėliu, prasimanančiu pinigų visais, kokiais tik įmanoma, nelegaliais būdais. O ir ką jai bedaryti, kai dienas leidžia viena, prižiūrėdama močiutę, o bendraklasės ją dėl noro tobulinti savo muzikinius talentus yra pavertusios pajuokos objektu.

Bet kaip tik istoriją dėl to ir įdomu stebėti – būtent iš Monikos perspektyvos, kuri nėra sudarkyta išankstinių nuostatų. Mes matome pasaulį tokį, koks jis ir yra, tokį, kuris tiesiog ima ir ištinka. Ar tai bus iš kažkur atsiradęs prodiuseris su įspūdingu pasiūlymu, ar tai bus naktinis pasivaikščiojimas su kaimyne lenke – jokių išankstinių nuostatų, tik autentiškas, tikras patyrimas.

„Pilyje“ Lužytė žaidžia su žiūrovo lūkesčiais, kiekvieną kartą sugebėdama vis iš naujo nustebinti. Tam ji pasitelkia klišėmis tapusius fragmentus, įvairiausius stereotipus ir juos apverčia aukštyn kojomis. Ji leidžia žiūrovui manyti, kad jis supranta ir numano, kur link suka veiksmas, tačiau paskutinę akimirką nusprendžia, kad to lūkesčio neišpildys. Ar tai būtų pas egzotinių šokių šokėją skambanti klasikinė muzika, ar tos pačios Monikos sprendimas, kaip prasimanyti pinigų sintezatoriaus nuomai. Dėmesys išlaikomas ir kuo toliau, tuo įdomiau.

Istorijai plėtotis padeda solidi aktorių vaidyba, o šie – rinktiniai. Epizodinius vaidmenis atlieka publikai puikiai pažįstami veidai: ironijos nestokojanti Rimantė Valiukaitė, visada techniškai preciziški Rytis Saladžius bei Rasa Samuolytė. Net ir trumpai pasirodydami ekrane jie sukuria įsidėmėtinus vaidmenis.

Nors istorija su visomis savo peripetijomis, atrodo, ganėtinai nesudėtinga, tačiau režisierė ją šiek tiek virš įprastos realybės pakylėja pasirinktomis vizualinėmis priemonėmis, įnešdama truputį simbolizmo ir vaizdinių metaforų. Ji nebijo į lietuviškumą pažvelgti su šiokia tokia saviironija, bet tuo pačiu ir neišpasakytu jautrumu. Ji maišo lietuvybės klišes (pavydžiui, scena filmo pradžioje, kurioje vaizduojama cepelinų šventė su visa įmanoma neskoninga atributika) bei pasitelkia vandens, jūros metaforas, stambaus plano kadrus. Ji tas pačias lietuviškas dainas ir jų dainavimą paversčia įsiklausyti kviečiančiais momentais.

Ir nors filmas, atrodo, visų pirmiausia yra apie emigraciją, stebint istoriją palaipsniui tai tampa tik aplinkybe užmegzti dialogą su žiūrovu apie visai kitus, universalesnius dalykus. Atvira filmo pabaiga palieka daug klausimų, kuriuos kiekvienas gali išsikelti pagal savo patirtis ir interpretaciją. Bendra idėja, manau, yra apie prisirišimą ir gebėjimą paleisti: kiek prisirišam prie žmonių, ar prie tos pačios tėvynės? Kiek savanaudiškai bijome paleisti kitą? Kas nutinka pagaliau susitaikius su tuo, jog savo valios kitam primetinėti nevalia?

O ir ką reiškia pats filmo pavadinimas? Jame užkoduotas turbūt pats įdomiausias filmo siužeto posūkis. „Pilį“ pamatyti verta – ne tik jautru, universalu, bet ir įtraukiančiai įdomu.

Lauros Šimkutės filmo apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt